Ar kada teko susimąstyti, kaip reiktų gyventi, tarkim, kuriame nors Saturno mėnulyje arba Plutone? Pradedame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Kelionę pradėkim iš eilės. Taigi, koks gyvenimas būtų… Merkurijuje?
Ar kada teko susimąstyti, kaip reiktų gyventi, tarkim, kuriame nors Saturno mėnulyje arba Plutone? Pradedame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Kelionę pradėkim iš eilės. Taigi, koks gyvenimas būtų… Merkurijuje?
Šiaurinis Merkurijaus ašigalis (sudėtinė nuotrauka)
Turint omenyje beprotiškus temperatūros svyravimus, Merkurijų vargu ar galima pavadinti planeta, kurią žmonija norėtų kolonizuoti. Vis dėlto jei turėtume technologijų, leidžiančių gyventi arčiausiai Saulės esančioje planetoje, kaip ten klostytųsi gyvenimas?
Merkurijų iki šiol yra aplankę tik du kosminiai zondai. Pirmasis buvo „Mariner 10“. Jis 1974 m. keliskart praskrido pro Merkurijų, bet nufotografavo tik vieną planetos pusę. Kur kas geriau sekėsi kitam NASA zondui MESSENGER. Jis ne tik priartėjo prie Mekurijaus, bet ir pradėjo skrieti aplink jį orbita. 2013 m. kovą zondo fotografijos sudarė sąlygas mokslininkams pirmą kartą detaliai kartografuoti absoliučiai visą Merkurijaus paviršių.
MESSENGER nuotraukos atskleidė, kad planetos ašigaliuose yra vandens ledo. Jis tūno amžinoje tamsoje – užkampiuose, kurių niekad nepasiekia net taip arti esančios Saulės spinduliai. Šio vandens ledo gavyba būtų puikus kolonistų resursų šaltinis ir galima kolonizavimo vieta. Bet idėja kurti gyvenamas bazes ašigaliuose nėra pati geriausia, įsitikinęs MESSENGER programos mokslininkas Davidas Blewettas.
„Ašigalių regionuose būtų galima pasislėpti nuo žudančių Saulės spindulių, – pripažįsta mokslininkas. – Tačiau nepamirškime, kad tuose amžinai tamsiuose užkampiuose bus pasiutusiai žema temperatūra, o tai sukelia savų iššūkių.“
Mokslininkas siūlytų koloniją ar bazes steigti netoli ledo kepurių, galbūt ant kurio nors kraterio šlaito. Ašigalius derėtų palikti vandens ledo gavybai.
Raudonos ir geltinos zonos – amžini šešėliai, kurių niekad nepasiekia Saulės spinduliai
Šiaip ar taip, ekstremalių temperatūros pokyčių Merkurijuje išvengti nepavyktų. Dieną temperatūra ten pakyla iki +430 °C, o naktį nukrenta žemiau -180 °C. Kadaise mokslininkai manė, kad Merkurijus į Saulę visados atsigręžęs viena ir ta pačia savo puse (kaip Mėnulis Žemės atžvilgiu). Tačiau dabar aišku, kad viena Merkurijaus para trunka beveik 59 Žemės paras, o metai – 88 Žemės paras.
Saulės žingsnelis atgal
Ne mažiau įdomi ir Saulės trajektorija Merkurijaus danguje, kurią lemia Merkurijaus sukimosi aplink savo ašį greitis ir labai ištemptos elipsės pavidalo Merkurijaus orbita aplink Saulę.
„Saulė Merkurijuje pakyla rytuose ir juda dangaus skliautu, paskui sustoja, o tada truputį pajuda atgal, – pasakoja D. Blewettas. – Po to vėl sustoja ir atnaujina savo kelionę pirmyn, į vakarus, kur galiausiai nusileidžia. Beje, Saulė Merkurijaus danguje atrodo 2,5 karto didesnė nei pas mus, Žemėje.“
Dieną – juodas dangus
Ko gero, dar labiau neįprasta Merkurijuje mums, žemiečiams, būtų tai, kad dienos metu dangus Merkurijuje būna juodas. Ne žydras, kaip pas mus, o anglies juodumo. Taip yra todėl, kad planeta neturi atmosferos, tad Saulės spindulių danguje nėra kam sklaidyti.
