Temsta. Vladimirui Džanibekovui darosi šalta. Jis turi žibintuvėlį, bet neturi jokių pirštinių. Pirštinės tik apsunkintų darbą, o dirbti reikia greitai. Jo rankos šąla, bet tai nesvarbu. Jo įgulos vandens atsargos senka ir jeigu jie laiku nesuremontuos stoties, kad atšildytų vandens tiekimą, teks ją apleisti ir grįžti namo nuleistomis galvomis, bet stotis yra pernelyg svarbi, kad taip įvyktų. Netrukus nusileidžia Saulė.
Temsta. Vladimirui Džanibekovui darosi šalta. Jis turi žibintuvėlį, bet neturi jokių pirštinių. Pirštinės tik apsunkintų darbą, o dirbti reikia greitai. Jo rankos šąla, bet tai nesvarbu. Jo įgulos vandens atsargos senka ir jeigu jie laiku nesuremontuos stoties, kad atšildytų vandens tiekimą, teks ją apleisti ir grįžti namo nuleistomis galvomis, bet stotis yra pernelyg svarbi, kad taip įvyktų. Netrukus nusileidžia Saulė. Dirbti pačiam laikant žibintuvėlį yra sudėtinga, todėl V. Džanibekovas grįžta sušilti į kosminį laivą, kuris atgabeno juos į stotį. Jis lauks, kol stotis praskries pro naktinę Žemės pusę.
Archyvinius dokumentus ir autentiškus pasakojimus, aprašančius „Saliut 7“ gelbėjimo operaciją, surinko ir visą istoriją aprašė aeronautikos inžinierius Nikolajus Beliakovskis, istorija publikuota svetainėje arstechnica.com.
„Saliut 7“
Jis mėgina išgelbėti „Saliut 7“ – naujausią kosminę stotį virtinėje problematiškų, bet vis sėkmingiau dirbusių Sovietų sąjungos kosminių stočių. Jos pirmtakė „Saliut 6“ galiausiai sugrąžino sovietams ilgiausiai žmonių pilotuotos kosmoso misijos titulą, dešimčia dienų pagerindama 84 dienų rekordą, kurį 1974 metais pasiekė amerikiečiai kosminėje stotyje „Skylab“. Vėlesnė misija šį rekordą pailgino iki 185 dienų. 1982 metų balandį paleidus į orbitą „Saliut 7“, pirmoji misija į naująją stotį šį rekordą padidino dar labiau – iki 211 dienų. Šios stoties veiklos pradžia buvo palyginus be rūpesčių.
Tačiau greitai sėkmė baigėsi. 1985 metų vasario 11-ąją, kai „Saliut 7“ skriejo orbita, valdoma autopiloto ir laukdama naujos įgulos atvykimo, misijos kontrolė Žemėje pastebėjo, jog kažkas ne taip. Stoties telemetrija pranešė elektros sistemoje užfiksavusi srovės svyravimą, dėl kurio išsijungė perkrovos saugikliai ir buvo atjungti pagrindiniai radijo siųstuvai. Automatiškai įsijungė atsarginiai radijo siųstuvai, todėl tiesioginės grėsmės stočiai nebuvo. Misijos kontrolieriai, kurie artėjant 24 valandų pamainos pabaigai jautėsi labai pavargę, paliko įrašą jiems pakeičiančiai pamainai, kad reikia paskambinti radijo ir elektros sistemų inžinerijos biuro specialistams. Specialistai išanalizuos padėtį ir parengs ataskaitą bei rekomendacijas. Tačiau šiuo momentu stotis buvo saugi, be to, netrukus turėjo pasirodyti nauja pamaina.
