Organizacija „Mars One“, planuojanti nuskraidinti žmones į Marsą be galimybės sugrįžti paskelbė 100 kandidatų, kuriems gali „nusišypsoti laimė“ tapti pirmaisiais Raudonosios planetos gyventojais, sąrašą. Jie buvo atrinkti iš maždaug 200 000 pageidaujančiųjų, o iki šių metų pabaigos su jais bus atliekami išsamesni tyrimai tinkamumo komandiniam darbui ir darbui izoliacijoje tyrimai, rašo CNN.
Po šių tyrimų liks tik 24 žmonės, suskaidyti į šešias grupes po keturis. „Mars One“ tikisi, kad būtent šie žmonės nuo 2024 metų kas dvejus metus taps nauja Marso kolonistų grupe.
„Mars One“ – pelno nesiekianti organizacija iš Nyderlandų – kosminius skrydžius ketina vykdyti naudojant jau egzistuojančias technologijas. Bet Marso tyrimų istorija nėra labai džiuginanti – tik maždaug pusės nepilotuojamų misijų organizatoriai gali pasigirti sėkme. Taip pat nemažai nerimo kelia neseniai atliktas Masačusetso technologijų instituto mokslininkų darbas, tikinantis, kad net ir sėkmingos kelionės atveju pirmieji žmonės Marse galimai išgyvens tik 68 dienas.
Tai koks gi žmogus gali norėti palikti viską Žemėje ir išvykti į tokią rizikingą bei tolimą kelionę be vilties kada nors grįžti? 100 finalininkų sąraše – mokslininkai, akademikai ir tiesiog neprilygstamų nuotykių ieškotojai. CNN žurnalistai pasikalbėjo su dviem iš šių kandidatų.
35 metų Alison Rigby
Diplomuota chemikė Alison Rigby šiuo metu dirba vidurinės mokyklos chemijos laboratorijoje. Jos sprendimą pretenduoti skristi į Marsą lėmė aistra viskam, kas susiję su kosmosu. „Visada domėjausi kosmosu. Užaugau devintame dešimtmetyje televizoriaus ekrane stebėdama erdvėlaivių pakilimus, bet visada maniau, kad kosminės kelionės – tai užsiėmimas tik amerikiečiams. O kai tik atsirado galimybė, pateikiau savo kandidatūrą“.
Bet ji pripažįsta, kad tokiu jos noru ne visi apsidžiaugė, o ir kelionės rizikingumas nedžiugina. „Po to, kai buvau atrinkta į finalininkų šimtuką, apskritai reakcija iš draugų ir šeimos buvo labai teigiama, bet su mano mama bus sunku. Jai dar nepasakiau“, – sakė A. Rigby.
Dar 2013 metais, pateikinėjant kandidatūrą, A. Rigby mama prašė to nedaryti, nes sakė žinanti, kad duktė bus atrinkta skristi, o tada mama jos niekada nebepamatys.
„Tai mane plėšo pusiau, bet suprantu, kad esu atsakinga ir prieš didesnį žmonių kiekį“, – sakė A. Rigby.
Ji įsitikinusi, kad misijos tikslas – įkvėpti ateities kartas, o ji yra atsakinga prieš tuos, kurie keliaus po jos. Ir ją stebina žmonės, tvirtinantys, kad visa idėja yra neįgyvendinama kvailystė. „Iš pionierių visada buvo šaipomasi, bet aš tai darau dėl kažko svarbesnio, dėl kažko, kas bus naudingiau žmonijai nei gyvenimas namie tam, kad mama būtų laimingesnė“, – sakė kandidatė į pirmuosius Marso kolonistus.
