NASA zondas „Dawn“ aplink nykštukinę planetą Cererą skrieja jau daug savaičių, o NASA pagal naujausias infraraudonųjų spindulių diapazono nuotraukas spėlioja, kad tuos du žybsnius galėjo sukelti skirtingos priežastys. Atrodo, kad Cereros žybsnių mįslė puikiausiai tiktų ir „X-failų“ agentų tandemui.
Už 45 tūkst. km nuo Cereros paviršiaus skriejančio zondo „Dawn“ nuotraukos byloja, kad dvigubą žybsnį sudariusios ryškios šviesos dėmės pasižymėjo skirtingomis šiluminėmis savybėmis. Nuotraukos buvo paskelbtos kaip pirmas spalvotas Cereros žemėlapis, iliustruojantis nemenkus paviršiaus nelygumus.
„Ši nykštukinė planeta buvo ne šiaip inertiškas akmuo. Tai buvo aktyvus kosminis kūnas, kuriame vyko procesai, nulėmę skirtingų medžiagų atsiradimą skirtinguose šio kūno regionuose“, – pareiškė Kalifornijos universiteto Los Andžele tyrėjas Chrisas Russellas.
„Ateiviški“ žybsniai Cereros paviršiuje buvo užfiksuoti skirtingose vietose, kurias mokslininkai pavadino dariniu 1 ir dariniu 5. Regimųjų spindulių diapazone darinys 1 ir darinys 5 atrodo beveik identiškai. Tačiau į tuos pačius regionus pažvelgus pro infraraudonųjų spindulių objektyvą, prasideda įdomūs dalykai.
Darinys 1 (žr. viršutinį nuotraukų triptiką) infranuotraukoje (trečioji iš kairės triptiko nuotrauka) virtęs juoda dėme. Tai reiškia, kad darinys 1 yra šaltesnis nei jį supanti aplinka. O štai darinys 5 (čia tas dar keistesnis dvigubas žybsnis – kai šviesą atspindėjo ar skleidė du vienas šalia kito esantys skirtingi šaltiniai) infraraudonuosiuose spinduliuose neišsiskiria niekaip – jis yra tokios pat temperatūros, kaip ir jį supanti aplinka.
Viršutiniame triptike – darinio 1 vaizdas regimųjų ir infraraudonųjų spindulių diapazone, o apačioje – darinio 5
Prieš mėnesį mokslininkai suformulavo hipotezę, jog ryškiųjų žybsnių pora galėtų būti geizerių stulpais trykštantys „vandens vulkanai“, tačiau pabrėžė, kad šiai prielaidai reikia nuodugnesnių stebėjimų.
Deja, zondo „Dawn“ mokslininkų komanda apgailestauja, jog zondas yra per toli Cereros, kad būtų galima nustatyti šiluminių žybsnio skirtumų priežastis. Tikėtina, kad žybsnius generavo dvi skirtingos sudėties medžiagos (pvz., ledas ir stiklas).
Daugiau detalių paaiškės, kai balandžio 23 d. zondas pradės intensyvų mokslinių tyrimų etapą – tada, „Dawn“ vaizdo kamerų sistemų specialisto Martino Hoffmanno teigimu, zondą nuo Cereros paviršiaus skirs apie 13,5 tūkst. km.
Plačiosios publikos ir mokslininkų dėmesį patraukusių abiejų Cereros žybsnių kilmė kol kas taip ir lieka nepaaiškinta.
„Mokslininkai ir toliau negali atsistebėti tais ryškiais žybsniais, – pripažino Ch. Russellas. – Bet mums reikia palaukti, kol zondas priskris arčiau ir galbūt galės identifikuoti žybsnių šaltinius.“
Naujausios darinio 5 fotografijos byloja, kad šviesos žybsniai šiame darinyje būna matomi net ir tada, kai jie matome pačiame nykštukinės planetos pakraštyje, palei pat jos disko briauną. Tai leidžia manyti, kad šis šviesos šaltinis yra gerokai aukščiau Cereros paviršiaus ir tikrai nėra smūginio kraterio dugne, kaip buvo spėliojama iki šiol.
„Nuostabiausia, kad darinys 5 matomas net ir tada, kai jis jau turėtų būti pasislėpęs anapus regimojo Cereros disko“, – pasakoja Makso Planko Saulės sistemos tyrimų instituto Giotingene (Vokietija) planetologas Andreasas Nathues.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tos šviesos dėmės ypač ryškios būna aušros metu, tačiau gerokai išblėsta temstant. Kaip rašome „Nature“, tai galėtų byloti Saulės šviesos įtaką dariniams – pavyzdžiui, žybsnių spindulingumas vakarais (temstant) galbūt sumažėja dėl to, jog atspindimus spindulius sugeria per dieną sublimacijos procesų metu saulės išgarinto ledo garai, kurie per naktį išsisklaido, tad paryčiais dėmė šviesą atspindi ryškiau.
Mokslininkai spėlioja, kad Cerera yra kietas uolinis pasaulėlis, kurio gelmėse galbūt yra vandens ir ledo sluoksnis. Labiausiai priimtinoje „ateiviškų“ žybsnių teorijoje iškeliama prielaida, kad žybsnių šaltinis yra ledas, padengtas plonu grunto sluoksniu, todėl kartais ten dėl vidinio planetėlės slėgio susiformuoja vadinamieji „kriovulkanai“.
Visas spalvotas Cereros paviršiaus žemėlapis
Cerera yra 950 km skersmens, o atrasta ji buvo 1801 m. Šių metų sausį mokslininkai atrado, kad Cereros paviršiuje trykšta vanduo – 6 kg/s sraunumu.
„Pagaliau visų šių mįslių įminimui turime zondą, kuris jau visai netrukus tame paslaptingame, atšiauriame pasaulyje galės pradėti darbuotis visu pajėgumu, – apibendrino NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos „Dawn“ misijos vadovas ir vyriausiasis inžinierius Marcas Raymanas. – Netrukus mes įminsime miriadus paslapčių, kurios Cereroje glūdi nuo pat Saulės sistemos priešaušrio.“
Cerera aplink Saulę skrieja Asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio. Ji labai panaši į Jupiterio Europą ir Saturno Enceladą. Beje, abu šie mėnuliai laikomi potencialiais nežemiškos gyvybės pasauliais. Cerera yra maždaug dukart didesnė už geizeriais trykštantį Enceladą, kuriame, kaip manoma, po paviršiumi gali būti skysto vandens.
Stambiausias Asteroidų žiedo kūnas Cerera nuo Saulės nutolusi beveik 3 kartus labiau nei Žemė, tačiau Saulės šilumos ten turėtų pakakti, kad ledas jos paviršiuje pradėtų tirpti ir deformuotis.
2007 m. paleistas zondas „Dawn“ jau spėjo aplankyti vieną didžiausių Saulės sistemos asteroidų Vestą, kurią nuo Cereros šiuo metu skiria 168 mln. km. Atstumas tarp Cereros ir Vestos yra didesnis nei tarp Žemės ir Saulės. 14 mėn. aplink Vestą skriejęs zondas „Dawn“ mokslininkams suteikė neįkainojamų duomenų, leidžiančių daryti išvadas apie geologinę šio milžiniško asteroido istoriją.
Cerera ir Vesta yra du masyviausi Asteroidų žiedo kūnai.