Civilizacijos mirtis – galimi scenarijai

In­for­ma­ci­jos am­žius ne­iš­va­da­vo žmo­nių nuo pra­ėj­us­ių šimt­me­čių prie­ta­rų, sie­ja­mų su pa­sau­lio pa­bai­ga. At­virk­ščiai, jis su­kū­rė nau­jas ci­vi­li­za­ci­jos žlu­gi­mo bai­mes.

Kas­met ki­no ek­ra­nuo­se iš­vys­ta­me vis dau­giau fil­mų apie pa­sau­li­nes ka­ta­stro­fas, bet ar tai kuo nors pa­grįs­ta? Ar tik­rai žmo­ni­jai ga­li iš­kil­ti žū­ties grė­smė, ar gal vi­sa tai tė­ra fan­tas­tų pra­ma­nai?

Era nauja, grėsmės senos

„Nieko nėra amžino“ – toks, tikriausiai yra pagrindinis pasaulio dėsnis. Ordoviko – silūro išmirimas, devono, triaso – tai tik keletas mokslui žinomų globalių katastrofų, pražudžiusių didžiąją planetos gyventojų dalį. Didžiausio istorijoje permo periodo išmirimo metu (prieš 252 milijonus metų) žuvo 70 % visų sausumos gyvūnų rūšių ir 96 % vandenynų gyventojų. Ar gali protingasis žmogus, kaip biologinė rūšis, vienos iš tokių katastrofų metu išnykti? Mokslininkų nuomone, žinduoliai egzistuoja vidutiniškai 4 milijonus metų, po to biologinė rūšis dėl įvairių priežasčių išmiršta.

Remiantis dabartinėmis žiniomis, Homo sapiens rūšies amžius gali siekti 195 000 metų: formaliai, nerimauti priežasčių nėra. Tačiau nevalia neįvertinti žmogaus galimybių naikinti į save panašius – tai mūsų visiškai unikalus „talentas“.

Pasaulio pabaiga – būtinas daugelio pasaulio religijų atributas, bet vieningo požiūrio jos, savaime suprantama, neturi. Krikščionybėje pasaulio pabaiga reiškia galutinį mūsų pasaulio išnykimą ir „kito pasaulio“ triumfą. Budizmo ir induizmo požiūriu, civilizacijos žūtis baigia kiekvieną begalinio ciklo fazę, po to viskas prasideda iš naujo.

Branduolinė apokalipsė

Daugelis tyrėjų, kalbėdami apie galimą pasaulio žūtį, visiškai pagrįstai į pirmą vietą stato branduolinį karą. Akademikas Andrejus Sacharovas užtikrintai teigė, kad JAV ir SSRS branduolinių ginklų arsenalo panaudojimas sukeltų visos planetos žūtį. Išties, jei Šaltasis karas būtų peraugęs į „karštąjį“, vien jau nuo branduolinių užtaisų smūginės bangos žūtų 750 milijonų žmonių. O kiek taptų spindulinės ligos aukomis?.. Bet dar baisiau atrodo ilgalaikė masinio branduolinio ginklo panaudojimo perspektyva. Tai gali sukelti negrįžtamus klimato pokyčius, daugelio rūšių išmirimą ir lėtą žmonijos mirtį.

Branduolinė žiema – bauginantis reiškinys: kai į orą pakyla tūkstančių tūkstančiai tonų dulkių dalelių, ženkli dalis Saulės šviesos nebegali pasiekti Žemės paviršiaus. Kai kuriuose planetos rajonuose temperatūra gali nukristi net 40 °С. Tai bus globali žemiečių „blokada“, kurią išgyvens tik stipriausieji, o galbūt ir niekas. 2010 m. duomenimis, JAV arsenale yra 8500 branduolinių galvučių, Rusijos – 11000. Ir tai neskaičiuojant taktinės branduolinės ginkluotės, kurią suskaičiuoti sunkiau. Jeigu Rusija ir JAV panaudotų savo arsenalą pagal paskirtį, į orą pakiltų daugiau, nei 100 000 tonų dulkių ir pelenų, galinčių sunaikinti visos planetos žemės ūkį. Beje, dabar, kai Šaltasis karas liko toli praeity, tokių radikalių žingsnių iš šių abiejų supervalstybių vargu ar galima tikėtis. XXI amžiuje pavojai kyla iš kitos pusės. Nors „elitistinis“ turinčių atominį ginklą šalių klubas naujų narių nekviečia, pernelyg daug stengiasi į jį pakliūti. Augantis ekstremizmas, nacionalizmas ir religinė ksenofobija branduolinę apokalipsę dar vienu iš labiausiai tikėtinų planetos sunaikinimo scenarijų. Beje, yra ir teigiamų tendencijų. Viena iš jų – laipsniškas perėjimas nuo visa griaunančių branduolinių raketų prie itin tikslių nebranduolinių ginklų.

