Pastaraisiais metais du žymūs ir turtingi žmonės neslepia savo ambicijų kilti ir kitus kelti į kosmosą – tai Elonas Muskas ir Richardas Bransonas. Tiesa, jų pasirinkti keliai labai skirtingi. E. Muskas ne kartą viešai yra sakęs, jog žmonėms laikas turėti „atsarginį planą“, tapti tarpplanetine civilizacija ir taip padidinti savo išlikimo galimybę.
Pastaraisiais metais du žymūs ir turtingi žmonės neslepia savo ambicijų kilti ir kitus kelti į kosmosą – tai Elonas Muskas ir Richardas Bransonas. Tiesa, jų pasirinkti keliai labai skirtingi, rašo thedailybeast.com.
E. Muskas ne kartą viešai yra sakęs, jog žmonėms laikas turėti „atsarginį planą“, tapti tarpplanetine civilizacija ir taip padidinti savo išlikimo galimybę.
E. Musko vadovaujamos įmonės „SpaceX“ raketa prieš kelias savaites be jokių trikdžių iškėlė dvi tonas svarbaus krovinio į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Ir tai -toli gražu ne pirmas sėkmingas „SpaceX“ darbas. Kitaip tariant, E. Muskas – ne šiaip liežuviu malantis svajotojas apie žvaigždes, o savo turtus nuo nulio susikrovęs žmogus, sėkmingai tiesiantis sau ir kitiems kelią į kosmosą.
Visiškas E. Musko antipodas – kitas žmogus, savo rankomis uždirbęs milijardus ir garsiai skelbęs savo kosmoso užkariavimo ambicijas. Richardas Bransonas, „Virgin Galactic“ vadovas. Tiesa, maždaug tuo pačiu metu, kaip „SpaceX“ kapsulė skrido link TKS, R. Bransonas pristatė džiugią naujieną – jo bendrovė „Virgin Galactic“ pasirašė naują rėmimo sutartį. Su „Grey Goose“ degtindariais.
Tikriausiai šie įvykiai – pati geriausia dviejų verslininkų skirtingų kelių iliustracija. Krovinį į TKS kapsulė „Dragon“ sėkmingai nugabeno jau ketvirtą kartą. „Virgin Galactic“ kosmoso programa iki šiol taip ir neprasidėjo, nors pagal pirminį planą pirmieji kosminiai turistai į orbitą turėjo būti iškelti dar 2007 metais.
Šių metų pradžioje R. Bransonas pareiškė, kad pirmieji keleiviai jo kosminiu laivu „SpaceShipTwo“ į kosmosą turėtų kilti maždaug šį rudenį. Vėliau startas buvo nukeltas iki Kalėdų. Dabar R. Bransonas jau kalba apie 2015 metų vasarį–kovą.
O kol R. Bransonas žada, E. Muskas pasirašė 2,6 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su NASA – pagal ją numatyta, kad „SpaceX“ pagamins aparatą, kuriuo į TKS bus galima nugabenti iki seltynių astronautų. Šia užduotimi „SpaceX“ dalinsis su „Boeing“ – gigantiška įmone, kuri su NASA pasirašė dar solidesnį kontraktą – už 4,2 mlrd. dolerių. Kaip ir visais atvejais, E. Muskas, nuolat stebinantis revoliucinėmis naujovėmis, tikina, jog jo privati įmonė yra efektyvesnė, judresnė ir inovatyvesnė už tokius tradicinius kosmoso bei aviacijos pramonės rangovus, kaip „Boeing“.
Sunku suabejoti R. Bransono aistra ir tikėjimu savo misija iškelti paprastus mirtinguosius į Žemės atmosferos pakraščius – jei tai priklausytų tik nuo jo valios, žmonės veikiausiai jau tūkstančiais skraidytų jo „SpaceShipTwo“ raketomis. Jo organizuoti pirmieji veiksmai – piloto Steve'o Fossetto 2005 metais atliktas pirmasis skrydis aplink pasaulį nenusileidžiant ir vėlesni bandymai pakartoti šį žygdarbį oro balionu – yra akivaizdus pasiryžimo siekti savo tikslo įrodymas.
Bet didžiausia „Virgin Galactic“ problema yra tai, jog R. Bransonas niekada tiksliai neįvertino kosminių skrydžių techninių iššūkių sudėtingumo. Dėl to jis nuolat prisižada per daug, o padaro per mažai.
E. Muskas – visai kitokio tipo žmogus, kaip bežiūrėtum. Jau vien pažvelgus į išvaizdą skirtumai krenta į akis: R. Bransonas yra ilgaplaukis barzdočius. E. Muskas – švariai nusiskutęs ir trumpai apsikirpęs žmogus, iš prigimties atrodantis kaip vadovas ir pasikaustęs technikos išmanymu. R. Bransonas techninio išsilavinimo neturi, tačiau moka sudominti, yra ekstravagantiškas ir puikus pardavėjas bei rinkodarininkas, iš nieko sukūręs prekės ženklą „Virgin“, kuris per ilgą laiką puošė labai margą publiką: lėktuvus, gaiviųjų gėrimų skardines, muzikos įrašus ir mobiliuosius telefonus.
