Transplantuota atmintis ir mintimis kontroliuojami neįgaliųjų vežimėliai jau realybė – dabar horizonte implantai, kuriais galima ištaisyti smegenų pažeidimus ir gal net sulopyti silpnaprotystę. 
Transplantuota atmintis ir mintimis kontroliuojami neįgaliųjų vežimėliai jau realybė – dabar horizonte implantai, kuriais galima ištaisyti smegenų pažeidimus ir gal net sulopyti silpnaprotystę.
Samo Deadwylerio darbas pernelyg priminė kažką iš Matricos – ir tai buvo didelė problema. Taip pat, kaip Neo parsisiunčia kung fu meistro įgūdžius, Deadwyleris į žiurkės smegenis įdiegė elektroninius prietaisus, transplantavusius 30-ies kitų žiurkių atsiminimus, leidusius perimti treniruočių, kuriose ji niekada pati nedalyvavo, patirtį. Tyrimas galėjo būti itin svarbus atradimas – bet „visi manė, kad tai mokslinė fantastika, – sako jis. – Pamaniau sau, „niekas manimi nepatikės, nebent padaryčiau šimtą kontrolinių eksperimentų.“
Būtent tai jis ir atliko. Praeitą gruodį – po 10 metų nuo pirmojo eksperimento – darbas pagaliau buvo publikuotas. Akimirksniu išmokstamas kung fu tebėra Holivudo kovinių filmų prerogatyva, bet šis tyrimas vis vien gali turėti milžinišką įtaką daugeliui žmonių, kenčiančių nuo smegenų pakenkimo. Galiausiai tokie patys nerviniai implantai, leidę „padovanoti“ daugelio žiurkių atminimus kitam individui, galėtų atstatyti dėl nelaimingų atsitikimų, insulto ar Alzheimerio ligos prarastą smegenų funkciją.
Daugeliui žmonių su atminties praradimu, pažeistos smegenų dalys nebegali perduoti informacijos iš vienos srities į kitą. Jeigu eitų sukurti elektroninius prietaisus, kurie galėtų interpretuoti signalus iš vienos srities, apeiti pažeistus informacijos perdavimo kanalus ir surašyti juos į kitą sritį, būtų galima padėti žmonėms atgauti gebėjimą formuoti naujus atsiminimus ar netgi, naudotis vertingais senais. Toks lustas veiktų kaip savotiškas smegenų aplinkkelis.
Tai pasiekti lengva nebus: tam reikia tokių neurologijos žinių, kurias tik dabar pradedame suprasti. Negana to, šios naujos technologijos kelia tokius etinius klausimus, kurie kadaise buvo nagrinėjami tik mokslinėje fantastikoje. Mus atsiminimai apibūdina, taigi, jų apsaugojimas nuo pažeidimų galėtų išsaugoti mūsų tapatybę – bet kai atmintis yra kompiuterio algoritmas, ar tebesi tas pats žmogus? Jau beveik metas tai išsiaiškinti: pirmieji žmonių tyrimai turėtų prasidėti per ateinančius penkerius metus.
Mūsų gebėjimas tiesiogiai bendrauti su smegenimis per pastaruosius du dešimtmečius labai paspartėjo. Technologija – vadinamosios smegenų-mašinų sąsajos – atkuria regą ir klausą kochleariniais ir tinklainės implantais. Ji taip pat padėjo žmonėms kontroliuoti protezų galūnes: robotinė ranka, prijungta prie motorinio (judinančio) smegenų branduolio, yra toks jautrus, kad pacientai su amputuotomis galūnėmis gali išlaikyti kavos puodelį, po vieną paimti vynuoges ir netgi groti gitara.