Asteroidai

Yra nuomonė, kad gyvybę į mūsų planetą atnešė iš išorės. Gali būti, ji ir sunaikinta bus iš kosmoso: „aš tave pagimdžiau – aš tave ir užmušiu“?.. Iš tos pusės kylančių grėsmių sąrašas gana ilgas, ir pradėti jį galima, kad ir nuo Saulės žūties. Laimei, ši katastrofa laukia mūsų dar negreit: žvaigždės evoliuciniai pokyčiai gyvybei planetoje ims grėsti tik po 1,1 mlrd. metų. Pagrindinė dabarties „kosminė“ grėsmė – asteroidai ir kometos. Daugelio specialistų nuomone, būtent jos tapo praeities globalių katastrofų priežastimis. Minėtasis permo, arba kreidos paleogeninis, per kurį žuvo dinozaurai, tikėtina, slegia stambių kosminių kūnų sąžinę. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad didesnio, nei 1 kilometro diametro objekto kritimas gali sukelti žalą visame pasaulyje, įskaitant ir žmonijos žuvimą, o 10 kilometrų kūno kritimas visai planetos gyvybei sukeltų neištaisomą žalą. Manoma, kad dinozaurus pražudęs asteroidas kaip tik ir buvo 10 km skersmens. Per katastrofą, 1600 kilometrų spinduliu nuo kritimo vietos beveik visa gyvybės buvo tiesiogine prasme, sudeginta, o likusioje planetos dalyje prasidėjo negrįžtami klimato pokyčiai. Laimei, tokie susitikimai itin reti: pagal turimus duomenis, suartėjimas su stambesniais, nei 10 km skersmens kūnais įvyksta kartą per 70 mln metų, stambesniais, nei 1 km – kas 250 000 metų. Tačiau ir 100 metrų asteroido, nukritusio apgyvendintoje teritorijoje sugriovimai būtų ženklūs. Tačiau baisiausia yra kita: tokius objektus aptikti itin sunku, netgi su šiuolaikine technika. Kol kas Žemei rimtai grasinančių kūnų neaptikta, – bet kaip žinoti?.. Neseniai vos toliau, nei Mėnulio orbita pralėkęs asteroidas 2014 HQ124, buvo pastebėtas tik neilgai trukus iki suartėjimo, o garsusis „Čeliabinsko bolidas“ visiems tapo siurprizu. Yra nuomonė, kad didžiausią grėsmę mums kelia 325 m skersmens ir 27 000 tonų masės asteroidas (99942) Apofis. Prie Žemės jis turėtų priartėti 2036 metais, tačiau galimybę su juo susidurti NASA mokslininkai praktiškai atmetė. Bendras Žemei pavojingų objektų skaičius yra beveik 5000 – skaičiuojant tik tuos, kurių skersmuo viršija 100–150 m, o trajektorija gali praeiti arčiau, nei 7,5 mln km. Iš jų atrasta ne daugiau, nei 30 %. Grėsmė gali iškilti visai netikėtai – ir žmonija neturi jokių galimybių kaip nors ją sustabdyti.

Be apžvelgiamoje ateityje galinčių nutikti katastrofų, egzistuoja ir ilgalaikės grėsmės gyvybei Žemėje. Be to, šios grėsmės labiau apibrėžtos. Tad, po 1,1 mlrd metų Saulėje prasidės negrįžtamos transformacijos ir žvaigždė mūsų planetoje sudegins visa, kas gyva. O dar po 1,4 mlrd metų prie mūsų priartės žvaigždė Gliese 710, ir jos trauka sukels visos Saulės sistemos gravitacinio balanso trikdžius, sukelsiančius rimtus bombardavimus asteroidais ir kometomis.

Gama blyksniai

Gama blyksniai dailininko akimis. Aukštų energijų spinduliai iš epicentro lekia dviem galingais, siaurais srautais.

