Žemė susiformavo prieš maždaug 4,5 mlrd. metų. Pirmieji 500 mln. metų vadinami Hadėjaus epocha (eonas). Nors 500 mln. metų sudaro daugiau kaip 10 proc. Žemės istorijos, apie jį žinoma nedaug – mokslininkai yra radę tik kelis akmenis, kuriems yra daugiau nei 3,8 mlrd. metų. Tačiau, panašu, net ir Hadėjaus pragare turėjo būti vietos gyvybei.
Žemė susiformavo prieš maždaug 4,5 mlrd. metų. Pirmieji 500 mln. metų vadinami Hadėjaus epocha (eonas). Nors 500 mln. metų sudaro daugiau kaip 10 proc. Žemės istorijos, apie jį žinoma nedaug – mokslininkai yra radę tik kelis akmenis, kuriems yra daugiau nei 3,8 mlrd. metų. Tačiau, panašu, net ir Hadėjaus pragare turėjo būti vietos gyvybei.
Kai Žemė buvo visai jaunutė, jos paviršių be perstojo talžė asteroidai ir kometos. Vis dėlto net ir pragariškais Žemės jaunystės metais mūsų planetoje galėjo būti vandens oazės, kuriose galėjo vykti gyvybės evoliucijos stebuklai, mano mokslininkai. Naujausio tyrimo rezultatai byloja, kad kūdikystėje Žemės paviršius labiau priminė pragarą su gyvybei tinkamomis salomis.
Didžiąją Hadėjaus epochos dalį Žemę ir jos seseris iš vidinės Saulės sistemos dalies alino begalė kosminių smūgių.
„Iki šiol buvo manoma, kad Žemė buvo tikras pragaras kaip tik dėl tų visų aplink skraidžiusių ir į Žemę nukrisdavusių asteroidų bei kometų“, – pasakoja tyrimo autorius Simone Marchi iš Pietvakarių tyrimų instituto Boulderyje (Koloradas, JAV). Kaip tik pragariška atmosfera Žemėje ir tapo pagrindu Žemės kūdikystę pavadinti Hadėjaus (nuo žodžio „Hadas“ – požeminis pasaulis senovės Graikijos mitologijoje) epocha.
Vis dėlto per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslo pasaulyje pradėjo formuotis visiškai kitoks Hadėjaus epochos vaizdas. „Šiai epochai priskiriamų mineraluose rastų mikroskopinių cirkonio kristalų tyrimo duomenys byloja, kad Žemės pragare būta skysto vandens, – teigia S. Marchi. Tai galėtų paaiškinti, kodėl kai kurių tyrimu metu aptikta gerokai ankstesnių gyvybės pėdsakų – siekiančių net Hadėjaus epochą. Visai gali būti, kad Žemė toje epochoje buvo ne tokia jau negyvenama, nei manyta iki šiol.
Tikslios datos ir smūgių galingumas Hadėjo epochos metu nėra žinomos. Kad geriau suprastų tokio intensyvaus Žemės bombardavimo epochą, S. Marchi su kolegomis atkreipė dėmesį į Mėnulį, kurio krateriais nusėtas paviršius padėjo sumodeliuoti Žemės patirtą bombardavimą.
Tyrėjai nustatė, kad „Žemės paviršius Hadėjaus epochoje buvo smarkiai paveiktas didžiulės galios kosminių smūgių – į mūsų planetą trankėsi didesni nei 100 km skersmens asteroidai, – pasakoja amerikiečių planetologas. – Žemei susidūrus su tokio dydžio objektu, didelė dalis Žemės plutos ir mantijos išsilydo ir padengia nemažą paviršiaus dalį.“
Šis atradimas leidžia manyti, kad Žemės paviršius buvo daugybę kartų klojamas iš naujo – kaskart vis nauju lydytų uolienų sluoksniu. Bombardavimo būta tokio intensyvaus, kad visas Žemės paviršius buvo perklotas bent kelis kartus. Tai paaiškina, kodėl tokie reti yra Hadėjaus epochos uolienų fragmentai.
Nors, kaip byloja rezultatai, Hadėjus buvo išties pragariška epocha, vis dėlto mokslininkai pastebėjo, kad „tarp didžiųjų susidūrimų būta ir ramybės periodų“. „Bendrai kalbant, per tuos 500 mln. metų įvyko 20–30 susidūrimų su kosminiais objektais kurių skersmuo viršijo 200 km, – teigia S. Marchi. – Akivaizdu, kad santykinės ramybės periodai tarp šių katastrofų buvo gana netrumpi.“
„Vanduo tokių susidūrimų metu išgaruodavo, bet po kurio laiko grįždavo ant Žemės paviršiaus lietų pavidalu, – pridūrė mokslininkas. – Tad Hadėjaus epochos ramybės periodais Žemės paviršiuje turėjo tyvuliuoti skysto vandens telkinių.“ Tyrėjai samprotauja, kad Hadėjaus epochoje užsimezgusi gyvybė galėjo būti pakantesnės aukštesnei temperatūrai. S. Marchi ir kolegų darbas publikuotas žurnalo "Nature" liepos 31 d. numeryje.