Būtent šis atsakomybės jausmas ir polinkis planuoti leido A. Rigby sėkmingai įveikti atrankos barjerus. Jos pradinėje paraiškoje su vaizdo įrašu buvo kalba, kurią ji repetavo net kelis kartus – ji pasakojo apie tai, kaip „Mars One“ suteikia galimybę kažką nuveikti bendram didesniam gėriui. Be to, jai buvo atlikti standartiniai medicininiai tyrimai, 15 minučių trukmės interviu, kurių metu A. Rigby turėjo papasakoti, ką žino apie ankstesnes misijas į Marsą ir „Mars One“ planus. Į kiekvieną klausimą ji atsakė teisingai.
Kalbant apie grėsmes, A. Rigby prieš jas neužmerkia akių. „Žinoma, bijau. Tai yra kažkas, ko niekas niekada nėra daręs. Tai šuolis į nežinomybę. Kai žmonės manęs klausia, kodėl skrisiu į Marsą mirti, atsakau, kad mirsime visi, bet svarbu, ką nuveiksime prieš mirtį“.
27 metų Clare Weedon
„Paraišką pateikiau todėl, kad tai – neprilygstama galimybė. Noriu, kad mano vardas būtų įrašytas į istoriją. Noriu galėti pasakyti, kad turėjau įtakos žmonijos ateičiai“, - sakė C. Weedon, vadybininkė, kuri norėtų pabėgti nuo kasdieninio darbo „nuo 9 iki 5“.
C. Weedon neturi mokslinio išsilavinimo, bet ją žavi iššūkiai. Tai – bendra jos šeimos savybė: C. Weedon brolis taip pat pretendavo skristi į Marsą, tačiau nebuvo atrinktas į finalininkų šimtinę. „Brolis man labai pavydi, bet kiti šeimos nariai manimi didžiuojasi ir labai džiaugiasi“, – sakė C. Weedon. Vienintelis, kuris nesidžiaugia – Clare vaikinas, kuris norėtų kad jo mergina liktų Žemėje.
C. Weedon mano, kad jai taip toli prasibrauti pavyko dėl komandinio darbo įgūdžių – savo darbe ji priklauso 4 žmonių komandai – tokio paties dydžio, kaip ir planuojamame skrydyje į Marsą. Bet ji neapsimetinėja, kad nuskristi į Marsą – tai tas pats, kaip ir pasivaikščioti parke. „Kai rimtai apie tai pagalvoju, pašiurpstu. Bet manęs tai nesustabdo, tai varo mane pirmyn.“ Tiesa, ji nėra visiškai užtikrinta, ar yra pats tinkamiausias žmogus šiam darbui. „Niekas 100 procentų užtikrintai negali pasakyti, kaip reaguos vienoje ar kitoje situacijoje, kol nebūna jai treniruojamas“.
Kaip ir daugelį kitų, išreiškusių norą skristi į Marsą, C. Weedon suviliojo galimybė prisijungti prie mažos grupelės žmonių, kurie paliks mūsų planetą. Tiesa, kol kas negalima užtikrintai pasakyti, ar skrydžiai į Marsą tikrai vyks. Abejonių kelia ne tik Masačusetso mokslininkų tyrimas, bet ir faktas, kad „Mars One“ savo planą galės realizuoti tik surinkę bent 6 mlrd JAV dolerių. Tą siekiama daryti įvairiais būdais – per visuomeninį finansavimą, per reklamas, per pardavimus, per rėmimus.
C. Weedon tikisi, kad lėšų rinkimas bus sėkmingas. „Tikrai manau, kad tai nutiks, bet vertinant dabartinius numatytus laikus negaliu pasakyti, ar viskas vyks pagal grafiką. Daug kas priklausys nuo to, kaip vyks 2018 metams suplanuotos nepilotuojamos misijos“, – sakė viena iš galimų pirmųjų Marso kolonisčių.
Jos nebaugina mintis, kad teks palikti draugus ir šeimą. C. Weedon mano, kad kelionė į vieną pusę yra būtina norint kolonizuoti Marsą. „Išvykimas bus charakterio tvirtumo patikrinimas. Bet juk išliks bendravimo paštu galimybė – tai nebus visiškas išnykimas“.