Bet pavojų gali kelti ne tik kosminiai klajūnai. Dar šio amžiaus pradžioje Teksaso universiteto mokslininkai Johnas Scalo ir Craigas Wheeleris iškėlė tezę, tolimi gama spindulių blyksniai galai padaryti didžiulį poveikį žemiškajai biosferai. Toks blyksnis siauru pluoštu išmetamas, vykstant galingiausiems supernovų sprogimams, kai kolapsuojanti žvaigždė iš savo ašigalių išmeta „reliatyvistinius srautus“. Šie srautai yra siauri – ir staiga kur nors netoliese atsidurs stambi mirštanti žvaigždė, o gama blyksnis bus nukreiptas į Žemę, mūsų situacija būtų nepavydėtina. Aukštai atmosferoje kietasis spinduliavimas greitai suardytų ozono sluoksnį. Žemiau imtų skaldyti azoto ir deguonies molekules, ir susidarytų azoto dioksidas, nuodingos, nemaloniai netgi atrodančios dujos: raudonai rudos, aštraus kvapo. Beje, šios dujos pavojingos ne tik kaip nuodai: NO2 blokuotų Saulės šviesą, mažindama praktiškai visų ekosistemų produktyvumą. Amerikiečių mokslininko Adriano Melotto nuomone, gama blyksnis galėjo būti ordoviko – silūro išmirimo prieš 440 mln metų priežastimi, kai išmirė 60 % visų jūrose gyvenusių bestuburių. Su juo galėjo būti susijęs ir po to prasidėjęs ledynmetis. Beje, realių šios hipotezės įrodymų nėra. Trumpalaikius gama blyksnius astronomai kartas nuo karto užfiksuoja, tačiau visi žinomi spinduliavimo šaltiniai yra už mūsų galaktikos ribų ir Žemei jokios žalos nedaro.

Globali pandemija

Ligos nusinešė kur kas daugiau žmonių gyvybių, nei visi karai ir ginkluoti konfliktai kartu paėmus. Prisiminkime, kad XIV amžiaus viduryje siautusią Juodąją mirtį, kai maro pandemija vien Europoje pasiglemžė 25 milijonus žmonių – maždaug trečdalį kontinento gyventojų. Ne itin lengvesni Naujausieji laikai: 1918–1919 metais nuo Ispaniškojo gripo žuvo 100 milijonų, daugiau, nei Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose! Žinoma, antibiotikų atradimas tapo didžiuliu medicinos proveržiu. Iš pradžių tokie preparatai buvo laikomi vos ne panacėja nuo visų infekcinių ligų – bet tik tol, kol išaiškėjo nauji jų naudojimo aspektai. Pernelyg dažnas ir ir nelabai disciplinuotas antibiotikų naudojimas stimuliavo bakterijų apsauginių mechanizmų vystymąsi – ir iki XXI amžiaus šis procesas tapo išties grėsmingas. 2014 metų balandį Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) oficialiai pareiškė, kad antibiotikai sparčiai praranda savo efektyvumą. Specialistams tenka pripažinti, kad daugelis iš jų nebeturi praktiškai jokio poveikio. Pneumoniją, kraujo užkrėtimą, gonorėją ar diarėją sukeliančios bakterijos vis dažniau nepasiduoda antibiotikų poveikiui. Be to, per pastarąjį ketvirtį amžiaus nebuvo sukurta nė vienos naujos šių preparatų klasės. PSO ekspertai skambina pavojaus varpais ir reikalauja šią problemą vertinti kuo rimčiausiai. Labai gali būti, kad greitai galvas pakels įprastos „nugalėtos“ ligos ir vėl ims kelti rimtą grėsmę milijonams žmonių.

Gamtos kataklizmas

Stichinės nelaimės – kone mėgiamiausias niūrių ateities scenarijų siužetas. Tačiau visos globalios civilizacijos žlugimas dėl gamtos katastrofų – gana ginčytinas klausimas. Toks kataklizmas gali paveikti regiono ekonomiką ar sukelti nekontroliuojamą migraciją, tačiau menkai tikėtina, kad potvynis, žemės drebėjimas ar ugnikalnio išsiveržimas galėtų sunaikinti pasaulį. Šiaip jau kai kurie ugnikalniai gali rimtai įvaryti baimės, užtenka prisiminti Sibiro tropų išsiveržimą, apėmusį ~2 milijonų km² teritoriją ir galėjusį tapti didžiausio istorijoje permo periodo išmirimo priežastimi. Dabar Sibiras ramus, ir požeminių grėsmių pirmoje vietoje tikriausiai yra Jeloustouno supervulkanas. Jeloustouno kaldera išties milžiniška – 55×72 km, ir užimą trečdalį Jeloustouno nacionalinio parko teritorijos. Vulkaninių pelenų jis gebėtų išmesti tiek, kad šie uždengtų dangų ir Saulės spinduliai nepasiektų žemės – prasidėtų branduolinė žiema, nors ir be kovinių galvučių. Daugelio tyrėjų nuomone, jeigu Jeloustounas nepražudytų pasaulio, tai JAV tikrai sunaikintų. Beje, patys amerikiečiai neskuba skelbti pavojaus. Jacobas Lowensternas netgi mano, kad kadaise grėsmingas vulkanas visus praėjusius tūkstantmečius silpsta: kiekvienas jo išsiveržimas silpnesnis už ankstesnį. Bet net jei naujas kataklizmas bus tokio stiprumo, kaip naujausias, įvykęs prieš 640 000 metų, nieko ypatingai baisaus nenutiktų. Kaip bebūtų, globalios katastrofos suorganizavimui reikalingo pelenų kiekio jis neišmeta.

