Jei norime rasti nežemišką gyvybę, kodėl ieškome tik tokios, kuriai reikia vandens ir organikos? Kodėl neieškome visiškai kitokios gyvybės – gyvybės iš smėlio ar akmens, vėjo ar ugnies? Arba apskritai nematerialios gyvybės?
Nemirtingi sero Arthuro C. Clarke žodžiai: „Viena iš dviejų: visatoje mes arba vieniši, arba ne. Ir viena, ir kita galimybė kelia šiurpą.“
Astrobiologai kantriai pluša, ieškodami atsakymų į klausimą, ar visatoje egzistuoja nežemiška gyvybė. SETI centro darbuotojai skenuoja iš kosmoso atsklindančius radijo signalus, tikėdamiesi kada nors išgirsti nežemiško proto pasiųsta žinutę. Jei radijo bangomis naudojasi žmonės, kodėl jomis negalėtų naudotis ir ateiviai?
NASA nežemiškos gyvybės ieško kitaip. Marsaeigis „Curiosity“ Raudonojoje planetoje ieško požymių, kad Marse kadaise ilgą laiką buvo skysto vandens. Juk skysto vandens yra Žemėje. Žemėje yra ir gyvybė. Jei skysto vandens buvo ir Marse, gal ten buvo ir gyvybė?
Bet ar tik astrobiologai nėra tapę intelektinio ribotumo įkaitais? Nejau jiems stinga vaizduotės? Nejau niekad nesusimąstė, kad gyvybė visatoje gali būti visai kitokia negu Žemėje? Netgi nebūtinai organinė?
Kas sakė, kad ateiviai naudoja radijo bangas, o ne neutrinų spindulius ar dar ką nors, ko dar nespėjo išrasti mūsų fizikai? Gal jie bendrauja mikrobangomis, ir jų tariamų žodžių (jei taip galima pavadinti informaciją, siunčiamą mikrobangų diapazonu) reikia ne klausytis, o jausti veido odos poromis?
Kas sakė, kad gyvybei būtinai reikia vandens ir organikos – cheminių junginių anglies pagrindu? Kodėl ne silicio pagrindu? Kodėl gyvos būtybės negalėtų būti grynos energijos pavidalo? Gal ateiviams visai natūralu kvėpuoti ne grynu oru, o, tarkim, grynu lydytu boru, ir tuštintis ne organinėmis išmatomis, o, pvz., nemaloniais sapnais? Kodėl gyvybė negali būti tokia, kokios nežinome ir galbūt nė neįsivaizduojame? Kodėl mokslininkai tokie riboti?
Jie ne riboti. Jie tiesiog atsargūs. Į tokios svarbos klausimą reikia atsakymų su nepaneigiamais argumentais. Pakanka prisiminti gyvybės paieškas Marse. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje kosminis aparatas „Viking“ bandė įvykdyti eksperimentą, kurio metu marsietišką gruntą palaistė vandeniu ir maistingomis medžiagomis, o tada mėgino aptikti mikrobų išskiriamas dujas. Eksperimento rezultatai ir šiandien vertinami kontroversiškai. O juk atsakymai turėtų būti tildantys net ir labiausiai užkietėjusius skepti
Deja, tikrovė tokia, kad nežemiškos gyvybės paieškos, nors vis didesnės apimties, bet kartu ir varginančios. NASA marsaeigiai „Spirit“ ir „Opportunity“ Marse ieškojo skysto vandens paliktų pėdsakų. Jų rado daugybę, įvairiose vietose. Dabar jau niekas neabejoja, kad Marse kadaise tikrai būta vandens.
„Cursiosity“ tyrimų lauką šiek tiek praplėtė – jis ieško pėdsakų vandens, kuris Marso paviršiuje egzistavo ilgai. Pakankamai ilgai, kad jame būtų spėjusi užsimegzti ar apsigyventi gyvybė. Marsaeigis tokių požymių rado. Marse būta ilgalaikių vandens telkinių, kuriuose galėjo egzistuoti gyvybė. Kitas žingsnis – organizuoti misijas, kurios ieškos konkrečių gyvybės pėdsakų.
Kaip matome, gyvybės paieškos – labai lėtos ir reikalaujančios daug triūso, investicijų. Nes toks yra mokslas. Toks yra empirinis mokslas. Žingsnis po žingsnio. Tiksliau, žingsnelis po žingsnelio. Gal net miližingsnelis… ar net nano. Išsiaiškinus, kad gyvybei reikia vandens, pradedama jo ieškoti kituose Saulės sistemos kampeliuose. Ir taip toliau.
Vis dėlto mokslininkai nepraranda kūrybingumo ir gyvybės mėgina ieškoti kitose terpėse. Astrobiologai sutarė, kad gyvybė gali egzistuoti nebūtinai vandenyje, bet ir kituose skysčiuose – galbūt skystame metane ar amoniake. Tokia terpė egzistuoja, pvz., Titano paviršiuje. Kita vertus, net ir nuskraidinę zondą į Titaną – iš kur žinosime, ko ieškoti, jei tai, ko ieškome, mūsų proto galbūt dar nepažinta?
Mes gerai suprantame, kaip gyvybė funkcionuoja čia, Žemės sąlygomis. Ir žinome, kokių tokios gyvybės pėdsakų ieškoti. O kokių požymių reikėtų ieškoti, jei norėtume rasti gyvybę, kurios nepažįstame, nesuprantame ar net neįsivaizduojame?