„Žemėje, jūros lygyje oro molekulės susiduria milijardus kartų per sekundę, – aiškina D. Blewettas. – Tačiau Merkurijuje atmosfera arba egzosfera yra tokia reta, kad ją sudarantys atomai beveik niekada nesusiduria.“ Beje, tai reiškia, kad naktį Merkurijaus danguje žvaigždės nemirga – jos šviečia ryškiai ir vienodai. Puikios galimybės stebėti dangų.
Nėra orų
Jei Merkurijuje nėra atmosferos, tai nėra ir orų. Nėra klimato. Tai reiškia, kad gyvenant šioje planetoje, nereiks sukti galvos dėl audrų. Beje, planetoje nėra ir skysto vandens telkinių. Nėra ir veikiančių ugnikalnių – vadinasi, ten nebūna cunamių ir ugnikalnio išsiveržimų. O štai žemės drebėjimų Merkurijuje gali būti – juos gali sukelti planetos traukimosi procesų jėgos (mat Merkurijuje, skirtingai nei Žemėje, nėra tektoninio planetos gelmių aktyvumo).
Vis dėlto gamtos stichijų šėlsmo šioje mažoje planetoje irgi nestinga. „Planetos paviršių iš visų pusių bombarduoja įvairiausio dydžio dangaus kūnai – meteoritai, asteroidai, – atkreipia dėmesį D. Blewettas. – Planeta sėte nusėta smūginiais krateriais.“
Peliuko Mikio pareidolija: į žinomą Disnėjaus personažą panašus Merkurijaus krateris masyvas
Pamirškite antsvorį
Merkurijus tėra 2/5 Žemės dydžio, o trauka jame beveik tokia pat kaip Marse, t. y., apie 38 proc. Žemės traukos. Tai reiškia, Merkurijuje į aukštį būtų galima iššokti mažiausiai tris kartus aukščiau nei Žemėje. Taip pat tai reiškia, kad Merkurijuje viskas svertų tris kartus mažiau – net ir gigantiškų objektų svoris (ne masė) ten būtų tris kartus mažesnė nei Žemėje, ir pakelti ar perkelti juos būtų gerokai paprasčiau.
„Vis dėlto nereikia pamiršti, kad jų masė liktų tokia pat. Vadinasi, tokia pat būtų ir jų inercija, – primena D. Blewettas. – Kitaip tariant, jei į jus kas nors sviestų sunkesnį daiktą, jis jus pargriautų.“
Galiausiai Merkurijuje reiktų pamiršti ir tiesioginį bendravimą su Žemėje likusiais artimaisiais: signalai iš Merkurijaus į Žemę skrieja 5 minutes ir tiek pat laiko atgal.
Miestas ant bėgių
Tiems, kam įdomūs kiti gyvenimo Merkurijuje niuansai, primygtinai rekomenduotume paskaityti amerikiečių rašytojo Kimo Stanley Robinsono 2012 m. išleistą romaną „2312“. Jame autorius aprašo išties fantastišką Merkurijaus kolonijos idėją.
Didžiulis Kolonistų miestas įkurtas ant bėgių ir nuolat juda vėžlio greičiu – taip jis bėga nuo žudančių Saulės spindulių ir nuolat būna planetos terminatoriaus zonoje. (Terminatorius – aušros zona, riba planetos paviršiuje tarp apšviestos ir neapšviestos planetos pusių).
Įdomiausia tai, kad miestą bėgiais į priekį (o tie bėgiai juosia visą planetą) labai tolygiai stumia… pati Saulė: tekėdama rytuose ji taip įšildo bėgius, kad šie skečiasi, o skėsdamiesi amžinai stumia ant bėgių pastatytą miesto platformą tolyn, į vakarus. Taip miestas niekad neatsiduria svilinančiuose Saulės spinduliuose ir stingdančiame šaltyje.
