Penkios fantastiškos NASA misijos, kurios niekuomet neįvyko

NASA apstu ambicingų svajotojų. Tačiau visos svajonės kainuoja pinigus, ir visiems planams pirmiausiai turi pritarti JAV Kongresas. Nuo tada, kai pasibaigė „Apollo“ programa, ši įtampa nulėmė, kad dalis NASA idėjų taip ir likdavo tik koncepto stadijoje.

Idėjų buvo visokių: nuo nerealių fantazijų iki finansiškai apdairių misijų. Kai kurios tebuvo tik brėžiniai popieriaus lapuose, iš kai kurių buvo pagaminti modeliai ar testinės medžiagos.

Tinklalapis vox.com pristato keletą įdomiausių ir labiausiai stebinančių NASA idėjų.

Milžiniškas „General Mottors“ Mėnulio sunkvežimis

Kai „Apollo“ programa padarė pažangą ir nusiuntė įgulą į Mėnulį, kai kurie NASA mokslininkai ruošėsi ilgesnėmis žmonių misijoms, kad būtų galima ištirti Mėnulio paviršių.

1963 m. NASA sudarė kontraltą su „General Motors“ dėl gyvenamos laboratorijos ant ratų, kurioje astronautai galėtų gyventi ištisas savaites, kol važinės po Mėnulį. Tai turėjo būti mėnuleigis, varomas „Chevrolet Corvair“ varikliu.

Tačiau jau po keleto sėkmingų „Apollo“ nusileidimų tolimesni Mėnulio eksploatacijos planai buvo nutraukti. „General Motors“ sukūrė vieną prototipą ir jis galiausiai buvo paskolintas JAV Geologijos tarnybai.

NASA 1970 m. kosmoso kolonijos

Po sėkmingų „Apollo“ misijos skrydžių, kai kurie mokslininkai ėmė kurpti idėjas apie milžiniškas kosmoso kolonijas, kurios būtų sukurtos stotyse Žemės orbitoje. 1975 m. NASA tyrimas numatė „kosmoso gyvenvietę, kur 10 tūkst. žmonių dirbs, augins šeimas ir gyvens įprastinį gyvenimą.“

Buvo sugalvoti planai septynioms kosmoso stotims, kurių kiekviena būtų sukusis, kad naudotų centrifugos jėgą ir simuliuotų gravitaciją. Stočių gyventojai turėjo naudoti iš Mėnulio parsivežtą dirvožemį, išgryninti nuosavą vandenį, turėti nuosavus parkus, parduotuves, mokyklas ir ligonines. Vienas iš kolonijos tikslų buvo sukurti ištisas industrijas. „Panaudoję Saulės energiją elektros generavimui ir Saulės krosnis kūrenimui, kolonistai galės taurinti aliuminį, titaną ir silicį iš Mėnulio akmenų, kurie nebrangiai būtų gabenami iš Mėnulio į kosmosą“, – taip buvo aprašoma misija.

Iš visų sąraše esančių konceptų, paskutinysis yra pats fantastiškiausias. Mes tik dabar pradedame suvokti, kaip sunku kosmose išlaikyti vos kelis gyvus žmones vienerius metus, o ką jau kalbėti apie koloniją, kuri pati gebėtų užauginti maistą. Šios idėjos buvo pristatytos keliose konferencijose 1970 m., tačiau niekuomet nė nepriartėjo prie įgyvendinimo stadijos.

Marso ir Veneros tarpplanetinės misijos

Realistiškesnis žmonių kosmoso ištyrimo planas, sekęs po „Apollo“, buvo įvairios tarpplanetinės misijos.

Pirmoji misija, kurią NASA pasiūlė pakelti 1975 m. naudodama „Apollo“ įkvėptą erdvėlaivį,turėjo nusiųsti astronautus dvejų metų kelionei po Marsą su zondais, atsiskirsiančiais nuo erdvėlaivio, kad surinktų mėginius ir sugrąžintų juos į laboratoriją.

Sekanti misija turėjo nusiųsti astronautus pro Venerą, Marsą, o tuomet ir vėl Venerą.

Tačiau šie planai buvo numarinti drastiškai sumažinus JAV Kongreso skiriamus pinigus po sėkmingų nusileidimų Mėnulyje. NASA turėjo pasitenkinti gerokai kuklesne kosmoso laboratorija.

Projektas „Longshot“

1987 m. mokslininkai iš NASA ir JAV laivyno sumanė projektą „Project Longshot“ – tarpžvaigždinį zondą, kuris keliautų iki Kentauro Alfos B – vienos artimiausių žvaigždžių mūsų Saulei.

Erdvėlaivis turėjo turėti branduolinį skilimo reaktorių, kad tiektų energiją jo varikliui ir būtų siuntęs duomenis į Žemę su lazeriu. Jeigu zondas būtų keliavęs 8300 mylių per sekundę greičiu (maždaug ketvirtadalis šviesos greičio), mokslininkai paskaičiavo, kad kelionė iki Kentauro Alfos B truktų maždaug šimtmetį, duomenims nusiųsti į Žemę prireiktų dar ketverių metų.

Ši idėja niekuomet nebuvo įgyvendinta dėl keleto priežasčių: jei neskaičiuotume sunkumų kuriant technologiją, kuri leistų keliauti tokį didelį atstumą ir tokiu dideliu greičiu, buvo sunkumų NASA administraciją įtikinti skirti pinigų misijai, nes ji vaisių neduotų visą šimtmetį.

Šiuo metu toliausias mūsų nuo Žemės nusiųstas objektas yra erdvėlaivis „Voyager 1“, kuris nutolęs maždaug 12 mlrd. mylių – maždaug 0,2 proc. kelio iki Kentauro Alfos B.

Titano jūros tyrėjas

Titanas – didžiausias Saturno palydovas, yra padengtas gausybe ežerų, pripildytų skysto metano. Kad juos ištirtų, NASA 2009 m. pasiūlė ten nusiųsti Titano jūrų tyrėją (Titane Mare Explorer) – zondą, kuris būtų galėjęs nusileisti antrajame pagal dydį ežere ir plaukti aplink tarsi valtis tam, kad ištirtų jūros sudėtį ir padėtų mums suprasti, kaip veikia metano ciklas.

Titane debesuota, taigi Saulės energija veikiantis zondas ten keliauti negalėtų, tačiau buvo manoma, kad zondas galėjo kliautis nauju, itin efektyviu plutoniu varomu branduoliniu generatoriumi, kuris jam galėjo leisti išgyventi daug ilgiau ir naudojant gerokai mažiau kuro nei naudojo dabartiniai generatoriai.

Tačiau 2012 m. šis projektas buvo nutrauktas dėl finansavimo problemų.

Vis dėlto, mes dar galime ištirti Titano jūras. Praėjusį mėnesį NASA pranešė apie povandeninio laivo konceptą, kurį tikimasi įgyvendinti per keliasdešimt metų.