Kokie bebūtų įspūdingi, šie įrenginiai riboti. „Protezų galūnės iš esmės yra išvestie įrenginiai – skaitome vieną smegenų sritį ir naudojame ją prietaiso kontroliavimui, – pastebi Robertas Hampsonas, dirbantis su kognityviniais implantais kartu su Deadwyleriu Wake Forest Baptistų medicinos centre Š. Karolinoje. – O tinklainės ir kochleariniai implantai yra informacijos įvesties įrenginiai. Imame prietaisų rezultatus ir perduodame juos į vieną smegenų dalį.“
Tačiau norint perduoti informaciją tarp dviejų smegenų sričių, reikia įrenginio, galinčio atlikti abi funkcijas: fiksuoti vienų neuronų aktyvumą ir kada tik reikia, elektriškai stimuliuoti kitus neuronus. Nereikia nė sakyti, kad tokia užduotis kupina iššūkių. „Norėdami sukurti kognityvinį įtaisą, pirmiausia turime išsiaiškinti, kaip atmintis atrodo“, – sako Hampsonas. Atminties pėdsakų paieškas smegenyse apsunkina faktas, kad yra daug skirtingų atminties rūšių: yra trumpalaikė „darbinė atmintis“, padedanti prisiminti telefono numerį prieš jį surenkant, proto atmintis, kurioje gali būti aidas to, ką kažkas kątik pasakė, ir ilgalaikė faktų, įgūdžių ir patirčių atmintis. Būtent šiuo ilgalaikiu atsiminimu ir kaip jis randasi iš darbinės atminties, Deadwyleris ir Hampson domisi.
Nors kiekvieno atsiminimo kelias skirtingas, visi ilgalaikiai atsiminimai gyvenimą pradeda hipokampe, smegenų „spaustuvėje“. Įtaisius čia implantą, galėtų būti įmanoma įrašinėti besiformuojančius atsiminimus. Paskui reikia išsiaiškinti tam tikrą atmintį atstovaujantį nervų kodą. Manoma, tiksli tarpusavyje susijungusių neuronų aktyvavimosi eiliškumas; viena neuronų aktyvavimosi tvarka gali virsti mintimi, tarkime, apie Eifelio bokštą, tuo tarpu kita, tikriausiai persipinanti, galėtų atstovauti Paryžių bendriau.
Tyliai, per pastaruosius porą dešimtmečių, neurologai pradėjo rasti to kodo išsiaiškinimo kelius. Pirmuosius žingsnius dešimtajame XX a. dešimtmetyje žengė Theodore'as Bergeris iš Pietų Kalifornijos universiteto, naudojęs vadinamąją daugelio įvesčių/daugelio išvesčių techniką (multi-input/multi-output – MIMO). MIMO paprastai naudojamas signalų išgavimui iš triukšmo bevielėje komunikacijoje, bet Bergeris suvokė, kad tą patį principą galima pritaikyti prasmingų signalų gavimui iš milijonų veikiančių neuronų triukšmo. Tokia užduotis skeptikų nepatraukė. „Žmonės jį ilgai ilgai vadino pamišėliu“, – sako Ericas Leuthardtas, Washingtono universiteto St. Louise, Missourio valst, neurochirurgas.
Tai nereiškia, kad atminties ženklų nematė kiti mokslininkai. Buvo šiek tiek duomenų, rodančių, kad žmonės turi labai specializuotų neuronų, kuriuos suveikti paskatina viena koncepcija, tarkime, jų močiutė ar Jennifer Aniston.
Tačiau šios vadinamosios močiučių ląstelės koduoja siaurą idėjų ratą, tuo tarpu Berger ieškojo galimybės koduoti bet kokius atsiminimus. Lėtai, bet užtikrintai, jis parodė, kad MIMO algoritmas gali tai padaryti – naudojant jį, izoliuojamas veiksmo atminties signalas, o tiksliai taip pat paleidus jį dar kartą, atgaminamas prisiminimas.
Viename svarbiame eksperimente Bergeris, – dabar dirbantis su Deadwyleriu ir Hampsonu – implantavo lustą su elektrodais į žiurkių hipokampą. Tada MIMO algoritmu izoliavo ir įrašė atitinkamą nervinį kodą, kaip treniruoti gyvūnai paspausdavo vieną iš dviejų svirčių, kad gautų skanėstą. vaistais išjungę žiurkių gebėjimą įsiminti, kuri svirtis reiškia skanėstą, komanda panaudojo tuos pačius elektrodus įsijungimo tvarkos perdavimui atgal neuronams. Nežiūrint amnezijos, the graužikai žinojo, kurią svirtį paspausti. Kitaip tariant, algoritmas padėjo atstatyti prarastą žiurkių atmintį.