Sauleigiai
O Saulės vaizdas Merkurijuje toks įspūdingas, kad čia atsirado nauja religija – tikėjimas Saule. Jų hobis – žiūrėti į tekančią Saulę. Tai yra nepaprastai pavojinga, nes užsibuvus pernelyg ilgai, tekančios Saulės spinduliai apakina ar net sudegina pasižiūrėti į ją vis einančius ir rizikuojančius jos išpažinėjus – sauleigius. Štai kaip K. S. Robinsonas aprašo sauleigio žvilgsnį į saulėtekį Mekurijuje:
„… žvilgsnis į saulėtekį Merkurijuje. Ultravioletinių spindulių diapazone jis – amžinas iki mėlynumo įkaitusios kaitros chaosas. Pritemdžius fotosferos vaizdą, išryškėja fantastiškas saulės vainiko šokis – magnetinio lauko arkos, trumpam susisukančios apskritos vijos, į nakties juodumą išspjaunamo degančio vandenilio tumulai. Lygiai taip pat galima užtemdyti ir vainiko vaizdą – tada matyti vien tik fotosfera.
Maža to, jos vaizdą galima net ir išdidinti – tada matosi tūkstančiais liepsnų liežuvių besiplaikstančių konvekcinių srautų viršūnės. Kiekviena jų – pragariškai liepsnojantis ugnies debesis. Visi kartu jie per sekundę išspjauna penkis milijonus tonų vandenilio – tokiu intensyvumu žvaigždė degs dar keturis milijardus metų.
Visi tie ilgi šokančių liepsnų čiuptuvai apskritais ornamentais apipina mažus juodus ratukus. Tai – Saulės dėmės: besimainantys ugnies vėtrų sūkuriai. Galybė čiuptuvų srūva drauge tarsi potvynio ir atoslūgio bangų kedenami jūržolių patalai. Visą tą painią judančią raizgalynę galima paaiškinti nebiologiškai: įvairios dujos juda nevienodais greičiais, magnetiniai laukai nuolat kinta ir formuoja nesibaigiančius ugnies verpetus. Visa tai – grynų gryniausia fizika ir nieko daugiau, bet iš tikrųjų atrodo kaip gyva – gyviau už daugelį gyvų sutvėrimų. Žvelgiant į tai Merkurijaus aušros apokalipsėje, neįmanoma netikėti, kad Saulė negyva. Ji riaumoja tau tiesiai į akis ir kalba tau.
Netekti galvos sauleigių ritualuose labai paprasta. Sauleigiai stovi savo slėptuvėse ir stebi aušrą. Neretai kai kuriuos iš jų kažkas tame Saulės reginyje, kažkoks niekada iki tol nematytas dalykas įveda į transo būseną – kažkoks sąmonę užhipnotizuojantis pulsavimas ir tekėjimas. Tada pats išgirsti tų liepsnojančių saulės blakstienų spragėjimą. Tas siautulingas maurojimas – tai tavo paties kraujo ūžimas ausyse, tačiau tau tai skamba kaip saulės liepsnojimas. Taip žmonės užsižiopso. Kai kuriems saulė išdegina akių tinklaines, kai kurie apanka, kiti iš karto žūva – juos pražudo pažeisti skafandrai. Kai kurie juose išverda gyvi – po keliolika ar net po daugiau žmonių išsyk.
Manai, kad jie bepročiai? Esi tikras, kad pats tokios klaidos nepadarytum? Nespjauk į vandenį. Tu nė neįsivaizduoji. Tikrai. Tai reginys, kokio niekada nesi matęs. Gali sau manyti esąs užsigrūdinęs ir tvirtas, kad niekas anapus tavo sąmonės nebesugebės pakerėti tavęs – tokio prityrusio ir tiek daug žinančio. Tačiau taip manydamas klysi. Tu esi Saulės kūrinys. Iš taip arti matyti ją visu gražumu ir siaubingumu yra taip pavojinga, kad regimas vaizdas gali tiesiog ištrinti tavo sąmonę ir bet įvaryti į transą. Kai kurie žmonės sako: tai tas pats, kas žvelgti Dievui į akis. Juk saulė suteikia energijos visoms gyvoms Saulės sistemoms būtybėms ir šia prasme ji iš tiesų yra mūsų Dievas. Jo vaizdas gali visiškai ištuštinti tavo sąmonę. Kaip tik to žmonės ir siekia.
(Fragmentas iš K. S. Robinsono romano „2312“)
