Pradedant nuo „Saliut 6“, visos Sovietų Sąjungos / Rusijos kosminės stotys turėdavo bent po du susijungimo mazgus: priekinį mazgą, kuris sujungdavo su stoties pereinamuoju šliuzu, ir galinį mazgą, leisdavusį prisijungti prie pagrindinės stoties sekcijos. galinis mazgas taip pat turėdavo jungtį su stoties kuro bakais, kad juos galėtų papildyti krovininis erdvėlaivis, pavadinimu „Progress“. Įgula prisijungė prie priekinio mazgo.
Pasakojimo tęsinys.
Pradedant nuo „Saliut 6“, visos Sovietų Sąjungos / Rusijos kosminės stotys turėdavo bent po du susijungimo mazgus: priekinį mazgą, kuris sujungdavo su stoties pereinamuoju šliuzu, ir galinį mazgą, leisdavusį prisijungti prie pagrindinės stoties sekcijos. galinis mazgas taip pat turėdavo jungtį su stoties kuro bakais, kad juos galėtų papildyti krovininis erdvėlaivis, pavadinimu „Progress“. Įgula prisijungė prie priekinio mazgo. Ši diagrama parodo „Saliut 4“ išdėstymą, kuris buvo panašus į „Saliut 7“ dizainą ir konstrukciją.
Įgulai reikėjo įveikti iš viso tris liukus, kad patektų į pagrindinę stoties dalį, vadinamą „darbo skyriumi“. Pirmiausia jie turėjo praverti laivo šone esantį liuką ir atidaryti mažą mazgo angą šoniniame stoties liuke, kad suvienodintų slėgį tarp savo laivo ir stoties pereinamojo šliuzo. Kai tai bus padaryta ir jie įžengs bei apžiūrės pereinamąją kamerą, bus galima darbuotis ties liuku tarp pereinamosios kameros ir darbo skyriaus.
Žemė: „Atverkite laivo liuką“.
V. Savinjich: „Liuką atplėšėme“.
Žemė: „Ar buvo sunku? Kokia (stoties) liuko temperatūra?“.
V. Džanibekovas: „(Stoties) liukas aprasojęs (nuo kondensato). Daugiau nieko čia nematome“.
Žemė: „Priimta. Atsargiai pasukite dangtį 1–2 kartus ir tuomet greitai grįžkite į gyvenamąjį modulį. Pasiruoškite uždaryti laivo liuką. Volodia (V. Džanibekovui), pasuk jį vieną kartą ir paklausyk, ar šnypščia“.
V. Džanibekovas: „Pajudinau. Šiek tiek šnypščia, bet nelabai stipriai“.
Žemė: „Tuomet atsuk daugiau“.
V. Džanibekovas: „Atsukau. Pradėjo šnypšti. Slėgis vienodėja“.
Žemė: „Uždarykite (laivo) liuką“.
V. Savinjich: „Liukas uždarytas“.
Žemė: „Palaukime dar kokias tris minutes, ir tuomet judėsime toliau“.
V. Džanibekovas: „Slėgis be pakitimų… Pradeda lygintis. Labai jau lėtai“.
Žemė: „O ką daryti! Mums dar skristi ir skristi. Nėra kur skubėti!“.
V. Džanibekovas: „Slėgis siekia 700 mm. Skirtumas siekė 20–25 mm. Dabar atidarysime liuką. Atidaryta“.
Žemė: „Pakrutinkite dangtį“.
V. Džanibekovas: „Tuoj“.
Žemė: „Ar dangtis šnypščia? Pakrutink jį. Galbūt jis praleis dar daugiau oro, tuo pačiu ir išlyginsite slėgį.
V. Džanibekovas: „Greičiau, ar ne?“.
Žemė: „Žinoma“.
V. Džanibekovas: „Šią problemą greitai išspręsime. Ach, šis pažįstamas, širdžiai mielas kvapas… Gerai, šiek tiek pradarau skylutę. Taip, dabar jau smagiau“.
Žemė: „Šnypščia?“
V. Džanibekovas: „Taip. Slėgis 714 mm“.
Žemė: „Ar jaučiasi srautas?“.
V. Džanibekovas: „Taip“.
Žemė: „Jei esate pasirengę atidaryti stoties liuką, galite tęsti“.
V. Džanibekovas: „Pasirengę. Atidarome liuką. Opa, jis atidarytas“.
Žemė: „Ką matote?“.
V. Džanibekovas: „Ne, turiu galvoje, atidariau užraktą. Dabar mėginu atverti liuką. Įeiname“.
Žemė: „Pirmieji įspūdžiai? Kokia maždaug temperatūra?“.