Tai buvo triumfas, rodantis, kad elektronika gali įveikti nervinį kodą ir potencialiai pakeisti pažeistas smegenų sritis – pavyzdžiui, veikdami kaip dirbtiniai hipokampai, gydant amneziją.
Esminis Deadwylerio tyrimo iškeltas klausimas buvo ar mes kiekvienas naudojame skirtingą nervinį kodą, ar yra bendresnė, visiems būdinga kalba. Čia pasitarnavo Deadwylerio ir Hampsono pastangos transplantuoti žiurkių atsiminimus.
Eksperimentuose paprastai būdavo dvi žiurkių grupės, ištreniruotos bėgiot tarp dviejų arenų, spaudinėjant keletą svirčių tam tikra tvarka. Svarbiausia, viena grupė buvo ištreniruota pavėlinti savo veiksmus – jos turėdavo palaukti 30 sekundžių, kol galės paspausti svirtis, – tuo tarpu kitai grupei laukti nereikėdavo. Susidūrusios su netikėta delsa, antroji žiurkių grupė pasimesdavo – jos negalėdavo prisiminti, kurią svirtį jos buvo išmokusios paspausti. Bet kai Deadwyleris ir Hampsonas panaudojo MIMO šios užduoties įrašymui iš pirmosios grupės ir perdavė juos elektrodais antrajai grupei, to žiurkės pradėjo elgtis taip, lyg būtų buvusios treniruotos pagal kitą programą ir pasirinkdavo teisingas svirtis netgi po ilgos pauzės, nors to mokintos nebuvo. „Mūsų modelis leidžia įdiegti niekada nepatirtus prisiminimus“, – sako Hampsonas.
Ar tikrai bandymas buvo toks geras? O gal šią sėkmę galima paaiškinti kaip nors kitaip? Deadwyleris ir Hampsonas atliko daugybę kontrolinių eksperimentų, kad atmestų bet kokį kitą paaiškinimą, taip pat ir tikimybę, kad tai buvo nelauktas elektroninio smegenų dirginimo artefaktas, ar koks nors bendras pagerėjimas, sukeltas stimuliavimo elektra. Galiausiai, gruodį darbas buvo publikuotas: iš tiesų įmanoma įdiegti bendrus atsiminimus į smegenis (Journal of Neural Engineering, vol 10, p 066013).
Jei tai galėtų būti pakartota su žmonėmis, luste galėtų būti kodas, galintis suteikti žmonėms bendrus gebėjimus, tarkime, dantų valymo ar automobilio vairavimo – veiksmus, kurie po smegenų traumų dažnai prarandami. „Prieš grąžindami ką nors po smegenų traumos į darbą, norime sugrąžinti gebėjimą formuoti tuos fundamentalius atsiminimus“, – sako Justinas Sanchezas, vadovaujantis neuroprotezų tyrimui Majamio universitete Floridoje.
SUJUNGTI
Toliau vystant, šie nerviniai lustai turėtų padėti spręsti sudėtingesnes problemas, nei paprastų įgūdžių mokymasis. „Pagalvokite apie vaikiną, grįžtantį iš karo ir negalintį prisiminti savo žmonos veido, – sako Sanchezas. – Vykdydamos tokį atpažinimą, smegenys suskaido asmenį, vietą ar daiktą į būdingus bruožus – pavyzdžiui, plaukų spalvą ar ūgį – ir koduoja juos atskirai.“
Naudojant MIMO atkurti šį procesą yra ambicingas iššūkis, kurio tyrimo neseniai ėmėsi Deadwyleris ir Hampsonas. Pavyzdžiui, jie ištreniravo makakas atsiminti ekrane rodomų paveiksliukų poziciją ir formą, ir beveik po minutės pasirinkti tą patį atvaizdą iš daug didesnės paveikslėlių grupės. Visos užduoties metu elektrodai makakų smegenyse įrašinėjo hipokampe ir priekinėje žievėje susiformavusius nervinius signalus. Tada, prieš beždžionėms vėl vykdant užduotį, vaistais sutrikdė jų gebėjimą formuoti naujus ilgalaikius atsiminimus. Kai elektra stimuliavo neuronus tokiu pačiu signalu, koks buvo gautas per sėkmingus bandymus, tos beždžionės užduotį atlikdavo daug geriau. Įterpdami kodą, jie stimuliavo hipokampą ir priešakinę žievę, kad atkurtų „teisingus“ atsiminimus.
