Mėnulis turi specifinį savo kvapą. Jei paklaustumėte bet kurio iš jo paviršiumi vaikštinėjusio „dulkėtojo Apollo dvyliktuko“ apie ant skafandrų likusių šviežių Mėnulio dulkių aromatines savybes, kiekvienas patvirtintų, kad Mėnulio regolitas atsiduoda viena sprogstamąja medžiaga.
Mėnulis turi specifinį savo kvapą. Jei paklaustumėte bet kurio iš jo paviršiumi vaikštinėjusio „dulkėtojo Apollo dvyliktuko“ apie ant skafandrų likusių šviežių Mėnulio dulkių aromatines savybes, kiekvienas patvirtintų, kad Mėnulio regolitas atsiduoda viena sprogstamąja medžiaga.
Nuo 1969 iki 1972 m. vykdytų „Apollo“ programos vizitų į Mėnulį metu astronautai šio artimiausio Žemei dangaus kūno paviršiuje praleido nemažai laiko – nuo 2,5 val. (pirmoji Mėnulyje išsilaipinusi „Apollo 11“ įgula) iki 22 val. (paskutinioji „Apollo 17“ įgula). Šiaip ar taip, „Apollo“ vyrai negalėjo išvengti vieno dalyko: visi jie į erdvėlaivio vidų grįždavo su ant skafandrų nusėdusiomis dulkėmis.
Nors po apsilankymų Mėnulyje praėjo jau ne vienas dešimtmetis, ten pabuvoję žmonės ir mokslininkai tebemėgina tiksliai įvardyti, koks yra Mėnulio aromatas.
„Galiu pasakyti štai ką: absoliučiai visiems Mėnulyje vaikščiojusiems vyrams pirmasis įspūdis, kurį paliko Mėnulio dulkių kvapas, stipriai asocijavosi su po šūvio pasklindančiu parako kvapu. Tas išsivadėjančio parako kvapas, ko gero, mūsų prisiminimuose išliko ryškiau už visas kitas kvapų asociacijas“, – pasakoja „Apollo 17“ misijos narys Harrisonas „Jackas“ Schmittas, Mėnulyje pabuvojęs 1972 m. gruodį.
H. Schmitto įsitikinimu, su tuo sutiktų visi ką tik iš Mėnulio į erdvėlaivį grįžę ir skafandrų šalmus nusisegę astronautai, šnervėmis pajutę šviežio regolito (Mėnulio paviršių nuklojusių dulkių miltelių) kvapą.
„Sugrįžus iš pasivaikščiojimo po Mėnulį, nusileidimo moduliuose pakvipdavo iššautu paraku, – tęsia H. Schmittas. – Tarp kitko, nuo kabinos užpildymo oru iki mano pirmojo komentaro apie paraką praėjo beveik 7 minutės.“
Tenesio universiteto (JAV) Planetinių geomokslų instituto direktorius Larry Tayloras pareiškė, kad „net ir Žemėje geologui akmeniu žiebus į akmenį, pasklis lygiai panašus kvapas – po mineralų susidūrimo pakvimpa iššautu paraku.“
„Apollo 17“ įgulos skafandrai ir šalmai
Mėnulio kvapą prisimena ir antras Mėnulyje išsilaipinęs žmogus Buzzas Aldrinas. Kai jis su šviesaus atminimo Neilu Armstrongu grįžo į nusileidimo modulį „Eagle“, ant jų skafandrų ir parsineštų darbo reikmenų buvo apstu Mėnulio dulkių. O jos tikrai pasižymi specifiniu kvapu.
„Jis dar kažkuo primena degintą anglį, – sako B. Aldrinas. – Arba laužavietėje likusių pelenų kvapu, ypač kai ant jų šliūkšteli vandens.“
B. Aldrinas išskyrė ir kitą misijos epizodą.
„Dar prieš išskrendant iš Žemės, kai kuri panikuotojai kartojo, kad Mėnulio dulkės gali būti labai pavojingos ir degios, sprogios – sugebančios savaime užsiliepsnoti ore, - pridūrė astronautas. – Jei taip būtų buvę, vos grįžus į kabiną ir prileidus į ją oro, turėjome užsiliepsnoti. Vis dėlto nebuvo nieko panašaus – fejerverkų Mėnulyje tą liepos naktį iš Žemės tikrai niekas nepastebėjo.“
Beje, pirmieji Mėnulyje išsilaipinę astronautai prieš hermetizuodami nusileidimo modulio kabiną, atliko saugos eksperimentą. Vos nulipęs ant Mėnulio paviršiaus, N. Armstrongas pasisėmė žiupsnį Mėnulio regolito ir susižėrė jį į skafandro kišenę – tam atvejui, jei misijai iškiltų staigių problemų ir svečiams tektų skubiai kilti. Tas N. Armstrongo žiupsnis buvo subertas ant modulio pakilimo variklio dangalo. Kai, grįžus į kabiną ir ją hermetizavus, ji pradėjo pildytis oru, N. Armstrongas su B. Aldrinu įdėmiai stebėjo, ar tas žiupsnis nepradės rūkti ir kibirkščiuoti.
„Jei taip būtų nutikę, mes būtume išhermetizavę kabiną, atidarę liuką ir išsviedę grunto mėginius lauk. Tačiau nieko neįvyko. Mes ėmėmės savo darbų ir pradėjome ruoštis pakilimui“, – pasakojo B. Aldrinas.