Tuo tarpu E. Muskas, įgijęs fiziko išsilavinimą Pensilvanijos universitete ir ekonomikos išsilavinimą Whartono mokykloje, be jokių sunkumų įstojo į Stenfordo universiteto taikomosios fizikos studijas. Tačiau iš šio prestižinio universiteto jis pats pasišalino jau po dviejų dienų ir įsteigė vieną iš pirmųjų bei sėkmingiausių startuolių - „PayPal“ mokėjimų sistemą, kurią pardavus interneto aukcionų gigantams „eBay“ tapo milijardieriumi. 2002 metais jis įsteigė bendrovę „SpaceX“, o po metų su kolegomis įsteigė dar vieną ne mažiau žinomą įmonę „Tesla“.
Per tą laiką E. Muskas tapo jei ne didesniu, tai bent jau tikrai ne mažesniu žmogaus veiklos kosmose šalininku už R. Bransoną. Jo pasisakymai balansuoja nuo neišmatuojamos žmonijos puikybės („Esant tokiam technologinės pažangos greičiui žmonijos technologinės galimybės netrukus prilygs dieviškoms“) iki apokalpiptinio pesimizmo („Gali būti, kad kosmose yra daugybė pražuvusių vienos planetos civilizacijų“).
Kai kurie E. Musko projektai yra tokie fantastiški, kad galima suabejoti jo sveiku protu – pavyzdžiui, jis pasiūlė pastatyti milžinišką vakuumo vamzdį. Kuriuo kapsulės su keleiviais netikėtinu greičiu lakstytų tarp Los Andželo ir San Francisko. Bet žinant „SpaceX“ inžinierių išradingumą tokia fantastiška idėja jau atrodo visai ne fantastiškai – tai tiesiog ateitis, kurios reikia keletą metų palaukti. Nes jau dabar jie aukštyn kojomis verčia įsisenėjusias kosmines „tiesas“, kurios įaugo į visus kosminius JAV kariuomenės ir NASA projektus.
„Boeing“ ir „SpaceX“ kosminiai taksi pakeis Rusijos kapsules „Sojuz“ - šiuo metu jos yra vienintelės žmonių transporto į TKS priemonės. Tiesa, viena sėdima vieta šioje kapsulėje amerikiečiams kainuoja 71 mln. JAV dolerių. O pigesnių stovimų bilietų niekas nesiūlo. Vien per šiuos metus NASA už astronautų gabenimą į kosmosą jau sumokėjo daugiau nei 400 mln. dolerių.
„Boeing“ kapsulė į Žemę leisis tokiu pačiu būdu, kaip ir „Sojuz“ kapsulė, sukurta dar prieš 50 metų – patekus į Žemės atmosferą bus išskleidžiami parašiutai, o prie pat Žemės paviršiaus išsipūs pagalvė, suminkštinsianti nusileidimą. Tuo tarpu E. Musko kapsulė greitį mažins reaktyviniais varikliais ir, kaip teigia pats verslininkas, galės nusileisti sraigtasparnio tikslumu.
„Virgin Galactic“ tikslai – ne tokie aukšti, kaip „Spacex“. Ir ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme: šios bendrovės kosminiai laivai tik prisilies prie to, kas vadinama kosmosu. Oficialiai sutarta, kad riba tarp Žemės ir kosmoso yra 100 km virš planetos paviršiaus, o „SpaceShipTwo“ pakils į 110 km aukštį ir tuomet ners į Žemę. Kitaip tariant, jo tikslas – ne orbitiniai, o daugiau balistiniai skrydžiai.
E. Musko kapsulės – dabar krovininės, o vėliau ir keleivinės – yra keliamos tų pačių „SpaceX“ sukurtų raketų „Falcon 9“. Žemės trauką jos įveikia skriedamos daugiau nei 27 tūkst. km/h greičiu. „SpaceShipTwo“ pakanka išvystyti tik 4000 km/h greitį – nors ir to šis kosminis laivas dar nesugeba.
Ir kuo toliau, tuo daugiau problemų įžvelgiama R. Bransono pasirinktoje kosminių skrydžių sistemoje. Joje naudojami du aparatai – reaktyvinis „motininis lėktuvas“ „WhiteKnight Two“, pasiekiantis 15 km aukštį ir „SpaceShipTwo“, kuris atitrūkęs nuo keliančiojo lėktuvo trumpam įjungia savo raketinius variklius.
Ir būtent šie raketiniai varikliai yra visų „Virgin Galactic“ problemų šaknis. Praėjusią savaitę R. Bransonas „Bloomberg“ televizijai sakė: „Raketų gamyba užtruko gerokai ilgiau, nei mus tenkinantis terminas“. Paskutinio bandomojo skrydžio metu „SpaceShipTwo“ pasiekė aukščio rekordą – 21,5 km, tačiau tuo metu aparate buvo tik du pilotai, o aparatas taip ir neišvystė reikalingo 4000 km/h greičio. Įtariama, jog variklis tiesiog nėra pakankamai galingas, kad iškeltų aštuonis žmones – du pilotus ir šešis keleivius – į pageidaujamą trajektoriją.