Įdomu, Deadwyleris ir Hampsonas rado modelius, kurie atstovauja ne tikslius atvaizdus į kuriuos beždžionės žiūrėjo, bet tačiau universalesnius jų bruožus, tarkime, ar buvo juose mėlynos spalvos ar žmogaus veidas. „Manome, kad taip veikia atmintis“, – sako Deadwyleris: užuot švaistūniškai kūrusios atskirus nervinius parašus kiekvienam naujam žmogui, vietai ar daiktui, smegenys suskaido gaunamą informaciją į atskirus bruožus. „Tada, norint atsiminti konkretų dalyką, nereikia atsiminti visko“, – sako jis. Ne smulkios detalės, o bruožų kombinacija padeda grąžinti dalyką į mintis.
Algoritmui galėjo padėti ir pačių beždžionių smegenų plastiškumas, spėja Daofenas Chenas iš Nacionalinio sveikatos instituto Bethesda'oje, Marylande. „Smegenys stengiasi pasitikti mašiną pusiaukelėje, – sako jis. – Tai adaptyvus procesas. Duokite smegenims pakankamai – netgi netobulos – informacijos, ir jos išvers tai į kažką, kas joms atrodys naudinga.“ Šis reiškinys jau buvo pademonstruotas su kochleariniais implantais, ir galėtų būti stipri pagalba bet kuriems smegenų pažeidimus patyrusiems žmonėms, kurie tikisi naudoti būsimus kognityvinius implantus.
Technologijai tobulėjant, smegenų lustai, kuriuose apjungiami elektrodai ir į MIMO panašūs algoritmai, gali sugebėti išversti labai smulkias potyrio detales. Ranulfo Romo Mexico universitete parodė, kad šis lustas gali apčiuopti signalą, fiksuojantį labai delikatų pojūčio pokytį, pavyzdžiui, oda juntamų vibracijų dažnį. Siekdamas įrodyti principą, jis implantu netgi perdavė vienos beždžionės jusles į kitos smegenis, lyg jos būtų telepatės. „Beždžionės priimdavo netikras jusles taip, lyg iš savo darbinės atminties“, – sako Romo.
Šis darbas yra svarbus progreso ženklas, sako Johnas Donoghue iš Brown universiteto Providence, Rhode'o saloje, kurio darbai smegenų ir mašinos sąsajų srityje įkvėpė dabartinę neuroinžineriją. „Beždžionė turėjo atlikti sudėtingą suvokimo atskyrimą, – sako jis. – Romo parodė, kad informacija ne tik aptinkama, bet ją galima ir panaudoti, lyg ji būtų tikra.“
Toks tiksliai suderintas jutiminės informacijos dekodavimas svarbus ne tik dėl atstatant jutiminę informaciją į atmintį. Pavyzdžiui, žmonės kartais praranda gebėjimą kalbėti dėl smegenų pažeidimo tarp Wernicke'ės ir Broca'o sričių. Tokių smulkių signalų perėmimas ir perdavimas tarp šių dviejų regionų galėtų grąžinti kalbos dovaną.
Nepaisant visų pasiekimų, didžiausias nežinomasis lieka tų potyrių kokybė. „Gyvūno neina paklausti „koks tavo atsiminimo suvokimas?“, – sako Sanchezas. Tai gali greitai pasikeisti. Aktyvios atminties atstatymo projektas, kurį vykdo Sanchezas Pažangių gynybos tyrimų agentūrai (Defense Advanced Research Projects Agency – DARPA), stengiasi perkelti bandymus prie tyrimų su žmonėmis. Šio mėnesio pabaigoje parinktiems tyrėjams turėtų būti skirtas finansavimas, ir vienas iš pirmųjų žingsnių bus suprasti, kaip žmogaus smegenyse naujų atsiminimų potyriai virsta elektriniu kodu.