V. Džanibekovas: „Šalta, brolyčiai!“.
Šiuo momentu kosmonautai pradėjo suvokti savo keblią padėtį. Kosminės stoties elektros sistema buvo be energijos, kurį laiką neveikė ir temperatūros kontrolės sistemos. Tai reiškė, kad ne tik užšalo vanduo, bet ir visos kosminės stoties sistemos buvo paveiktos temperatūros, prie kurios niekada nebuvo kuriamos dirbti. Netgi nebuvo aišku, ar įgulai saugu ten būti.
Žemė: „Ar ten tikrai šalta?“.
V. Džanibekovas: „Taip“.
Žemė: „Tuomet šiek tiek pridarykite liuką į gyvenamąjį modulį“.
V. Džanibekovas: „Kvapų jokių nėra, bet šalta“.
Žemė: „Dabar nuimkite nuo iliuminatorių dangčius“.
V. Džanibekovas: „Nuimame“.
Žemė: „Liuke, kurį ką tik atidarėte, reikia užsukti dangtį“.
V. Džanibekovas: „Nedelsiant padarysime“.
Žemė: „Volodia, kaip jauti, temperatūra minusinė ar pliusinė?“.
V. Džanibekovas: „Pliusinė, bet nedidelė. Galbūt +5“.
Žemė: „Pamėginkite įjungti šviesą“.
V. Savinjich: „Tuoj pamėginsime įjungti šviesą. Komanda duota. Jokios reakcijos, nors vienas šviesos diodas įsijungtų… bent kažkokia švieselė užsidegtų…“.
Žemė: „Jeigu šalta, apsirenkite… Apsižvalgykite ir neskubėdami imkitės darbo. Visiems reikia užkąsti. Sveikinimai įžengus į vidų!“.
V. Džanibekovas: „Ačiū“.
Netrukus pasikeitus orbitai, jie išėjo iš antžeminių stočių diapazono ir prarado ryšį su misijos kontrole. Tais laikais tai buvo normalus reiškinys. Šiandien retransliavimo palydovai didelio aukščio orbitose užtikrina nuolatinį ryšį su Tarptautine kosmine stotimi (TKS). Vėliau tą pačią dieną įgula vėl užmezgė ryšį su misijos kontrole. Kosmonautai ruošėsi ištirti orą darbinėje patalpoje, šiek tiek jo įleisdami į indikacinius vamzdelius. Šie vamzdeliai parodys, ar ore yra amoniako, anglies dioksido, anglies monoksido bei kitų dujų, kurios galėtų liudyti stoties viduje kilusį gaisrą ar kažką panašaus.
Žemė: „Kokia maždaug temperatūra?“.
V. Savinjich: „3 – 4 laipsniai šilumos. Vėsoka“.
Žemė: „Koks slėgis patalpoje?“.
V. Savinjich: „693 mm. Pereiname prie dujų analizės“.
Žemė: „Prašymas: kai darysite tyrimą, palaikykite indikatorius rankoje, kad jie šiek tiek sušiltų. Tai padidins jų tikslumą. Ar jūs dirbate su žibintuvėliais?“.
V. Savinjich: „Ne, mes atvėrėme visus iliuminatorius, čia saulėta. Naktį dirbsime su žibintuvėliais. (tipiškoje žemutinėje Žemės orbitoje erdvėlaivis apskrieja Žemę per 90 minučių, taigi diena ir naktis trunka po 45 minutes.)
Žemė: „Per kitą apskriejimą planuojame atidaryti liuką (į darbinę sekciją). Tuo, manau, ir užbaigsime šią dieną. Jau pakankamai pavargote. Rytoj nuo ryto tęsime toliau“.
V. Savinjich: „Žinoma“.
Indikaciniai vamzdeliai rodė, kad atmosfera kosminėje stotyje yra normali, taiga įgula suvienodino slėgį tarp kamerų panašiu būdu, kaip darė prieš tai su išoriniu pereinamosios kameros liuku. Misijos kontrolė patarė jiems dėl visa ko užsidėti dujokaukes ir atverti liuką.
