Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Prieš savaitę susipažinome su gyvenimo Marse galimybėmis. Metas trumpam planetas palikti ramybėje ir persikelti į nykštukinių planetų lygmenį. Bene arčiausiai Žemės esanti tokia planeta – Asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio įsikūrusi Cerera, sugluminusi žinia apie du keistus šviesos šaltinius jos paviršiuje. Taigi, koks gyvenimas būtų Cereroje? O gal jis ten jau... vyksta?
Kasybos darbai Cereroje dailininko požiūriu: šitiek asteroidų danguje tikrai nebūtų matyti, nes asteroidus tarp Marso ir Jupiterio skiria milijonai kilometrų Asteroidų žiedas tarp Marso ir Jupiterio – daugelio Saulės sistemos asteroidų namai. O tų namų karalienė – Cerera, su kuria progą susipažinti turėjome ir vakar. Pastaraisiais metais Asteroidų žiedo objektai sulaukia vis daugiau dėmesio – kaip mineralinių ir vandens išteklių šaltinis. Vanduo labai praverstų tolimose misijose kaip degalų šaltinis (vandenį galima suskaidyti į vandenilį ir deguonį, o iš jų pagaminti raketinių degalų).
Vienas potencialiausių asteroidų gavybos objektų yra Cerera – didžiausias Asteroidų žiedo kūnas, sudarantis apie 1/3 žiedo masės. Ilgą laiką Cerera buvo laikoma asteroidu, tačiau neseniai ji buvo perkelta į nykštukinių planetų kategoriją. Gali būti, kad po jos paviršiumi glūdi vandens ledo klodai ar net tyvuliuoja vandens okeanas. Gali būti ir taip, kad vandens ledo Cereroje yra daugiau nei gėlo vandens Žemėje.
Kadangi gravitacija šiame Asteroidų žiedo kūne yra didesnė nei kuriame kitame žiedo asteroide, Cerera tampa ypač patrauklia vietove būsimai bazei Asteroidų žiede.
Mažiausias kūnas šioje iliustracijoje – Cerera, virš jos – Mėnulis, o greta jų – Žemė
Vaikščioti Cereroje – įmanoma!
„Žinoma, žengti pirmuosius asteroidų gavybos pramonės žingsnius Cereroje būtų šiek tiek absurdiška, kadangi Cerera yra labai toli nuo Žemės, – atkreipia dėmesį asteroidų gavybos bendrovės „Planetary Resources“ prezidentas ir vyriausiasis inžinierius Chrisas Lewickis. – Išteklių ir kasybos prasme, daugybė patrauklių objektų yra gerokai arčiau už Cererą.“
NASA zondas „Dawn“ netrukus (kovo 5 d.) turėtų tapto pirmuoju žmonijos kosminiu aparatu, aplankiusiu Cereros nykštukinę planetą. Zondas ką tik atsiuntė mokslininkus sugluminusių fotografijų su kol kas nepaaiškintais dviem ryškios šviesos šaltiniais Cereros paviršiuje. Apskritai, kiek galima spręsti iš teleskopinio stebėjimo rezultatų, šis dangaus kūnas nusėtas šviesiomis ir tamsiomis dėmėmis, tačiau ar jos – krateriai, ar kokie nors kitokie dariniai, kol kas nežinia. Cereros geologinė sandara
Cereros geologinė sandara
„Juodai juodas“ dangaus skliautas
ESA kosminis teleskopas „Herschel“ neseniai pastebėjo nuo Cereros paviršiaus kylant vandens garus, tad gali būti, kad joje švirkščia vulkanus primenantys ledo geizeriai. Tiesa, tie garų srautai, atsidūrus šalia jų, ypatingos grėsmės nekeltų – Ch. Lewickio teigimu, jie tokie silpni, kad, ko gero, juos sunku būtų ir įžiūrėti.
Nors Cerera – stambiausias Asteroidų žiedo objektas, jos gravitacija siekia tik 3 proc. Žemės gravitacijos. „Vis dėlto Cerera yra vienas iš vos kelių Asteroidų žiedo objektų, ant kurio būtų įmanoma vaikščioti, – pasakoja inžinierius. – O sklendžiant apkeliauti Cererą ilgai netruktų, mat jos skersmuo yra Vokietijos dydžio, o plotu Cerera ne didesnė už Indiją. Tiesa, kokią įtaką tokia silpna gravitacija turėtų žmogaus organizmui per ilgą laiką, kol kas nežinia.“
Silpnutė Cereros gravitacija reiškia ir tai, kad ji, galima sakyti, neturi atmosferos. Tad apie kokią nors dangaus spalvą Cereros skliaute negali būti jokios kalbos – dangus ten būtų „juodai juodas“. Tačiau ir tai nepadėtų pamatyti daug kitų Asteroidų žiedo asteroidų – jie yra labai toli vieni nuo kitų, juos skiria milijonai kilometrų.
Garsioji vasario 19-osios nuotrauka, kurioje zondas „Dawn“ užfiksavo du neįprastai ryškius šviesos šaltinius viename iš Cereros kraterių
Cereroje prašvinta per 45 sekundes
Gyvenant Cereroje tektų prisitaikyti prie ekstremaliai žemos temperatūros. Dieną temperatūra čia būna apie -73 °C, o naktimis nukrinta ir iki -143 °C. Per vienerius Cereros metus (o jie trunka apie 4,6 Žemės metų) sezoninių klimato svyravimų čia beveik nepastebėtumėte, nes nykštukinės planetos ašies posvyrio kampas siekia tik 3 proc.
Cerera yra beveik 3 kartus toliau nuo Saulės nei Žemė. Per patį Cereros vidudienį (o para ten trunka tik 9,1 valandos) Saulės šviesumas sudarytų tik apie 15 proc. Žemėje jaučiamo Saulės šviesumo, o pati Saulė atrodytų trigubai mažesnė nei žvelgiant iš Žemės.
Saulėtekiai Cereroje nebūtų kažkuo ypatingi – nebent tuo, kad čia iš juodžiausios nakties rytmetis stoja vos per 45 sekundes. Žinutė Žemėn skrietų nuo 15 iki 30 min. Ir tiek pat laiko atgal.