Civilizacijos žlugimas tapo vienu iš populiariausių mokslinės fantastikos siužetų. Brangiausiu katastrofų filmu tapo „2012“, pasirodęs ekranuose 2009 metais. Filmo biudžetas buvo 200 milijonų dolerių, o surinkta 788 milijonai. Nepaisant finansinės sėkmės, filmas nieko bendro su realybe neturi, ir NASA specialistai pripažino jį pačiu antimoksliškiausiu pastarųjų metų filmu.

Nanotechnologijos

Kalbama ne apie nanotechnologijas kaip tokias, o apie „pilkus glitėsius“ – pražūtį nešančią, besidauginančią, nekontroliuojamai nanorobotų armadą, gebančią praryti praktiškai viską planetoje. Gali būti, kad biomasės rijimas saviems tikslams – remontavimuisi, vystymuisi ir dauginimuisi – gali iš pat pradžių įdiegta į šių mašinų kodą, bet atsitiktinai tapti nekontroliuojamu. Nesuskaitoma „pilkų glitėsių“ armija leisis ryti viską, kas gyva. Kol kas „pilkų glitėsių“ idėja yra labai gilios teorijos lygyje: iš esmės, tai tėra mokslinės fantastikos siužetas. Nedaug mokslininkų pasirengęs rimtai nagrinėti miniatiūrinių robotų keliamus pavojus – jie mano, kad savireplikacijos funkcija pernelyg sudėtinga ir tokias mašinas bus paprasčiau gaminti pramoniniu būdu, tad ir problemų su jais nekils. Bendrai, dirbtinio intelekto ir įvairiausių „protingų“ mašinų keliama grėsmė yra viena iš labiausiai ginčijamų pasaulio pabaigos teorijų. Nepaisant turtingos pasipriešinimo technologiniam progresui istorijos, nėra jokių įrodymų, kad tokios technologijos kelia grėsmę žmonėms.

Demografinis kolapsas

Demografinės problemos iš tiesų gali užbaigti mūsų civilizacijos istoriją. JTO prognozėmis, 2050 m. planetoje gyventojų skaičius gali pasiekti 10 mlrd. Išmaitinti tokį pulką bus, švelniai tariant, sudėtinga. Nekontroliuojamas populiacijos augimas gali sukelti resursų trūkumą, badą, karus ir iš to išplaukiantį gilų visos civilizacijos nuopolį. Tačiau mums gali grėsti ir ir kitokia demografinė krizė – visuotinis gimstamumo mažėjimas. Šia procesas nėra ryškiai būdingas kuriai nors kultūrai ir vienu ar kitu lygiu būdingas visoms postindustrinėms šalims. Grubiai tariant, pasiekusi tam tikro išsivystymo lygio, visuomenė palengva ima išmirti. Ir jei gimstamumas visame pasaulyje sumažės iki dabartinių išsivysčiusių šalių lygio, tai iki 2500-ųjų metų Žemėje gali paprasčiausiai nelikti žmonių.

Pirmą kartą idėją apie civilizacijos mirtį dėl gyventojų pertekliaus ir bado išsakė demografijos pradininkas, anglų mokslininkas Tomas Maltusas. Supratęs, kad žmonių skaičius gali augti geometrine progresija, jis buvo sukrėstas – ir savo niūriomis prognozėmis sukrėtė visą pasaulį. Tačiau per du amžius, praėjusius nuo Maltuso laikų, pasidarė aišku, kad toks augimas būdingas agrarinėms ekonomikoms, o postindustrinėje epochoje visuomenės veikiau laukia mažėjimas, o ne gausėjimas.