Dirbtinio intelekto pavojus slypi laisvės suvokime

Diskusijos apie dirbtinio intelekto keliamą grėsmę, šiai technologijai vis tobulėjant, visuomenei kasdien tampa vis aktualesnės. Nieko nebestebina teiginiai, jog inteligentiški mechanizmai bus protingesni už žmones, tačiau tai nėra vienintelis aspektas, priverčiantis susimąstyti kas laukia ateityje, rašoma tinklapyje „Government Fish Bowl“.

Žmonės turi gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Dalis šių gebėjimų mums yra įdiegti evoliucijos eigoje, pvz. poreikis ieškoti maisto, sekso ar pastogės. Kiti troškimai atsiranda gyvenant tam tikroje kultūroje, remiantis asmeniniais išgyvenimais. Į pastarąją kategoriją pakliūna religija, individualūs įpročiai, netgi mėgstamos sporto šakos.

Visgi didelė dalis žmonių pasirinkimų ar norų nėra terminuoti, kitaip tariant – trumpalaikiai bei ilgalaikiai tikslai laikui bėgant gali pakisti. Mes apibendriname savo patirtį ir ją pritaikome konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, noras išmokti rašyti – specifinis tikslas, tačiau pasiryžimas išmokti rašyti puikiai gali transformuotis iš „elementaraus“ tikslo į meno, komunikacijos, dizaino, programavimo ar refleksinių žinių procesus. Mes siejame visą informaciją tarpusavyje, paversdami duomenis, dažnai subjektyviomis, gyvenimo pamokomis. „Facebook“ sienos ir „Pinterest“ lentos yra užkimštos panašaus pobūdžio realizacinių priminimų.

Tačiau kaip visa tai susiję su protingais robotais? Atsakymas paprastas. „Žemo lygio“, arba kitaip – silpnas, dirbtinis intelektas yra įrankis, naudojamas pasirinkimo laisvę turinčių individų, t. y. žmonių. Robotai pasitelkiami įvairiems tikslams: žaidimams, asmeniniam asistavimui, ir pan. Bet daugelio robotų veiklą riboja jų konkretumas ir autonominio mąstymo laisvės ribojimas, kitaip tariant – jų nesugebėjimas norėti įgyvendinti tikslus ar puoselėti norus. Vis dėlto būtent čia ir slypi problema.

Žmonių pasirinkimai, tikslai ir norai ne tik atsiranda ar keičiasi gyvenimo eigos metu, bet taip pat gali būti ištirti mokslininkų. Tokios mokslo sritis kaip psichologija bei sociologija nagrinėja visuomenės narių elgesį ir jo formavimosi ypatumus ar kaitą, todėl žmonės yra nuspėjami ir, šiuo aspektu, nepavojingi. Tačiau dirbtinio intelekto mechanizmai, su galimybe puoselėti svajones bei siekiu įgyvendinti tikslus, nėra ištirta, ar tuo labiau nuspėjama, sritis. Jie neturi gyvenimo patirties bei „evoliucinių įgūdžių“. Vienas svarbiausių jų – empatija, leidžianti mums suprasti kitą individą, bei įsijausti į jo padėtį ir jausmus. Tai yra altruizmo pagrindas.

Suteikiant robotams vis daugiau autonominių savybių iškyla grėsmė prarasti galimybę juos kontroliuoti, o baisiausia – nuspėti jų elgesį. Žinoma, robotai visuomet išliks šiek tiek nuspėjami kaip mechanizmai, bet suteikti jiems individualių sprendimų bei pasirinkimo laisvę, kuri gali pakenkti visuomenei, yra ganėtinai baugu.