Hipokampo stebėjimas dabar jau yra pažįstama procedūra, nes naudojama eksperimentuose su žmonėmis, turintiems nesusekama epilepsija, kai gydytojai seka jų smegenų signalus, naudodami giluminius elektrodus, kad geriau suprastų jų būklę. Sanchez tvirtina, kad MIMO yra tik vienas iš kelių šių signalų apdorojimo kandidatų. Kai konkuruojantys algoritmai ir elektronika bus patikrinta ir ištobulinta su tokiais savanoriais, su lusto prototipais bus pradėti klinikiniai tyrimai. Šiuos tyrimus turės patvirtinti JAV Vaistų ir maisto administracija, o savanoriai pateikti informuotą sutikimą. Jei FDA lustas pasirodys pakankamai saugus, jį bus leista naudoti. DARPA tikisi panaudoti implantus padėdama kareiviams, kare patyrusiems trauminius galvos smegenų pažeidimus.
Keletas neuroinžinierių planuoja panašius lustus žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga ir patyrusiems insultą, priklausomai nuo pažeidimo masto. Sunkesnio smegenų pažeidimo atvejais, Hampsonas įsivaizduoja nežiojamą ant diržo prietaisą su mygtukais, padedančiais prisiminti tam tikras vietas ir jų reikšmes. „Tarkime, esu virtuvėje – turiu prisiminti, kur sudėti įrankiai, – sako jis. – Pacientas paspaustų mygtuką „ir iškiltų kode išsaugotas atsiminimas.“
Tikslinei tokių implantų populiacijai plečiantis, kyla akivaizdus informuoto sutikimo etinis klausimas. Juk daugumos eksperimentinių procedūrų atveju sutikimui reikia sveiko proto, o atminties lustai yra intervencija žmonėms, kurių būtent protas pažeistas. Tiek Deadwyleris, tiek Sanchezas tvirtina, kad reikalas aiškesnis, nei atrodo: jau seniai yra procedūros, leidžiančios artimiesiems priimti sprendimus dėl esančių komoje ar sergančių, pavyzdžiui, Alzheimerio liga žmonių.
Gilesni atminties modifikavimo klausimai mene buvo nagrinėjami dar gerokai anksčiau, nei Neo parsisiuntė kung fu. Kaip siurrealistinio kino tėvas Luisas Buñuelis, sakė: „Mūsų atmintis yra mūsų darna, protavimas, mūsų jautimas, netgi mūsų veikimas. Be jos mes esame niekas.“ Ar dirbtinai pakeitus atsiminimus, tu tebebūsi tu?
Deadwylerio ir Hampsono eksperimentas su žiurkėmis parodo vieną galimą galimą problemą: jūsų atsiminimai gali nebebūti jūsų. „Aktyvavus tinkamus takus, sukuriama iliuzija, kad kažką prisimeni“, – sako Romo. Kokia kontrolė galėtų užtikrinti, kad kiekvienas implantuotas atsiminimas atspindės to žmogaus aplinkos realybę? Ir ar šie atsiminimai yra jūsų ar ne, kai sužadindami su atmintimi susijusius neuronus jie tiesiogiai ar netiesiogiai lems jūsų apsisprendimo pokyčius – kas atsakingas už tų sprendimų pasekmes?
Dar gali būti, kad tokie lustai gali atgaminti seniai palaidotus įvykius. Ne visi šie prisiminimai bus geidžiami – vienas didžiausių smegenų talentų yra gebėjimas užmiršti, kaip ir atsiminti. Bet gal tai nedidelė kaina gyvenimą, kaupiant naujus atsiminimus.