„Virgin Galactic“ bandomieji skrydžiai, kurių dažnis pastaraisiais metais smarkiai sumažėjo, vykdomi iš oro uosto Mojavės dykumoje Kalifornijoje (JAV). Bet rezultatų menkumas labai jaučiamas gretimoje Nju Meksiko valstijoje, kur „Virgin Galactic“ specialiai suborbitiniams skrydžiams pastatė „Spaceport America“ uostą. Keleivių šis uostas laukia jau nuo 2012 metų.
Šio kosminio uosto statybos smarkiai kirto per valstijos mokesčių mokėtojų kišenes – 212 mln. JAV dolerių valstybei kainavęs projektas kol kas nesukuria tų žadėtų darbo vietų ir nepritraukia tų milžiniškų turistų srautų, kuriais R. Bransonas suviliojo valstijos vadovus.
Tiesa, reikalus šiek tiek pagerina tas pats E. Muskas – jis dalį šio uosto išsinuomojo trejiems metams ir vykdo daugkartinio naudojimo raketų pakopų bandymus.
„Virgin Galactic“ iš maždaug 800 žmonių jau susirinko apie 80 mln. JAV dolerių užstato (tikslūs skaičiai nėra žinomi) – šie žmonės pasiryžę už kelionę iki Žemės atmosferos pakraščio susimokėti po 250 tūkst. dolerių. Visiems pažadėti nepakartojami reginiai – juodas dangus, lenkta horizonto linija ir penkios minutės nesvarumo, o tuomet – nėrimas atgal į Žemę.
Be techninių iššūkių „Virgin Galactic“ turės įveikti ir biurokratinius: „SpaceShipTwo“ tinkamumas skrydžiams dar nepatvirtintas JAV Aviacijos administracijos – ir ne tik kad nepatvirtinimas, bet dar ir protokolai šiam patvirtinimui nesukurti. Keleiviai turės įsigyti specialius draudimus. O žinant, kad keleiviai tikrai nebus skurdžiai, reikia atsižvelgti, kad dėl jų vertės savoms šeimoms ir verslams, kurie rizikos nemėgsta, tas draudimas tikrai nebus pigus.
Paradoksalu, bet visai įmanoma, kad iškelti šešis keleivius ir du pilotus į 110 km aukštį gali pasirodyti netgi sunkiau, nei nugabenti 7 astronautus į kosminę stotį, besisukančią maždaug 400 kilometrų aukštyje. Vien dėl to, kad to niekas iki šiol nėra daręs. Bandymai parodė, jog mokslas yra sudėtingas reikalas, kuris taip pat nepajėgus viską prognozuoti – pavyzdžiui, teko šalinti ne vieną aerodinaminį trūkumą, apie kurį iš pradžių nepagalvota.
Tuo tarpu E. Muskas savo raketas kuria iš dalies remdamasis per kelis dešimtmečius kosminių skrydžių sukauptomis žiniomis – esminiai tokių skrydžių parametrai nustatyti jau seniai. Tam tereikia labai galingos raketos, kuri į orbitą iškeltų kapsulę ir kapsulės, kuri būtų tokia atspari, jog nesubyrėtų krisdama į atmosferą, o jos viduje esantys žmonės nebūtų iškelti ir saugiai grįžtų ant planetos paviršiaus.
Bet vis vien keista, kaip E. Muskas – jokios patirties kosminių laivų konstravime neturintis verslininkas – tarsi koja atsidarė sau duris į seniai įsitvirtinusią rinką ir pademonstravo, kad gali ne tik prilygti geriausiems ir labiausiai patyrusiems NASA bei „Boeing“ inžinieriams, bet ir pasiūlyti dalyką, kuris NASA rūpi labiau nei bet kas kitas: patikimumą. O savo programai ateitį jis užsitikrino dvidešimčiai metų išsinuomodamas legendinę starto aikštelę 39A Kanaveralo kyšulyje. Iš joje kadaise kilo „Apollo“ programos raketos ir daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai „Shuttle“.
Tuo tarpu R. Bransonas su „Virgin Galactic“ sukūrė visiškai naują rinką – rinką, kuri vilioja žmones, panašius į jį patį ir siūlančią nepakartojamas keliones. Tiesa, kosminis turizmas jokių mokslinių žygdarbių veikiausiai nepasiūlė, tai tebus brangus būdas įsigyti teisę pasakyti „aš ten buvau“. Tik štai kol 800 žmonių, sumokėjusių užstatą už kelionę ir maitinamų pažadais, kad jau tuoj skris, R. Bransonui belieka pakelti taurelę „Grey Goose“ degtinės į E. Musko sveikatą.