Nelaukdami, kol atvyks specialistai, ir nesivargindami pirmiausia jiems paskambinti, naujos pamainos kontrolieriai nusprendė iš naujo aktyvuoti pagrindinį radijo siųstuvą. Elektros perkrovos saugikliai veikiausiai išsijungė atsitiktinai. O jeigu tikrai iškilo kažkokia problema, turėtų vėl suveikti saugikliai. Kontrolieriai, nesilaikydami nusistovėjusių savo tarnybos tradicijų ir procedūrų, pasiuntė komandą vėl aktyvuoti pagrindinį radijo siųstuvą. Per kosminę stotį iš karto nusirito elektros trumpųjų jungimų kaskada, išmušusi ne tik radijo siųstuvus, bet ir imtuvus. 1985 metų vasario 11-ąją 13 val. 20 min. 51 s „Saliut 7“ beviltiškai nutilo ir nebeatsakė.
Ką dabar daryti?
Tokia situacija įstūmė skrydžio kontrolierius į nepatogią padėtį. Vienas iš variantų buvo tiesiog apleisti „Saliut 7“ ir laukti jos įpėdinės – stoties „Mir“, kad būtų galima tęsti pilotuojamą kosmoso programą. „Mir“ paleidimas buvo numatytas per artimiausius metus, tačiau laukti „Mir“ reiškė, kad kosmoso programa būtų pristabdyta visiems metams; be to, būtų neatlikti reikšmingi moksliniai darbai ir inžinerijos bandymai, numatyti stotyje „Saliut 7“. Dar daugiau, pralaimėjimo pripažinimas būtų reiškęs visos Sovietų sąjungos kosmoso programos nesėkmę, o ji būtų itin skausminga, turint galvoje daugybę ankstesnių „Saliut“ nesėkmių ir amerikiečių pažangą plėtojant „Space Shuttle“.
Vienintelė kita išeitis buvo nuskraidinti į stotį remonto įgulą ir rankomis sutaisyti ją iš vidaus. Tačiau tai buvo labai rizikinga ir galėjo baigtis dar skaudesniu pralaimėjimu. Standartinės prisišvartavimo prie kosmoso stoties procedūros buvo visiškai automatizuotos ir pagrįstos pačios stoties duomenimis apie tikslias jos orbitines bei erdvines koordinates. Tais retais atvejais, kai sugesdavo automatinė sistema ir tekdavo prie stoties artintis rankiniu būdu, visi gedimai įvykdavo iki stoties likus keliems šimtams metrų. Kaip priartėti prie kosmoso stoties, kuri neatsako į jokias užklausas?
Ryšio nebuvimas kėlė dar vieną iššūkį: buvo neįmanoma sužinoti jos viduje esančių sistemų būklės. Nors stotis buvo sukurta taip, kad skrietų savarankiškai, automatizuotos gedimų kompensavimo sistemos turėjo savo galimybių ribas – jas peržengus be žmogaus įsikišimo nieko padaryti nebuvo įmanoma. Atvykus remonto įgulai, stotis galėjo būti geros būklės: tokiu atveju kosmonautams tereikėtų pakeisti sugedusius siųstuvus. Tačiau stotyje taip pat galėjo būti kilęs gaisras arba ji galėjo išsihermetizuoti nuo kosminių nuolaužų smūgių – sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, nebuvo galimybės.
Jeigu ir buvo surengtas susirinkimas, kuriame aukšti vadovai aptarė ir pasvėrė visus variantus, šio susitikimo protokolas tikrai nebuvo paviešintas. Žinoma tik tiek, kad sovietai ryžosi surengti remonto misiją. Tai reiškė, kad jiems nuo pat pradžių reikėjo perrašyti knygą apie prisišvartavimo procedūras ir tikėtis, kad neturint ryšio, stotyje daugiau niekas nepasisuks bloga linkme, nes jei dar kas nors įvyktų, remonto įgula gali būti nebepajėgi tai išspręsti. Tai buvo drąsus žingsnis.
„Susijungimas su nekooperuojančiu objektu“
Pirmoji remonto misijos užduotis buvo išsiaiškinti, kaip jie nusigaus iki stoties. Skrendant į stotį geresnėmis aplinkybėmis, erdvėlaivis „Sojuz“ (trivietis kosminis laivas, kuris gabendavo kosmonautus į kosminę stotį ir iš jos), vos pasiekęs orbitą, per misijos kontrolės centrą įprastai gaudavo informaciją iš pačios stoties įgulai jos dar net nematant. Tokiu ryšiu būna perduoti duomenys apie kosminės stoties orbitą, kad atskrendantis laivas galėtų suplanuoti susitikimo orbitą. Kai tarp abiejų laivų teliktų 20 – 25 km, tarp kosminės stoties ir erdvėlaivio būtų užmegztas tiesioginis ryšys. Tuomet automatinė sistema sujungtų abu laivus ir užbaigtų prisišvartavimą.
