2009 metų balandžio 20 d. įvyko tai, ko medikai jau tikėjosi kelis dešimtmečius. Vienas garsiausių fizikų pasaulyje, Stephenas Hawkingas, sėkmingai besigrumiantis su savo liga ir nepaisantis fizinės negalios, atsidūrė ties mirties slenksčiu. Kembridžo universitetas, kuriame dirbo fizikas, pasiruošė pačioms blogiausioms naujienoms.
2009 metų balandžio 20 d. įvyko tai, ko medikai jau tikėjosi kelis dešimtmečius. Vienas garsiausių fizikų pasaulyje, Stephenas Hawkingas, sėkmingai besigrumiantis su savo liga ir nepaisantis fizinės negalios, atsidūrė ties mirties slenksčiu. Kembridžo universitetas, kuriame dirbo fizikas, pasiruošė pačioms blogiausioms naujienoms.
S. Hawkingo, kuriam būnant 21 metų diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė (ALS), būklė buvo apibūdinama kaip „labai rimta“, jam ligoninėje buvo atliekami tyrimai. Laikraščiai publikavo straipsnius, labai jau primenančius nekrologus. Atrodė, kad žmogui, kuris labai aiškiai nupasakojo laiko sąvoką, atėjo laikas.
Bet S. Hawkingas, kaip jam įprasta, įveikė ligą, rašo washingtonpost.com.
S. Hawkingas neturėtų galėti daryti to, ką daro. Šis 73 metų vyras neturėtų gebėti svarstyti apie Dievo egzistenciją. Jis neturėtų dalintis savo nuogąstavimais apie dirbtinį intelektą ir jo potencialą sunaikinti žmoniją. Ir jau tikrų tikriausiai neturėtų pats asmeniškai dalyvauti britų kino akademijos apdovanojimuose BAFTA, įsitaisęs tokiame pačiame krėsle, koks pavaizduotas ir biografiniame filme apie šį neeilinį mokslininką. Bet žodis „neturėtų“ fizikui – ne kliūtis.
ALS – ligos, su kuria S. Hawkingas gyvena jau daugiau nei 50 metų – poveikis sveikatai yra pasibaisėtinas. Liga gali užklupti bet ką, bet kada. Iš pradžių dėl jos nusilpsta raumenys. Vėliau raumenys atrofuojasi. Organizmas paralyžiuojamas. Žmogus netenka gebėjimo kalbėti, ryti, o ilgainiui – net kvėpuoti. ALS asociacijos skelbiamais duomenimis, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nuo diagnozės yra nuo dvejų iki penkerių metų. Daugiau nei 50 proc. pacientų sugeba nugyventi daugiau nei trejus metus. O tuomet gyvųjų skaičius pradeda sparčiai mažėti. Ilgiau nei du dešimtmečius išgyvena mažiau nei 5 proc. pacientų.
Bet S. Hawkingas šiuo atveju pasirodė esąs labai jau neeilinis egzempliorius. Dviejų dešimtmečių po diagnozės ribą jisai kirto. Du kartus. Kartą 1983 metais ir kartą 2003 metais. Šiandien kalendorius rodo 2015 metus. Bet mokslininkas yra toks gyvybingas, kad, kai kurių ekspertų teigimu, jis tikriausiai serga visai ne ALS, mat ši liga pacientus sudoroja labai jau lengvai. O kiti ekspertai tikina, kad gyvenime nėra matę nieko panašaus į S. Hawkingą.
„Jis išskirtinis. Nežinau nė vieno kito žmogaus, kuris taip ilgai nugyventų su ALS. Neįprasta ne tik tai, kad jis gyvena taip ilgai, bet ir tai, kad liga, panašu, išblėso. Dabar jis atrodo santykinai stabilios būklės. Tokia stabilizacija – neįtikėtinai retas atvejis“, – dar 2002 metais leidiniui „British Medical Journal“ sakė Londono Karaliaus koledžo klinikinės neurologijos profesorius Nigelas Leighas.
Ir tokie žodžiai – kur kas mažesnė retenybė, nei 50 metų po diagnozės išgyvenantys ALS pacientai. 2012 metais, S. Hawkingui sulaukus 70 metų, savo nuostabą išreiškė dar daugiau mokslininkų. To paties koledžo atstovas Anmaras al-Chalabi agentūrai AP sakė, kad S. Hawkingas yra „neeilinis... nežinau nieko, kas būtų išgyvenęs taip ilgai“.
