Žmonijos civilizacija kol kas nė vienam iš tų tipų nepriskiriama. Žmonės tebėra „nulinukų“ stadijoje, su kuria atsisveikinti pavyks, ko gero, dar labai labai negreit. Yra manančių, kad žmonija kol kas tėra vienos dienos sulaukęs naujagimis, kuriam net iki pirmojo žingsnio dar augti, augti. Vis dėlto, kokie tie civilizacijų tipai ir kas jiems būdinga?
Žmonijos civilizacija kol kas nė vienam iš tų tipų nepriskiriama. Žmonės tebėra „nulinukų“ stadijoje, su kuria atsisveikinti pavyks, ko gero, dar labai labai negreit. Yra manančių, kad žmonija kol kas tėra vienos dienos sulaukęs naujagimis, kuriam net iki pirmojo žingsnio dar augti, augti. Vis dėlto, kokie tie civilizacijų tipai ir kas jiems būdinga?
Civilizacijai vystantis ir tobulėjant, dėl vis didesnės populiacijos bei technologijų didėja ir jos energiniai poreikiai. 1964 m. rusų astrofizikas Nikolajus Kardaševas (ieškojęs nežemiškų civilizacijų signalo) pasiūlė civilizacijų skalę. Mokslininkas pasiūlė tris civilizacijų tipus, nors kiti astronomai Kardaševo skalę papildė dar dviem tipais.
I tipo civilizacija
Jos atstovai energiją išgauna ne iš neatsinaujinančių planetinių išteklių, o iš artimiausios žvaigždės (žmonijos atveju tai būtų Saulė). Kai žmonija bus I tipo civilizacija, jos energinis poreikis bus 100 tūkst. kartų didesnis nei dabar. Be kita ko, I tipo civilizacija visiškai kontroliuoja planetos resursus ir gamtos jėgas – ugnikalnius, klimatą, žemės drebėjimus ir t. t.
I tipo civilizacija būtų įvaldžiusi artimojo kosmoso pramonę ir būtų kolonizavusi kitus Saulės sistemos kūnus, eksploatuotų asteroidus ir kitas planetas bei jų palydovus, suorganizuotų pirmą tarpžvaigždinį skrydį, kurtų žiedinius pasaulius, pradėtų konstruoti Daisono sferą arba Aldersono diską. Žmonija būtų vieninga, be jokių sienų ir susiskaldymų.
II tipo civilizacija
Šio tipo civilizacijos atstovai laisvai kontroliuoja ne tik planetos, bet ir gimtosios žvaigždės procesus. Manoma, kad II tipo civilizacijai pasiekti I tipui reikėtų maždaug 1 tūkst. metų eksponentinės raidos. Tai reiškia ne tik žvaigždės energijos eksploatavimą, bet ir žvaigždėje vykstančių reiškinių ir procesų valdymą. Vienas iš tokios civilizacijos pasiekimų galėtų būti seniai fantastikos ir futurizmo plotmėse minima hipotetinė Daisono sfera – milžiniškas burbulas, apgaubiantis ne tik Saulę, bet ir nemažą dalį Saulės sistemos. Daisono sfera sudarytų sąlygas eksploatuoti absoliučiai didžiąją dalį, o gal net ir visą žvaigždės generuojamą energiją.
Ar daug tai energijos ir, svarbiausia, ką toks energijos kiekis duotų civilizacijai? Visų pirma tai, kad tokiai civilizacijai pakenkti nepavyktų jokiais dabartiniam mokslui žinomais būdais ar priemonėmis. Pavyzdžiui, jei tokį išsivystymo lygį pasiektų žmonija, o į Saulės sistemą įskrietų ir tiesiai link Žemės pasileistų Mėnulio dydžio kosminis kūnas, mes sugebėtume jį paversti garais arba patraukti Žemę šiam milžiniškam sviediniui iš kelio. Jei Žemės judinti nesinorėtų, būtų ir kitų idėjų: tinkamon vieton nustumti didįjį Saulės sistemos dulkių siurblį Jupiterį ar kurią nors kitą planetą-milžinę.
II tipo civilizacija, be kita ko, kolonizuotų ir gretimų žvaigždžių sistemas. Energijos poreikis – 10 mlrd. kartų didesnis nei I tipo civilizacijos. Jau minėjom, kad tai – praktiškai nemirtinga civilizacija, gebanti visiškai eksploatuoti žvaigždes, kolonizavusi apie 100 artimiausių žvaigždžių.
