Alberto Einšteino vardo pasauliniai mokslo apdovanojimai

Ko ge­ro žy­miau­sias XX am­žiaus moks­li­nin­kas nu­si­pel­no ir sa­vo var­do pre­mi­jos. Tad ne­nuo­sta­bu, kad aka­de­mi­nei ben­druo­me­nei sa­­vo įžval­go­mis, o pla­čia­jai vi­suo­me­nei – bent jau cha­riz­ma­tiš­ka šu­kuo­se­na ži­no­mą A. Ein­štei­ną Pa­sau­lio kul­tū­ros ta­ry­ba pa­si­rin­ko sa­vo kas­me­ti­nės pre­mi­jos, tei­kia­mos moks­li­nin­kams, sim­bo­liu.

Šiemet sukanka 30 metų nuo to laiko, kai Pasaulio kultūros taryba įsteigė kasmetinius Alberto Einšteino vardo pasaulinius mokslo apdovanojimus (Albert Einstein World Award of Science – AEWAS). Alberto Einšteino vardo mokslo apdovanojimai yra kasmetinis apdovanojimas, teikiamas Pasaulio kultūros tarybos, „kaip mokslinių ir technologinių tyrimų ir vystymų skatinimo ir pripažinimo iniciatyva“, ypatingą dėmesį skiriant tyrimams „suteikusiems tikros naudos ir gerovės žmonijai“.

Apdovanojimo gavėjus įvertina ir atrenka Tarpdisciplininis komitetas, sudarytas iš pasaulyje pripažintų mokslininkų, tarp kurių ir 25 Nobelio premijos laureatai.

Apdovanojimas pavadintas Alberto Einšteino vardu, o laimėtojui įteikiamas diplomas, atminimo medalis ir 10 000 dolerių.

Pasaulio kultūros taryba 2014-ųjų Alberto Einšteino vardo mokslo apdovanojimą įteiks Dundee universiteto, JK, enzimologijos profesoriui, Medicininių tyrimų tarybos baltymų fosforilinimo ir ubikvitinavimo skyriaus ir Signalų transdukcijos terapijos (DSTT) padalinio direktoriaus pavaduotojui serui Philipui Cohenui.

Prizas paskirtas už keturis dešimtmečius jo ryškios ir nenutrūkstamos mokslinės karjeros, paskirtos baltymų fosforilinimo ypatingos svarbos, reguliuojant praktiškai visus fiziologinius procesus, nustatymui ir tyrimui.

Profesorius seras Philipas Cohenas pasakoja apie savo domėjimosi fosforilinimo procesu, kaip reguliavimo mechanizmu, pradžią

Apdovanojimo ceremonija įvyks Aalto universitete, Helsinkyje, Suomijoje. Profesoriaus Coheno pasiekimai tiksliausiai atitinka AEWAS „tikros naudos ir gerovės suteikimo žmonijai“ kriterijus, nes šie tyrimai labai svarbūs vaistų ir gydymo metodų kūrimui viso pasaulio mastu.

Pagrindiniai faktai apie Albertą Einšteiną

Albertas Einšteinas buvo teorinės fizikos genijus. Jis geriausiai žinomas dėl masės ir energijos ekvivalentiškumo, reliatyvumo teorijos, Brauno judėjimo ir fotoelektrinio efekto. Jis buvo pagerbtas Nobelio fizikos premija 1921 m. Štai keletas įdomių faktų apie Albertą Einšteiną.

Gimė: 1879 kovo 14 d.

Gimimo vieta: Ulmas, Wurttembergo karalystė Vokietijoje.

Religija/tautybė: žydas aškenazis.

Sritis: fizika.

Mokykla ir aukštasis mokslas: lankė katalikiškąją pradinę mokyklą Miunchene, paauglystėje lankė Luitpoldo gimnaziją. Baigė Politechnikos akademiją Ciuriche, Šveicarijoje 1900-aisias metais, gavo fizikos ir matematikos diplomą.

Pagrindiniai pasiekimai: Specialusis reliatyvumas, bendrasis reliatyvumas, fotoelektrinis efektas, Brauno judėjimas, Bose-Einšteino statistika.

Apdovanojmai: Nobelio fizikos premija 1921m., Copley medalis 1925 m. už indėlį į kvantų teoriją ir reliatyvumo teorijos sukūrimą, Maxo Plancko medalis 1929 m. už pasiekimus fizikoje.

Mirė: 1955 balandžio 18 dėl abdominalinės aortos aneurizmos, sulaukęs 76 metų, Princetone, Naujajame Džersyje, JAV.

Žymūs pasiekimai fizikos, matematikos ir astronomijos srityse

Keletas įdomių faktų apie Albertą Einšteiną ir jo ženklų indėlį į fiziką ir astronomiją:

Albertas Einšteinas buvo fizikos ir matematiko genijus. Pirmąjį savo mokslinį darbą, The Investigation of the State of Aether in Magnetic Fields jis paskelbė 1894 m., sulaukęs vos 15 metų.

