Milžiniška ir ėdri juodoji bedugnė paleido tokį galingą kosminio vėjo gūsį, kad dėl to gali pasikeisti visos galaktikos likimas, tikina stebėjimus atlikę astronomai. Mokslininkai dviem rentgeno teleskopais išsiaiškino, kad kosminis vėjas pučia nuo galaktikos PDS 456 centro. Šiaip astronomams panašaus kosminio vėjo pėdsakų yra tekę pastebėti ir anksčiau, tačiau šis atvejis juos nustebino tuo, jog taip yra pirmas kartas, kai kosminis vėjas nuo galaktikos centro juda visomis kryptimis ir sudaro augančią sferą.
Milžiniška ir ėdri juodoji bedugnė paleido tokį galingą kosminio vėjo gūsį, kad dėl to gali pasikeisti visos galaktikos likimas, tikina stebėjimus atlikę astronomai.
Mokslininkai dviem rentgeno teleskopais išsiaiškino, kad kosminis vėjas pučia nuo galaktikos PDS 456 centro. Šiaip astronomams panašaus kosminio vėjo pėdsakų yra tekę pastebėti ir anksčiau, tačiau šis atvejis juos nustebino tuo, jog taip yra pirmas kartas, kai kosminis vėjas nuo galaktikos centro juda visomis kryptimis ir sudaro augančią sferą, rašo space.com.
Toks juodosios bedugnės šūvis gali turėti įtakos visos galaktikos ateičiai. Anot astronomų, pati juodoji bedugnė pradės riboti suryjamos materijos kiekius, o likusioje galaktikos dalyje gali sulėtėti žvaigždžių formavimosi procesai. Be to, tikėtina, kad stiprūs kosminiai vėjai yra ganėtinai įprastas galaktikų evoliucijos veiksnys – tikėtina, kad po tokių įvykių jaunos, aktyvios galaktikos tampa tyliais vidutinio amžiaus kosminiais objektais.
Rajūnė
Supermasyvi juodoji bedugnė, esanti galaktikos PDS 456 centre, šiuo metu maitinasi labai aktyviai: į gravitacijos spąstus be galimybės ištrūkti skęsta milžiniški kiekiai dujų ir dulkių mišrainės.
O medžiagai krentant į tokią bedugnę ji pradeda švytėti. PDS 456 centro juodoji bedugnė materiją ryja tokiais kiekiais, kad švytėjimas yra ryškesnis nei bet kurios kitos toje galaktikoje esančios žvaigždės. Tokios ryškios, jaunos galaktikos su dėl neišmatuojamo apetito išskirtinai ryškiai švytinčia centrine juodąja bedugne yra vadinamos kvazarais.
Naujausi PDS 456 parodė, kad dujų burbulas tolsta nuo galaktikos centro. Pasinaudojus NASA teleskopų masyvu NuSTAR (Nuclear Spectroscopic Telescope Array) ir Europos kosmoso agentūros (EKA) orbitiniu teleskopu „XMM Newton“. Galaktika buvo fotografuojama penkis kartus 2013 ir 2014 metais. Anot mokslininkų, jie pagal gautus vaizdus gali įrodyti, kad fotonai, išsiskiriantys materijai krentant į juodąją bedugnę, nedelsiant veikia aplinkines dujas ir, sukurdamos „vėją“, stumia jas tolyn.
Tokius kosminius vėjus mokslininkai yra analizavę ir anksčiau, bet naujojo tyrimo autoriai tikina, kad jie žengė toliau nei bet kada anksčiau.
„Mums tai sako, kad vėjo forma nebūtinai yra siauras vienos krypties spindulys. Iš tikrųjų tai yra vėjas, sklindantis visomis kryptimis nuo juodosios bedugnės. Kai vėjas būna sferinis, jo neramos masės kiekis yra gerokai didesnis nei siauro spindulio atveju“, – sakė Kylio universiteto Stafordšyre (Jungtinė Karalystė) podoktorantūrinių studijų programoje studijuojanti mokslininkė Emanuele Nardini.
NASA savo pareiškime teigia, kad PDS 456 galaktika „palaiko vėjus, kurie kiekvieną sekundę neša daugiau energijos, nei išskirtų trilijonas saulių“. Pasak mokslininkų, tokie galingi vėjai yra pakankamai stiprūs, kad pakeistų visą PDS 456 peizažą. Visų pirma, vėjai pučia per medžiagos, supančios juodąją bedugnę, diską – jis atlieka bedugnės maisto vaidmenį. Stiprus kosminis vėjas gali gerokai sulėtinti bedugnės maitinimąsi, nustumdamas „maistą“ tolyn. Tikėtina, kad toks vėjas netgi galėtų sunaikinti materijos diską ir priversti bedugnę badauti.
Jauni šviesuliai
Jeigu juodoji bedugnė dėl savo begalinio rajumo paleidžia tokį vėją, kad nupučia nuo savęs visą maistą, aprimsta ir spinduliuotė. Ryškus kvazaro centras nublanksta. Apribojus galaktikos centro maisto šaltinius, kvazarai ir kitos „aktyvios galaktikos“ (kaip PDS 456) gali virsti daugiau ar mažiau ramiomis galaktikomis, tokiomis, kaip Paukščių takas. Teoretikai mano, jog kosminis vėjas gali paaiškinti, dėl ko jaunų ir aktyvių galaktikų Visatoje yra daugiau nei senų ir aktyvių galaktikų.
„Žinome, kad beveik kiekvienoje galaktikoje, jos centre yra supermasyvi juodoji bedugnė. Bet dauguma šiandien mūsų matomų galaktikų yra ramios, jų centre nevyksta joks aktyvumas. Fakto, kad šiandienos galaktikos yra dažniausiai yra ramios, paaiškinimų reikia ieškoti labai senuose įvykiuose“, – sakė E. Nardini.
Kosminiai vėjai gali ne tik sumažinti spinduliuotę iš aktyvios juodosios bedugnės centro, bet ir sulėtinti naujų žvaigždžių toje galaktikoje formavimąsi. Kosminiam vėjui papūtus per regionus, kuriuose gausu dujų ir dulkių (būtent tokiose vietose ir gimsta naujos žvaigždės), dalis žvaigždžių formavimuisi pribrendusios medžiagos yra išpučiama.
„Jei yra bedugnė su tokiais vėjais, tai milijonai kosminių vėjų metų gali pristabdyti žvaigždžių formavimąsi ir sukurti tokią galaktiką, kaip mūsų“, – tvirtina E. Nardini. Paukščių take naujos žvaigždės vis dar gimsta, tačiau toli gražu ne taip dažnai, kaip daugelyje jaunų galaktikų.
