Dvigubi Tatuino planetos saulėtekiai, matyti legendiniuose „Žvaigždžių karuose“ – jau nebe stebuklas. Mat vos už 136 šviesmečių nuo Žemės astronomai Avino žvaigždyne atrado planetą 30 Ari, kurios danguje pateka ne 2, ne 3, o net 4 (!) saulės!
Planetai užgimti ir egzistuoti daugianarėje sistemoje yra didžiulė ir sudėtinga užduotis. Painūs gravitaciniai šviesulių tarpusavio santykiai drumsčia ramius planetinės masės auginimo procesus protoplanetiniame dulkių ir dujų diske.
Tad nieko stebėtino, jog iš daugiau kaip tūkstančio šiandien mokslui žinomų egzoplanetų vos kelios dešimtys „gyvena“ dvinarėse ar net trinarėse žvaigždžių sistemose. O planeta, kurios danguje šviestų net 4 saulės, iki šiol astronomams buvo žinoma tik viena – 2013 m. atrasta KIC 4862625.
Jei ne didžiulis mėnulis (atronomų teigimu, vargu ar Ari 30 turi mėnulių), keturios saulės šios planetos danguje galėtų atrodyti maždaug šitaip
Vis dėlto dar viena ką tik modernizuotos Palomaro observatorijos (San Diegas, JAV) optikos įrenginiais atrasta keturias saules turinti planeta byloja, kad tokie variantai visatoje tikrai nėra išimtiniai. Taip, jie reti, bet jų yra ne vienas. Keturių saulių šviesoje besišildanti dujinė milžinė 30 Ari yra tikrai milžiniška – 10 kartų masyvesnė už mūsiškį Jupiterį. Vieną orbitinį ratą aplink „pagrindinę“ savo žvaigždę ši planeta apskrieja per 335 Žemės paras.
Labai arti „pagrindinė“ žvaigždės skrieja mažesnė kompanionė, kurios orbita yra kitapus Ari 30 orbitos. O visa ši sistema (Ari 30 B) sukasi aplink bendrą masės centrą su kita dvinare sistema (Ari 30 A). Šias sistemas skiria ne tiek jau ir daug – 1 670 astronominių vienetų (atstumų nuo Saulės iki Žemės) arba tik už 0,03 šviesmečio (1 šviesmetis lygus 63 240 a.v.).
Ieškodami daugianarių žvaigždžių sistemų, kuriose skrieja planetos, tyrėjai rado ir dar vieną įdomų egzempliorių – trinarę sistemą HD 2638. Joje astronomai atrado karštąjį Jupiterį, kuris aplink „pagrindinę“ savo žvaigždę apskrieja per 3 Žemės dienas (įsivaizduokite, jog tiek laiko Žemėje truktų vieneri metai...). Pagrindinė žvaigždė gravitaciniais saitais susieta su kita žvaigžde, kuri nuo jos nutolusi net 44 tūkst. a.v. arba 0,7 šviesmečio – taigi, gerokai toliau nei Ari 30 sistemos A ir B komponentės. Trečioji trinarės sistemos žvaigždė skrieja gerokai arčiau „pagrindinės“ žvaigždės – jas skiria tik 28 a.v.
Verta prisiminti, kad, skirtingai nei mūsų Saulė, dauguma žvaigždžių nėra vienišos – jos sudaro dvinares, rečiau – trinares ar dar gausesnes daugianares sistemas. Tad teoriškai ir planetų, kurių danguje šviestų dvi, trys ar net keturios saulės, visatoje turėtų būti ne tiek ir mažai. Tiesa, tokiomis sudėtingomis ir nepastoviomis sąlygomis gyvybė jose vargiai tikėtina.
„Yra miriadai įvairiausių žvaigždžių sistemų formų, – pasakoja tyrimui vadovavęs Reaktyvinio judėjimo laboratorijos JPL mokslininkas Lewisas Robertsas. – Žvaigždės būna ne tik vienišos. Jos skrieja dvinarėse, trinarėse, net keturnarėse sistemose.“
Kaip Ari 30 danguje atrodytų tos keturios saulės? Žinoma, tos saulės būtų matomos ne tokio dydžio, kaip mūsiškė. Apskritai, vaizdas būtų toks: viena maža saulė ir dvi nepaprastai ryškios žvaigždės. Viena iš tų žvaigždžių teleskopo objektyve būtų matoma kaip žvaigždžių tandemas (dvinarė sistema Ari 30 A).
Ari 30 sistemos schema