Juk žiūrėti į fantastiškus kosminio teleskopo „Hubble“ giliojo kosmoso kadrus yra pasiutusiai smagu, ar ne? Jie tokie nuostabūs, spalvingi, pasakiški. Fantastiški. Bet ar kada nors teko susimąstyti, kaip kerintis Laivo kilio ūkas arba užburiantys planetiškieji ūkai atrodytų iš arčiau? Neteko?
Ką gi, tuomet, deja, šįkart naujienos prastokos. Žiūrėdami į "Hubble" teleskopo kosminius kadrus, žiūrime ir grožimės melu. Ypač tai pasakytina apie spalvotąsias mokslo fotografijas. Tai kaipgi tuomet iš tikrųjų atrodo kosmosas?
Joks, absoliučiai joks giliojo kosmoso objektas niekada neatrodys taip įspūdingai ir spalvingai, kaip mūsų kompiuterių ekranuose. Jei skristume per Oriono ūkus, nieko panašaus, ką matote nufotografuotuose Oriono ūkuose, nepamatytume. Priešingai – vaizdas būtų labai nuviliantis. Jei jis apskritai būtų.
Kita vertus, užvertę akis į dangų tų pasakiškų grožybių plika akimi irgi nematome. Žvaigždės, viena, kita ryškesnės žvaigždės kalibro planeta, Mėnulis, kartais – koks meteoras ir, jei mieste dingsta elektra, naktiniu dangumi nusidriekianti balzgana Paukščių Tako juosta. Na dar vienas, kitas miglotas žvaigždžių būrelis – padrikasis ar sferiškasis spiečius. Žodžiu, ne kažką ten.
Laimė, turime pažangios optinės ir fotografavimo technikos. Kuri į objektyvą surenka ne akimirkos, o visos minutės ar net valandos fotonus, atskriejančius iš vieno ar kito labai tolimo objekto. Rezultatas toks: „Hubble“, rodytųs, nufotografavo tuščią naktinio dangaus plotelį, tačiau tas kadras tapo legendine „Hubble“ giliojo kosmoso fotografija, kurią artinant pasirodo tūkstančiai kerinčių galaktikų. Beje, „Hubble“ į tą „tuščią“ juodo dangaus lopinėlį nemirksėdamas žiūrėjo 130 val.
Laivo kilio ūkas
Plika akimi nieko panašaus niekada nepamatysim – net ir mažiausiai šviesa užterštame naktiniame danguje.
Na, o jei pavyktų kaip nors prie tų giliojo kosmoso objektų priartėti? Jei prie vieno iš tų įspūdingųjų visatos papuošalų priskirstume pakankamai arti? Čia ir visa bėda. Ūkai niekados nepasidarys ryškesni – kad ir iš kaip arti į juos žiūrėtume. Taip, artinantis prie ūko, jo vaizdas irgi didės – gal net užims nemenką dangaus skliauto dalį. Vis dėlto vidutinis jo ryškumas išliks visiškai toks pat. Galima nuskristi prie pat Oriono ūkų, tačiau iš ten jie atrodys ne ką ryškesni nei stebint iš Žemės. Žodžiu, blanku, ir tiek.
O kaipgi spalvos? Kaipgi kerinčios spalvų paletės? Deja, tomis nuotraukose matomomis spalvomis astronomai mums begėdiškai meluoja. Jų melas beveik prilygsta Rosvelo sąmokslo teoretikų į akis pučiamai miglai. Mat astronomai stebėjimų metu dažniausiai naudoja nespalvoto vaizdo CDC kameras. Ant jų objektyvų uždedami tam tikro šviesos bangos ilgio filtrai. Jie šviesoje palieka tik tam tikrą spalvą – žalią, raudoną ar mėlyną.
Tačiau įprastai astronomai naudoja siauresnės specializacijos filtrus. Filtrus, kurie atskleidžia tam tikrą mokslinę informaciją. Pavyzdžiui, kiek ūke yra vandenilio, deguonies ir sieros. Kiekvienam iš šių elementų astronomai naudoja kitokį šviesos filtrą.
O paskui – visagalis „fotošopas“ ir jo atmainos, kurios ir paverčia vandenilį raudonu, deguonį mėlynu ar žydru, sierą žalia. Rezultatas – įstabių spalvų fotografija. Tačiau tos spalvos su tikrove neturi nieko bendra. Deja, tai tiesa – kai jūsų kompiuterio ekranas rodo kosmoso grožybes, jos rodo jums melą.
Vis dėlto ne visų moderniųjų mokslo įrenginių „akys“ mums meluoja. Štai marsaeigyje „Curiosity“ yra pora spalvoto vaizdo fotoaparatų – jie Marso peizažus fotografuoja tokius, kokius matytume plika akimi.
Lieka tik atsiprašyti už išsklaidytas iliuzijas. Jokio ūko nepamatysite tokio gražaus, koks jis būna kompiuterio ekrane. Bet, po galais, mes juk turim bent nuotraukų! Ir dar kiek nuotraukų! Ir kokių!!! Džiaukimės jomis, nes apie tokį grožį vos prieš keliasdešimt metų nė įsivaizduoti nebuvo įmanoma. Na, įsivaizduoti gal ir įmanoma, bet pamatyti nuotraukose...