III tipo civilizacija
Galima sakyti, kad II-ojo tipo civilizacija įgytų imunitetą nuo išmirimo. Pasiekus III tipą, civilizacija taptų galaktikos klajūne, visiškai įvaldžiusia energijos paslaptis. Žmonija tokia rase galėtų tapti po šimtų tūkstančių metų truksiančios biologinės ir mechaninės evoliucijos. Visai realu, jog tokios civilizacijos atstovai būtų kiborgai (kibernetiniai organizmai – pusiau biologinės būtybės, pusiau robotai). Dabartiniai žmonės būtų tik kažkoks menko išsivystymo porūšis, kuriuos III tipo civilizacijos atstovai, ko gero, suvoktų kaip beviltiškai ribotus ir neįgalius.
III tipo civilizacija plėtotų savarankiškai besidauginančių robotų kolonijas. Tokios kolonijos galaktikoje būtų skaičiuojamos milijonais. Kolonizuojama būtų žvaigždė po žvaigždės. Jei kiekvieną žvaigždę pavyktų įvilkti į Daisono sferos drabužį, susidarytų milžiniškas energijos tinklas. Vis dėlto tokią civilizaciją ribotų fizikos dėsniai – ypač kelionės šviesos greičiu. Tai reiškia, kad reikėtų sukurti kirmgraužų teleportacijos sistemą (ir kirmgraužos, ir teleportacija kol kas išlieka hipotetiniais dalykais).
III tipo civilizacijos atstovai kontroliuotų visos galaktikos energijos resursus, mokėtų manipuliuoti erdvėlaikiu ir būtų įgijusi kone dieviškąsias galias. Jos išnykimas grėstų tik tuo atveju, jei pavojus kiltų visatai. Žinoma, tokia civilizacija galėtų sulaukti visatos pabaigos.
IV tipo civilizacija
N. Kardaševo įsitikinimu, IV tipo civilizacija būtų „pernelyg pažengusi“ – tokia pažanga neįmanoma. Vis dėlto tie, kurie netiki civilizacijos raidos ribomis, mano, kad IV tipo civilizacija disponuotų visos visatos energija. Be kita ko, tokio tipo civilizacija sugebėtų pagreitinti visatos plėtimąsi, kolonizuotų supermasyviąsias juodąsias bedugnes ir sugebėtų kitokius neįsivaizduojamus dalykus. Nejau tai įmanoma? Šiaip ar taip, IV tipo civilizacijai tektų ieškoti ir dar nežinomų energijos šaltinių bei fizikos dėsnių.
V tipo civilizacija
Ko gero, tokios civilizacijos atstovai turėtų būti vadinami dievais. Juk jie gebėtų visiškai manipuliuoti visata pagal savo poreikius.
Ar žmonės gali pasiekti tokių aukštumų? Tūkstančio mylių kelionė prasideda paprastu žingsniu: visų pirma derėtų išsaugoti savo mažytę planetą, nustoti kariauti, susitelkti į mokslą ir atradimus. O toliau... O toliau – kaip dievai duos.
Kol kas mes turbūt dar nė vaikščioti nemokame: naudojamės neatsinaujinančiais gamtos ištekliais (nafta, gamtinės dujos, anglis), tik svajojame apie saulės, geoterminės, vėjo ir kt. rūšių energijos išnaudojimą didesniu mastu. Kol kas mes lėtai ritamės į I tipo civilizacijos viršukalnę.
Vis dėlto yra manančių, kad I tipo civilizacijos perspektyvos žmonijai – ne tokios jau ir tolimos. Vienas taip manančių – žinomas fizikas Michio Kaku. Jo įsitikinimu, žmonija I tipo civilizacija galėtų tapti per 100 ar 200 metų. Visų pirma – dėl tobulėjimo eksponentiškumo (kas yra eksponentiškumas, visai neseniai kalbėjome, prisimindami popieriaus lankstymo perspektyvų ir šachmatų sukūrimo istoriją).
Nepamirškime, kad dabartinį lygį pasiekėme per... 300 mln. metų. Per tą laiką virtome Homo sapiens, atradome ugnį, išradome akmens įrankius, o dar po kelių tūkstančių metų įgyvendinome pramoninę revoliuciją. XIX ir XX a. technologinė ekspansija leido susipažinti su branduoline energetika ir dabartinėmis pažangiausiomis technologijomis.