IŠEITIES KODAS
Toli pasistūmėjome, dekoduodami smegenų signalų reikšmę – pakankamai toli, kad leistume žmonėms kontroliuoti savo vežimėlius mintimis ir gal net atstatytume jų gebėjimą formuoti naujus atsiminimus.
Bet prieš išpešant smegenų signalų reikšmes, pirmiausia reikia geros kokybės signalo. Yra daug būdų pažvelgti į smegenų elektrinį bendravimą, ir visi jie yra vienoks ar kitoks kompromisas. Tai panašu į vakarą koncerte. Neinvaziniai elektrodai ant galvos gali klausytis viso orkestro. Galima geriau įsiklausyti į styginių skambesį, šiek tiek įsibraunant su elektrokortikografija, kai elektrodų plokštelės padedamos ant smegenų paviršiaus. Bet jei norite išgirsti kažkurį vieną smuiką, nelieka nieko kito, kaip tiesiogiai paliesti individualų neuroną.
Norint tokio aukšto tikslumo, reikia naudoti giluminius elektrodus – o čia kyla keletas kliūčių. Juos įterpiant, gali nukentėti kaimyniniai neuronai, dėl to gali kilti edema ir likti randų, o smegenų imuninis atsakas suformuoja randus aplink pašalinį objektą. Greitai elektrodai gali nebeperskaityti jokios prasmingos informacijos.
Tad nedaug implantų išbūdavo ilgiau, nei metus ar porą. „Idealiu atveju reikėtų implanto iki gyvos galvos“, – sako Mohammadas Reza Abidianas iš Pensilvanijos valstijos universiteto. Greitai turėtume gebėti pratęsti jų galiojimą „iki 10 metų“. Abidianas apžvelgia, ką neurologai planuoja, kaip naują elektrodų kartą.
1. Sumažinimas
Plonesnių vielų naudojimas sumažina vieną didžiausių mechaninių problemų su smegenų implantais – fundamentalų neatitikimą tarp kieto standaus elektrodo ir minkštų, paslankių smegenų. Kuo jie plonesni – dabar kai kurie yra nanogijos – tuo lankstesni jie darosi ir tuo mažiau erzina smegenis.
2. Kamufliažas
Koks bebūtų plonas, besiskverbiantis elektrodas išsiduos kaip pašalinis objektas, nes gaminamas iš silikono su metaliniu galu. Kai kurie mokslininkai dairosi į į biosuderinamas medžiagas ir hidrogelius, kurie įsibrovėlį padarytų nematomą. Kita galimybė būtų polimerinių elektrodų įvyniojimas į šilką, nes leistų jiems lengvai slysti į minkštus smegenų audinius. Įterpus elektrodą, šilkas ištirptų ir smegenys jį absorbuotų – be imuninio atsako. Bet netgi biosuderinamoms medžiagoms nepavyks visą laiką mulkinti smegenų imuninių ląstelių.
3. Infiltracija
Norint išties neišsiskirti, reikia priversti smegenis manyti, kad implantas gyvas. Tam kai kurie tyrėjai žvalgosi į organinius elektrodus, pagamintus iš tokių medžiagų, kaip polimerai ir hidrogeliai, dabar plačiausiai naudojami kontaktiniams lęšiams.
4. Suvilioti
Tobulas implantas būtų ne tik toleruojamas, bet ir paskatintų neuronus priimti elektrodus, bet ir įaugti į juos ir apie juos. Neuronų jungtis paprastai izoliuoja mielinas, tad Kalifornijos universiteto San Franciske mokslininkai, sukūrė polimerinį karkasą, skatinantį smegenis apgaubti implantus mielinu, o tai irgi turėtų pagerinti gero ryšio susidarymą. Kiti papildo elektrodus neurotransmiteriais, baltymais ir nervų augimo faktoriais.
Be neuronų klausymosi, dažnai reikia elektrodų ir jų stimuliavimui, kas taip pat gali juos pažeisti. Neįprasta technika gali sumažinti įsibrovimą.