Nors visi „Sojuz“ pilotai buvo mokomi švartuotis rankiniu būdu, automatinė sistema sugesdavo retai. Vienas iš tokių retų incidentų įvyko 1982 metų birželį kosminiame laive „Sojuz T-6“, kai kompiuterio gedimas nutraukė automatinį švartavimosi procesą likus 900 m iki stoties. Vladimiras Džanibekovas nedelsiant perėmė valdymą ir sėkmingai prišvartavo „Sojuz“ prie „Saliut 7“ visomis 14 minučių anksčiau, negu buvo numatyta. Savaime suprantama, V. Džanibekovas tapo pagrindiniu kandidatu pilotuoti ir „Saliut 7“ gelbėjimo misiją.
Teko sukurti visiškai naują prisišvartavimo protokolą, ir tai buvo padaryta pagal projektą, pavadinimu „Prisijungimas prie nekooperuojančio objekto“. Stoties orbitą buvo numatyta išmatuoti antžeminiu radaru ir šią informaciją perduoti „Sojuz“, kuris tuomet suplanuotų priartėjimo kursą. Tikslas buvo priartėti prie stoties per 5 km – manyta, kad nuo šio taško rankinis prisišvartavimas yra teoriškai įmanomas. Asmenų, atsakingų už naujo protokolo kūrimą, išvada buvo ta, kad tinkamai modifikavus „Sojuz“, misijos sėkmės tikimybė siektų nuo 70 iki 80 proc. Sovietų sąjungos vyriausybė sutiko su tokia rizika, nes laikė kosminę stotį pernelyg vertinga, kad leistų jai tiesiog nukristi iš orbitos.
Prasidėjo „Sojuz“ modifikacijos. Automatinė prisišvartavimo sistema buvo visiškai pašalinta. Kabinoje buvo įrengtas lazerinis tolimatis, turėjęs padėti įgulai nustatyti atstumą ir artėjimo greitį. Įgula taip pat buvo aprūpinta naktinio matymo įranga, jei tektų švartuotis prie stoties naktinėje pusėje. Iš laivo buvo išimta trečioji sėdynė ir vietoje jos pakrauta daugiau maisto bei vandens, kurio trūkumas, kaip paaiškės vėliau, bus kritinis. Svoris, kuris buvo sutaupytas pašalinus automatinę sistemą ir trečiąjį krėslą, buvo išnaudotas raketiniam kurui, kuriuo bakai buvo pripildyti iki maksimalaus lygio.
Kas skris?
Kai teko rinkti įgulą, reikėjo atsižvelgti į du svarbius dalykus. Pirma, pilotas privalėjo turėti rankinio švartavimosi orbitoje patirties, o ne tik mokęsis tai daryti su simuliatoriais. Antra, skrydžio inžinierius turėjo gerai žinoti „Saliut 7“ sistemas. Prieš tai tik trys kosmonautai buvo užbaigę rankinį prisišvartavimą orbitoje. Tai buvo Leonidas Kizimas, Jurijus Malyševas ir Vladimiras Džanibekovas. L. Kizimas tik neseniai buvo grįžęs iš ilgos misijos stotyje „Saliut 7“ ir tebebuvo reabilitacijoje, taigi jį teko atmesti kaip galimą kandidatą. J. Malyševas turėjo gana nedaug kosminių skrydžių patirties ir nebuvo treniravęsis išėjimui į atvirą kosmosą – to būtų prireikę vėlesniame misijos etape, pritaisant naujas stoties saulės baterijas, jei kosminės stoties remontas vyktų sklandžiai.