Tai kuo gi fizikos profesorius išsiskiria? Vien tuo, kad jam pasisekė labiau? O gal jo neprilygstamo intelekto galia kažkokiu būdu sugebėjo apsaugoti nuo neišvengiamo likimo? Niekas aiškiai atsakyti negali. Net ir pats S. Hawkingas, galintis nupasakoti ištisus traktatus apie tai, kokie mechanizmai valdo Visatą, aiškiai nežino, dėl ko taip ilgai išgyveno. „Gal mano ALS forma prasidėjo dėl prasto vitaminų pasisavinimo“, – svarstė fizikas.
S. Hawkingo ir ALS santykis nuo pat diagnozės buvo neįprastas. Anot medikų, šis neįprastumas ir lėmė fiziko ilgaamžiškumą, kuris nepasiekiamas toli gražu ne kiekvienam šia liga nesergančiam žmogui. Paprastai ALS tokiame ankstyvame amžiuje neprasideda – vidutinis šią siaubingą diagnozę išgirstančių pacientų amžius yra 55 metai, o S. Hawkingas vos žengęs į trečią gyvenimo dešimtį pajuto pirmus nerimą keliančius simptomus. Viskas prasidėjo nuo kluptelėjimo.
„Trečiais studijų Oksforde metais pastebėjau, kad pasidariau tarsi negrabesnis, vieną ar du kartus parvirtau, atrodytų, be jokios priežasties. Bet tik perėjus į Kembridžo universitetą tą pastebėjo mano tėvas, kuris nugabeno mane pas šeimos gydytoją. Jis mane nukreipė į specialistą. Netrukus po 21 gimtadienio nuvažiavau į ligoninę atlikti tyrimų. Mane labai sukrėtė tai, kad man diagnozavo motorinių neuronų ligą“, – kadaise rašė S. Hawkingas. „Motorinių neuronų liga“ vadinama ištisa progresuojančių neurologinių ligų grupė, kuriai priskiriama ir ALS.
Ir nors ankstyva diagnozė pasmerkė jauną žmogų nykiam gyvenimui be daugybės fizinių džiaugsmų, ji taip pat suteikė S. Hawkingui galimybę išgyventi kur kas ilgiau nei žmonėms, kuriems ši liga diagnozuojama vėlesniais gyvenimo metais. „Nustatėme, kad jaunesnių pacientų išgyvenamumas yra kur kas geresnis, jis matuojamas daugeliu metu – kartais daugiau nei dešimtimi. Susirgus jaunystėje tai yra visiškai kitokia liga, bet niekas nežino kodėl“, – teigė N. Leighas.
Pensilvanijos universiteto (JAV) neurologas Leo McCluskey leidiniui „Scientific American“ sakė, kad ALS pacientus paprastai nužudo vienu iš dviejų būdų. Pirmasis susijęs su kvėpavimui svarbiais raumenimis. „Viena iš dažniau pasitaikančių mirties priežasčių yra kvėpavimo nepakankamumas“, – sakė medikas. Kita – rijimo raumenų veiklos sutrikimas, dėl ko žmogus negali valgyti ir gerti. „Jei nesutrinka nė vieni iš šių raumenų, tikėtina, kad nugyvensite ganėtinai ilgai“, – teigė L. McCluskey.
Bet nugyventi taip ilgai, kaip S. Hawkingas? Beje, pats fizikas tikina, kad dėl negalios susitelkęs į savo darbą jis tarsi dovanų gavo daug metų, kurių kiti negavo. Pavyzdžiui, beisbolo žaidėjas iš Niujorko „Yankees“, Lou Gehrigas, šia liga susirgo ketvirtame savo amžiaus dešimtmetyje ir jam liga pakenkė kur kas labiau. „Neabejotinai man padėjo ir tai, kad turėjau darbą, ir tai, kad manimi taip rūpinosi. Man pasisekė, kad dirbu teorinės fizikos srityje – vienoje iš nedaugelio veiklos sričių, kur fizinė negalia nėra didelė kliūtis“, – sakė fizikas.
Anot L. McCluskey, S. Hawkingas – puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad ALS pacientus veikia labai skirtingai.
Be to, jo atvejis yra vienas iš labiausiai į akį krintančių kontrastų populiariojo mokslo srityje: viena yra S. Hawkingo atrofavęsis kūnas, bejėgiškai įtaisytas įmantriame vežimėlyje, suteikiančiame bendravimo galimybių. Visai kas kita – S. Hawkingo neprilygstamas protas, aprėpiantis visą Visatą.