Jie įplaukė į vidų su žibintuvėliais ir žieminiais kostiumais, ir išvydo šaltą bei tamsią stotį su šerkšnu ant sienų. V. Savinjich pamėgino įjungti šviesas – jokios reakcijos. Kosmonautai nusiėmė dujokaukes – su jomis buvo dar sunkiau žvalgytis po tamsią stotį. Viduje nebuvo jokio gaisro kvapo. V. Savinjich nunėrė prie grindų ir atitraukė skydelį, dengusį iliuminatorių. Saulės spinduliai krito ant lubų, šiek tiek apšviesdami stotį. Jie rado sausainius ir druskos tabletes, kurias ant stalo paliko ankstesnė įgula – tai dalis tradicinės rusų sutikimo ceremonijos, kurios ir šiandien laikomasi TKS, taip pat visus stoties vidaus dokumentus, tvarkingai supakuotus ir pritvirtintus prie lentynų. Visi ventiliatoriai ir kitos sistemos, paprastai skleidžiančios ūžesį, buvo išsijungusios. V. Savinjich savo prisiminimuose rašė, kad pasijuto „tarsi sename, apleistame name. Ausis užgulė kurtinanti tyla“.
Dabar, kai kosmonautai ir misijos kontrolė žinojo tikrąją padėtį, reikėjo kažko imtis. Kitą rytą kosmonautus pažadino misijos kontrolės nurodymas iš Žemės patikrinti „Rodnik“ – geriamojo vandens saugojimo sistemą, ir pažiūrėti, ar vanduo užšalęs. Jiems taip pat buvo patarta riboti savo galimybes dirbant. Kadangi užšalusioje stotyje trūko ventiliacijos, aplink kosmonautus galėjo susitelkti iškvėptas oras ir jie galėjo lengvai apsinuodyti anglies dioksidu. Žemė taip pat nurodė kosmonautams dirbti stotyje po vieną: antrasis turėjo likti laive ir stebėti savo kolegą stotyje, ar jis neapsinuodijo anglies dioksidu. Pirmasis dirbti pradėjo V. Džanibekovas.
Žemė: „Volodia, ar nusispjovus seilės užšąla?“.
V. Džanibekovas: „Nedelsiant bandau. Nusispjoviau. Užšalo. Per tris sekundes“.
Žemė: „Nusispjovei tiesiai į iliuminatorių, ar kur?“.
V. Džanibekovas: „Ne, ant izoliacijos. Guma čia užšalusi. Kieta, kaip akmuo“.
Žemė: „Tai mūsų nenudžiugino“.
V. Džanibekovas: „Mūsų taip pat“.
Vėliau V. Džanibekovą pakeitė V. Savinjich, pamėginęs pripumpuoti ar išpumpuoti orą iš sistemos oro kamerų.
V. Savinjich: „Radau „Rodnik“ schemas. Pompa prijungta. Ventiliai neatsidaro. Iš oro pompos kyšo varveklis“.
Žemė: „Aišku. Su „Rodnik“ darbus laikinai nutraukiame. Pereiname į kitą pusę. Turime išsiaiškinti, kiek yra„gyvų“ baterijų blokų, kuriuos galima reanimuoti. Ruošiame pasiūlymą, kaip stoties saulės panelius prijungti tiesiai prie blokų“.
Problemos su „Rodnik“ buvo rimtos. Kosmonautai vandens turėjo vos aštuonioms dienoms – iki birželio 14 dienos. Dabar jau buvo trečia skrydžio diena. Jeigu jie apribotų vandens suvartojimą iki minimumo, pasinaudotų „Sojuz“ atsarginiu vandens tiekimu ir sugebėtų atšildyti kelis vandens paketus, kurie buvo stotyje, galėtų išgyventi iki birželio 21 dienos, stoties remontui turėdami ne daugiau kaip 12 dienų.
Stoties baterijas paprastai įkraudavo automatinė sistema, kuriai taip pat reikėdavo elektros, kad galėtų funkcionuoti. Kosmonautams reikėjo kažkaip padaryti, kad elektra pasiektų baterijas. Lengviausias būdas vėl jas įkrauti buvo pajungti energiją nuo „Sojuz“ baterijų, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokia yra stoties elektros sistemos būklė. Jeigu kažkur stoties sistemose tebebuvo likęs trumpasis jungimas, jis galėjo išvesti iš rikiuotės ir „Sojuz“ elektros sistemą. Tokiu atveju kosmonautai įstrigtų kosmose be vilties išsigelbėti.
Tačiau kontrolieriai Žemėje parengė virtinę procedūrų, kurias įgula turėjo atlikti. Pirmiausia, ji turėjo patikrinti stoties baterijas ir nustatyti, kiek jų gali būti įkrauta. Laimė, paaiškėjo, kad išgelbėti galima šešias iš aštuonių baterijų. Tuomet įgula paruošė kabelius, kad prijungtų baterijas tiesiai prie saulės panelių. Jie turėjo sujungti iš viso 16 kabelių, šaltoje stotyje sukdami kabelių gyslas plikomis rankomis. Kai kabeliai buvo sujungti, kosmonautai turėjo įjungti „Sojuz“ padėties valdymo variklius, kad jie pasuktų stotį taip, kad jos saulės paneliai atsigręžtų į Saulę.
