Tikėtina, kad Visatoje esame gerokai vienišesni nei manyta iki šiol: iki maždaug 100 mlrd. galaktikų, esančių stebimos Visatos erdvėje, gal tik dešimtadalyje gali būti tokių sudėtingų gyvybės formų, kaip Žemėje, tvirtina du astrofizikai. Visur kitur bet kokius gyvybės želmenis, sudėtingesnius už mikrobus, išsvilina žvaigždžių sprogimų sukeliami gama spindulių pliūpsniai. 
Tikėtina, kad Visatoje esame gerokai vienišesni nei manyta iki šiol: iki maždaug 100 mlrd. galaktikų, esančių stebimos Visatos erdvėje, gal tik dešimtadalyje gali būti tokių sudėtingų gyvybės formų, kaip Žemėje, tvirtina du astrofizikai. Visur kitur bet kokius gyvybės želmenis, sudėtingesnius už mikrobus, išsvilina žvaigždžių sprogimų sukeliami gama spindulių pliūpsniai. Dėl tų pačių žvaigždžių sprogimų pirmą milijardą Visatos gyvavimo metų jokia gyvybė apskritai nebuvo galima, rašo sciencemag.org.
„Šiek tiek stebina tai, kad gyvybė gali egzistuoti tik dešimtyje procentų galaktikų ir tik po 5 milijardų metų“, – sakė Washburno universiteto (JAV) fizikas Brianas Thomasas, kuris prie astrofizikų tyrimo savo pirštų neprikišo. „Susidaro įspūdis, kad jie yra teisūs“, – pridūrė B. Thomasas.
Ilgą laiką buvo svarstoma – kiek žalos Žemei galėtų padaryti gama spindulių pliūpsnis, jei jis užkabintų mūsų planetą. Pirmąkart tokį astronominį reiškinį mokslininkai palydovais, skirtais atominių bombų bandymams fiksuoti, pastebėjo 1967 metais. Šiandien jų Visatoje registruojama maždaug po vieną per dieną.
Gama spindulių pliūpsniai būna dviejų tipų: trumpieji – trunkantys ne ilgiau nei porą sekundžių; jie dažniausiai vyksta susidūrus dviems neutroninėms žvaigždėms ar juodosioms bedugnėms. Ilgieji gama spindulių pliūpsniai trunka dešimtis sekundžių. Juos sukelia degalų pasibaigimas masyviose žvaigždėse, kurių išoriniai sluoksniai sugriūva į branduolį, tuo pačiu sukeliant galingą sprogimą. Ilgieji pliūpsniai yra retesni už trumpuosius, bet išmeta maždaug 100 kartų daugiau energijos. Ilgojo pliūpsnio metu išmetami gama spinduliai – labai daug energijos turintys fotonai – gali nustelbti visos likusios Visatos šviesą.
Pats kelias sekundes trunkantis pliūpsnis gyvybės jo kelyje pasitaikiusioje planetoje tiesiogiai neišnaikintų. Bet, jeigu sprogimas būtų pakankamai artimas, gama spinduliai inicijuotų kaskadą cheminių procesų, kurių metu būtų sunaikintas tos planetos ozono sluoksnis. O be apsauginio sluoksnio mirtina ultravioletinio spektro spinduliuotė kelis mėnesius ar net metus bombarduotų visą planetos paviršių – to pakaktų, kad prasidėtų masinis nykimas.
Kokia tokio įvykio tikimybė? Jeruzalės Hebrajų universiteto astrofizikas Tsvi Piranas ir Barselonos universiteto astrofizikas Raulis Jimenezas apsvarstė tokį apokaliptinį scenarijų savo teoriniame darbe, kurį publikavo „Physical Review Letters“.
Kadaise astrofizikai manė, kad gama spindulių pliūpsniais dažniausiai svaidomasi tuose galaktikų regionuose, kur dujų kamuoliuose vyksta aktyvūs žvaigždžių susidarymo procesai. Tačiau naujesni duomenys rodo, kad tikroji padėtis yra gerokai sudėtingesnė: ilgieji pliūpsniai daugiausiai vyksta žvaigždžių formavimosi regionuose su santykinai nedideliu kiekiu už vandenilį ir helį sunkesnių elementų – tuose, kur, anot astronomų, žemas „metališkumas“.
T. Piranas ir R. Jimenezas, naudodamiesi vidutinio metališkumo ir apytikslio žvaigždžių pasiskirstymo Paukščių tako galaktikoje duomenimis, vertino trumpųjų ir ilgųjų pliūpsnių visoje galaktikoje dažnius. Paaiškėjo, kad energingesni ilgieji pliūpsniai yra tikrų tikriausi žudikai, o tikimybė, kad per paskutinį milijardą metų toks pliūpsnis būtų kliudęs Žemę, yra net apie 50 procentų. Kai kurie astrofizikai yra išreiškę nuomonę, kad būtent gama spindulių pliūpsnis buvo prieš 450 mln. metų įvykusio Ordoviko išnykimo, kurio metu pražuvo net 80 proc. visų tuomet Žemėje egzistavusių rūšių, priežastis.
Vėliau mokslininkai vertino, kaip smarkiai planetos būtų apsvilinamos skirtingose galaktikos vietose. Galaktikos centre stebimas žvaigždžių tankis yra toks, kad 6500 šviesmečių nuo centro spinduliu mirtino gama spindulių pliūpsnio per paskutinį milijardą metų tikimybė yra didesnė nei 95 procentai. Iš esmės daroma išvada, kad gyvybė gali egzistuoti tik didelių galaktikų išoriniuose regionuose (Saulės sistema yra maždaug 27 000 šviesmečių atstumu nuo centro).
Kitose galaktikose padėtis gyvybei yra dar nepalankesnė. Lyginant su Paukščių taku, dauguma galaktikų yra nedidelės ir menko metališkumo. Todėl net 90 proc. jų pernelyg dažnai švysčioja ilgieji gama spindulių pliūpsniai, kad gyvybė turėtų galimybę išlikti. Be to, maždaug 5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo tokios buvo visos galaktikos, todėl gyvybė apskritai nelabai buvo įmanoma bet kur.
Tai taip išeitų, kad 90 proc. galaktikų yra visiškai negyvos? Anot B. Thomaso, tai būtų pernelyg toli siekianti išvada. Spinduliuotė, apie kurą kalba T. Piranas ir R. Jimenezas, padaro labai daug žalos, tačiau tikriausiai neišnaikintų visų mikrobų iki paskutinio, tvirtina B. Thomasas: „Visiškas gyvybės išnaikinimas? Veikiausiai ne“. Bet T. Piranas labiau domisi gyvybe su intelekto išsivystymo potencialu. „Beveik neabejotina, kad bakterijos ir žemesnės gyvybės formos tokius įvykius išgyventi galėtų. Bet sudėtingesnei gyvybei tai būtų tarsi perkrovimo mygtuko paspaudimas. Reikėtų viską pradėti nuo pradžių“, – sakė T. Piranas.
Šių mokslininkų analizė gali turėti praktinės įtakos nežemiškos gyvybės paieškoms, sako mokslininkas iš Izraelio. Daugelį dešimtmečių SETI instituto, užsiimančio būtent nežemiškos protingos gyvybės paieškomis, atstovai radijo teleskopus laikė nukreipę į Paukščių tako centro pusę, kur žvaigždžių yra gerokai daugiau. Bet tai yra būtent tie regionai, kuriuose gyvybės egzistavimo tikimybė yra labai menka. „Manytume, kad geriau būtų žiūrėti į priešingą pusę“, – sakė T. Piranas.