Liko V. Džanibekovas, kuris skrido į kosmosą keturis kartus, kaskart savaitei ar dviem bei buvo treniravęsis tiek ilgos trukmės misijoms, tiek išėjimui į atvirą kosmosą. Tačiau medikai neleido jam skraidyti į ilgas misijas. V. Džanibekovas, atsidūręs trumpo galimų misijos vadų sąrašo viršuje, greitai buvo perduotas į medikų rankas, kurie po kelias savaites trukusių medicininių tyrimų ir vertinimų leido jam skristi į kosmosą ne ilgesniam kaip 100 dienų laikotarpiui.
Skrydžio inžinierių sąrašas buvo dar trumpesnis: jame tebuvo vienas asmuo. Viktoras Savinjich skrido tik kartą – 74 dienų misijai į kosminę stotį „Saliut 6“. Šios misijos metu jis į svečius priėmė V. Džanibekovą ir pirmąjį Mongolijos kosmonautą Jugderdemidiiną Gurragchaą, atskridusius į stotį erdvėlaiviu „Sojuz 39“. Maža to, jis jau treniravosi kitai ilgos trukmės misijai į „Saliut 7“, kuri buvo numatyta 1985 metų gegužės 15-ąją.
Kovo viduryje dėl gelbėjimo misijos įgulos buvo priimtas galutinis sprendimas. V. Džanibekovas ir V. Savinjich buvo atrinkti atlikti iki tol vieną drąsiausių ir sudėtingiausių kosminio remonto darbų.
Važiuojam!
1985 metų birželio 6-ąją, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo tada, kai buvo prarastas kontaktas su kosmine stotimi, buvo paleistas erdvėlaivis „Sojuz T-13“, kuriame V. Džanibekovas ėjo įgulos vado, o V. Savinjich – skrydžio inžinieriaus pareigas. Po dviejų dienų skrydžio pasirodė kosminė stotis.
Artėjant prie stoties, iš kosminio laivo kontrolieriams žemėje buvo transliuojamas tiesioginis vaizdas. Štai čia yra vienas iš vaizdų, kurį pamatė kontrolieriai.
Kontrolieriai pastebėjo kažką labai negera: stoties saulės baterijos nebuvo išsidėstę lygiagrečiai. Tai rodė rimtą gedimą sistemoje, kuri nukreipia saulės baterijas į Saulę – iš karto kilo būgštavimų dėl visos stoties elektros sistemos.
Įgula tęsė priartėjimą.
V. Džanibekovas: „Atstumas 200 metrų. Jungiame variklius. Artėjame prie stoties 1,5 m/s greičiu, stoties rotacinis greitis normalus, ji praktiškai stabili. Laikomės ir pradedame posūkį. Ech, Saulė dabar yra blogame taške… O, dabar geriau. Prisišvartavimo taikiniai nustatyti. Nuokrypis tarp laivo ir stoties normalių parametrų ribose. Lėtėjame… laukiame kontakto“.
Tyliai ir lėtai „Sojuz“ su kosminiais mechanikais priskrido prie priekinio kosminės stoties prisišvartavimo borto.
V. Savinjich: „Turime kontaktą. Turime mechaninį susijungimą“.
Sėkmingas prisišvartavimas prie stoties buvo didžiulė pergalė, pirmą kartą istorijoje pademonstravusi, kad kosmose įmanoma priartėti ir prisišvartuoti praktiškai prie bet kokio objekto. Tačiau švęsti buvo anksti. Įgula iš stoties nesulaukė jokio susijungimo patvirtinimo: nei elektroninio, nei fizinio. Viena pagrindinių šios misijos dalyvių baimių – kad nutiko kažkas dar blogesnio, kol stotis buvo nepasiekiama – vis labiau panašėjo į realybę.
Įgulos ekranuose nepasirodžiusi informacija apie slėgį kosminės stoties viduje privertė būgštauti, kad stotis išsihermetino. Tačiau kosmonautai ryžtingai ėjo toliau. Pirmasis jų žingsnis bus suvienodinti slėgį tarp laivo ir stoties, jei tai bus įmanoma.
(Tęsinys)