Žemė: „Atliksime sukimąsi aplink Y ašį, pasitelkdami laivo „Sojuz T-13“ valdymo sistemą, kad apšviestume saulės paneles. Iki kitos ryšio sesijos jums reikia prijungti pliusines jungtis prie visų gerų blokų, išskyrus ketvirtąjį. Su juo daugiau nedirbsime. Tuomet tęsime sukimąsi ir pradėsime įkrovinėti pirmąjį bloką“.
V. Džanibekovas: „Darysime tai rankomis?“.
Žemė: „Taip, rankomis…“.
V. Savinjich: „Gerai“.
V. Džanibekovas: „Aš pasirengęs“.
Žemė: „Sukamės palei išilginę ašį, kol pasirodys Saulė. Kai tik ją pamatysite, pradėkite stabdyti“.
V. Džanibekovas: „Gerai. Rankena apačioje. Dirbu su tangažu“.
Žemė: „Ar jau pradėjote stabdyti?“.
V. Džanibekovas: „Dar ne“.
Žemė: „Mums vis dar nerimą kelia oras. Darbo patalpoje reikia organizuoti oro kanalą“.
V. Džanibekovas: „Supratau. Tačiau pas mus dirba tik vienas regeneratorius, todėl ne viskas taip geitai pasiekia norimą lygį“.
Žemė: „Pagalvosime. Galbūt pastatysime antrą regeneratorių“.
V. Džanibekovas: „Laidų mums pakaks. Saulė centriniame regos lauke… Sukuosi pagal laikrodžio rodyklę“.
V. Savinjich: „Kaip per gerą žiemos orą. Ant iliuminatorių sniegas, šviečia saulė!“.
Žemė: „Manykime, kad įkrovimas prasidėjo“.
V. Džanibekovas: „Ačiū Dievui!“.
Žemė: „Nesupratome. Mes jūsų neišgirdome“.
V. Džanibekovas ir V. Savinjich: „Ačiū Dievui!“.
Žemė: „Istorinis momentas“.
V. Savinjich savo skrydžio dienoraštyje pažymėjo, kad „ši diena buvo pirmoji džiugi vilties kibirkštėlė tarp gausybės problemų, nežinomybės ir vargų, kuriuos jam su Volodia teko spręsti“.
Visą laiką, kol kosmonautai dirbo, jie tiksliai nežinojo, ar pasiliks, ar pirmiausia pritrūks vandens. Jie stengėsi apie tai nekalbėti, visa dėmesį skirdami savo darbui. Pakreipus stotį ir palaukus maždaug vieną dieną, įsikrovė penkios baterijos.
Įgula atjungė jas nuo pirminės įkrovimo sistemos ir prijungė prie stoties elektros tinklo. Jie įjungė šviesas ir, laimei, jos pradėjo šviesti.
Pirmasis reportažas iš stoties po jos atgaivinimo (epizodsspace.airbase.ru nuotr.)
Per kitas kelias dienas kosmonautai tikrino ir gaivino įvairias stoties sistemas. Jie įjungė ventiliaciją ir oro regeneratorius, kad galėtų dviese dirbti vienu metu. Darbo buvo tiek daug, kad kosmonautai stotyje praleido visa dieną ir grįžo į „Sojuz“ nakvoti „smarkiai sušalę“.
Birželio 12-ąją, šeštąją skrydžio dieną, įgula pradėjo remontuoti sudegusią ryšio sistemą ir tikrinti vandenį, pasirodžiusį iš lėtai atšylančios „Rodnik“ sistemos.
Birželio 13-ąją, septintąją skrydžio dieną, įgula toliau dirbo su ryšio sistema ir iki popietės Maskvos laiku kontrolieriai Žemėje sugebėjo vėl užmegzti ryšį su kosmine stotimi. Kosmonautai taip pat patikrino automatinę švartavimosi sistemą, žinodami, kad jei šis testas nepavyks, jie turės vykti namo. Stočiai reikėjo atsargų, o jas dideliais kiekiais galėjo atgabenti tik krovininiai erdvėlaiviai, kurių negalima valdyti rankiniu būdu, kaip „Sojuz“. Tačiau, laimei, testas praėjo sėkmingai ir kosmonautai tęsė savo misiją.
Galiausiai birželio 16-ąją, dešimtąją skrydžio dieną, „Rodnik“ pradėjo funkcionuoti visu pajėgumu. Stotyje veikė pakankamai darbinių sistemų ir buvo pakankamai atsargų, kad misija tęstųsi.