Naudodamiesi optogenetikos technika, mokslininkai šviesos impulsais gali įjungti ar išjungti atskiro neurono genus. Tai turėtų padėti nustatyti specifines smegenų sritis, ką kol kas galima atlikti tik elektrodais. Netgi yra ženklų, kad tai galima atlikti be šviesolaidžio, kuris dabar būtinas šviesos pristatymui į smegenis: tam tikrų bangos ilgių šviesos siuntimas per sveiką kaukolę atrodo daug žadantis.
Tik yra vienas kabliukas. Norint padaryti ląstelę jautrią šviesai, reikia įterpti geną, naudojantis genų terapija. Tačiau net jei taip, neurologas Samas Deadwyleris iš Wake Forest universiteto Šiaurės Karolinoje mano, kad nors optogenetikos naudojimas su žmonėmis dar tolima perspektyva, tai yra vienintelis būdas, kaip kognityviniai protezai kada nors galėtų būti panaudoti ne tik žmonėms su smegenų traumomis ir ligomis. „Tai technologija, nereikalaujanti kišti elektrodų į galvą,“ samprotauja jis. „Tad būtų įmanoma pritaikyti ją bendram naudojimui.“ Kitaip tariant, jei tam nereikia smegenų chirurgijos, tai vieną dieną žmonės galėtų tai naudoti paprasčiausiai savo atminties pagerinimui.
Silikoninių smegenų atsiradimas
Praėjo mažne 150 metų nuo to laiko, kai mokslininkai atrado, jog smegenų neuronus galima stimuliuoti elektra. Viliamasi, kad būtent tai darantys lustai gali apeiti pažeistas smegenų vietas – atkurti prarastą regą, judėjimą ir atmintį. Tačiau progresas buvo lėtas.
1870
Gustavas Fritschas ir Eduardas Hitzigas pademonstruoja, kad smegenų motorinių centrų stimuliavimas elektra gali kontroliuoti kūno judesius.
1956
Suteiktas pirmasis patentas už tinklainės implantą, atkuriantį regėjimą akliesiems. Prireikė dešimtmečių, kol buvo sukurtas veikiantis prietaisas.
1957
Pirmasis kochlearinių implantų, perduodančių garsą į smegenis, bandymas su žmonėmis. Nors technologija buvo grubi, ji parodė, kad elektronika gali išversti jutiminę informaciją į smegenų kalbą.
1996
Į beždžionės smegenų dešinįjį ir kairįjį pusrutulius buvo implantuoti elektrodai, leidę jai kontroliuoti rankos protezą.
2004
Savanoris kvadraplegikas (paralyžiuotas žemiau kaklo) išbandė „BrainGate“, į jo smegenis implantuotą prietaisą, leidusį jam įjungti šviesas, perjungti televizijos kanalus ir tvarkyti elektroninį paštą naudojant vien mintis.
2008
Kitas savanoris kvadraplegikas atlieka sudėtingus judesius rankos protezu, kontroliuojamu per lustą motorinėje smegenų dalyje ir siunčiančioje komandas rankai.
2010
Gydymui atspari depresija palengvinama, stimuliuojant giluminiu smegenų elektrodu.
2011
Elektrodų masyvu atkuriama žiurkės atmintis, po to, kai jos hipokampas laikinai sutrikdomas – taip parodyta, kad šia technika būtų galima gydyti kai kurias amnezijos formas.
2012
Kalifornijoje įsikūrusi „Second Sight“, sukuria akinius su integruota kamera, verčiančia vaizdus elektroniniais raštais. Jie siunčiami į nedidelį elektrodų, chirurgiškai pritvirtintų prie tinklainės, masyvą, kur jie stimuliuoja į smegenis einančius nervus. Nedidelė aklų savanorių grupė pranešė, kad sistema leido jiems fiksuoti rankos judesius. Kai kurie netgi galėjo suskaičiuoti pirštus.
2012
Pittsburgho universitete sukurtas rankos protezas – valdomas pora implantų motorinėje žievėje – pirmą kartą po 10 metų leido žemiau kaklo paralyžiuotai 52 metų moteriai valgyti be pagalbos.
2014
Pradedamas DARPA „Restoring Active Memory“ projektas. Planuojama per penkerius metus pradėti atminties implantų tyrimus su žmonėmis.