Istorijos pabaiga
Kosmonautai nustatė, kad stotis paniro į stingdančią tamsą dėl vieno sugedusio jutiklio. Jis kontroliavo ketvirtosios baterijos įkrovimo lygį. Šis jutiklis išjungdavo įkrovimo sistemą, kai prie jos prijungta baterija būdavo pilna, kad apsaugotų bateriją nuo perkrovimo. Tokius jutiklius turėjo visos septynios pagrindinės baterijos ir viena atsarginė baterija, ir visi šie jutikliai galėdavo atjungti įkrovimo sistemą.
Kažkuriuo momentu, kai buvo prarastas ryšys su kosmine stotimi, baterijos jutiklis sugedo. Jis pradėjo rodyti, kad baterija yra pilna, nors taip nebūdavo. Kiekvieną kartą, kai borto kompiuteris siųsdavo komandą įkrauti baterijas, o tai vykdavo kartą per dieną, ketvirtosios baterijos jutiklis nedelsiant nutraukdavo įkrovimą. Galiausiai visos borto sistemos visiškai išsekino baterijas ir stotis pradėjo po truputį stingti. Jeigu kontrolieriai būtų turėję ryšį su stotimi, jie būtų galėję įsikišti ir atjungti sugedusį jutiklį. Kadangi ryšio su stotimi nebuvo, neįmanoma tiksliai pasakyti, kada sugedo jutiklis.
V. Džanibekovas pasiliko kosminėje stotyje iš viso 110 dienų. Jis grįžo namo erdvėlaiviu „Sojuz T-13“ kartu su Georgijumi Grečko, kuris 198 metų rugsėjį atskrido į kosminę stotį erdvėlaiviu „Sojuz T-14“ su Vladimiru Vasiutinu ir Aleksandru Volkovu. V. Vasiutinas, A. Volkovas ir V. Savinjich liko stotyje ilgalaikei ekspedicijai, kurią teko nutraukti lapkričio mėnesį, kai susirgus V. Vasiutinui, teko skubiai grįžti į Žemę.
1986 metų vasario 19-ąją buvo paleistas „Saliut 7“ įpėdinės – kosminės stoties „Mir“- šerdinis blokas. Nors pakaitalas jau buvo orbitoje, „Saliut 7“ vaidmuo Sovietų sąjungos kosminėje programoje dar nebuvo visiškai baigtas. Pirmoji įgula, nuskridusi į „Mir“, atliko precedento neturėjusį veiksmą. Atvykę į „Mir“ ir įvykdę pradines operacijas, kad naujoji stotis turėtų tiesioginį ryšį, jie sėdo į savo „Sojuz“ ir nuskrido į „Saliut 7“: tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas istorijoje, kai buvo surengtas įgulos skrydis iš kosminės stoties į kitą kosminę stotį. Jie užbaigė darbus, kuriuos paliko „Sojuz T-14“ komanda, grįžo į „Mir“ ir vėliau – į Žemę.
Sovietai tikėjosi toliau eksploatuoti „Saliut 7“, net kai buvo paleistas „Sojuz T-15“, todėl kosminė stotis buvo perkelta į didelio aukščio saugojimo orbitą. Tačiau žlugus Sovietų sąjungai ir smukus Rusijos ekonomikai, nutrūko finansavimas būsimoms misijoms į „Saliut 7“, tiek su erdvėlaiviais „Sojuz“, tiek su tuomet kurtu erdvėlaiviu „Buran“. Taigi kosminės stoties orbita po truputį mažėjo, kol 1991 metais „Saliut 7“ nekontroliuojamai pateko į Žemės atmosferą virš Pietų Amerikos ir sudegė.
Nors pačios stoties nebėra, iki šiol išliko jos triumfo prieš negandas palikimas. „Saliut 7“ patyrė vienas rimčiausių problemų iš visos „Saliut“ stočių serijos. Nors ankstesnės kosminės stotys buvo paliekamos likimo valiai, „Saliut 7“ dėl kūrėjų, inžinierių, kontrolierių ir kosmonautų ryžto bei sugebėjimų skriejo toliau. Tokia pati dvasia šiandien tvyro Tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri nenutrūkstamai skrieja jau daugiau kaip 15 metų. Joje taip pat būna sistemų gedimų, aušinimo skysčio nuotėkių ir kitų problemų, tačiau inžinieriai, astronautai ir kontrolieriai Žemėje, kaip ir jų pirmtakai stotyje „Saliut 7“, daro viską, kad ji skrietų toliau.