Einšteinas visiškai atmetė „senąją fiziką“, kuri teigė esant absoliučią erdvę ir laiką ir kad šviesos greitis yra reliatyvus. Jis pavaizdavo visatą, kurioje šviesos greitis absoliutus, o erdvė ir laikas – reliatyvūs.

Einšteinas Nobelio premija buvo pagerbtas 1921 metais už fotoelektrinio efekto dėsnio atradimą ir nuopelnus teorinei fizikai.

1905 m. jis paskelbė keturis darbus, – specialiosios reliatyvumo teorijos, Brauno judėjimo teorijos, šviesos fotonų teorijos ir energijos bei masės ekvivalentiškumą. Specialiosios reliatyvumo teorijos pagrindas buvo prielaida, kad šviesos greitis absoliutus, o visi kiti greičiai – reliatyvūs.

Lygiai po 10 metų, 1915 m., Einšteinas publikavo darbą, pavadintą „Bendrasis reliatyvumas“. Ši teorija suteikia dabartinę reikšmę A 1921 Photograph of Albert Einštein gravitacijai moderniojoje fizikoje. Dokumente gravitacija aiškinama kaip erdvėlaikio savybė. Bendroji reliatyvumo teorija apjungia Niutono gravitacijos dėsnį ir specialųjį reliatyvumą. Teorija sukūrė didingiausius ir keisčiausius rezultatus moderniojoje astronomijoje.

1916 m. Einšteinas iškėlė tamsiosios energijos idėją. Jis pavadino tai „nieko energija“, kuri buvo Einšteino kosmologinė konstanta, ir ji buvo pridėta prie jo bendrosios reliatyvumo teorijos. Tačiau vėliau jis pats atsisakė šios idėjos, pavadindamas ją didžiausia savo klaida. „Tačiau didžioji jo klaida lemia visatos likimą” sako teorinės fizikos profesorius Michio Kaku, Parallel Worlds autorius. Pasak Aleksejaus Vichlinino, Smithsonian astrofizikos observatorijos Kembridže, Masačiusetse vyriausiojo tyrėjo, „tamsioji energija yra kosmologinė konstanta, ar paprasčiau tariant: „niekas kažkiek sveria“. Dabar manoma, kad beveik 70 % visatos yra tamsioji energija, penkis procentus – įprasta materija ir 25 procentus tamsioj materija.

1905 jis publikavo darbą apie masės ir energijos ekvivalentiškumą, kuriame išvesta žymiausia XX amžiaus lygtis E=MC². Ši lygtis rodo, kad maža masė gali būti paversta milžinišku energijos kiekiu. Tai buvo branduolinės energijos vystymo pagrindas.

Einšteinas netikėjo, kad šviesa yra bangos. Jis labiau susitelkė į šviesos, kaip dalelių teoriją ir tikėjo, kad šviesa yra dalelių rinkinys, o ne bangos.

Didelė jo gyvenimo galo dalis buvo praleista, ieškant unifikuotos lauko teorijos, bet reikšmingesnių jos įrodymų jam pateikti nepavyko.

Jis parodė, kaip apskaičiuoti Avogadro skaičių ir molekulių dydį.

Įdomūs faktai apie Albertą Einšteiną

Alberto Einšteino populiarioji frazė „Svarbiausia nenustoti klausti“ atspindėjo nesibaigiantį jo žingeidumą. Šis požiūris pelnė jam Nobelio premiją. Keletas įdomių faktų apie Albertą Einšteiną.

Albertui Einšteinui kalbos sunkumai reiškėsi iki devynių metų amžiaus. Jaunasis Einšteinas sunkiai kalbėdavosi su žmonėmis ir nuolatos tyliai murmėdavo, galvoje dėliodamas sakinius, kol galiausiai ištardavo balsu. Jam visuomet kildavo problemų su rašyba. Jo mokyklos direktorius siūlė Einšteinui eiti į prekybos mokyklą. Jo mokytojai taip pat jį laikė vos ne atsilikusiu!

Pabaigęs koledžą, Einšteinas nerado darbo, susijusio su jo sritimi, fizika. Jis tapo Šveicarijos patentų biuro techniniu asistentu. Tačiau jis niekad nenustojo vykdyti teorinės fizikos tyrimų ir tęsė šį darbą laisvalaikiu.

Albertui Einšteinui niekada nebuvo skirta Nobelio premija už jo reliatyvumo teoriją. Ji naudojama netgi dabar – paskaitykite, kaip GPS sistemos naudoja reliatyvumo teoriją tikslumui.

Einšteinas pateikė pareiškimą dėl išankstinio stojimo egzamino į Šveicarijos federalinę politechnikos mokyklą 1895 m. Jam tada tebuvo septyniolika metų. Jam nepavyko su visais stojamojo egzamino dalykais, išskyrus matematiką ir mokslus. Jis turėjo perlaikyti egzaminus ir galiausiai įstojo į politechnikos mokyklą.

Einšteino ir Szilardo laiškas, pasirašytas Alberto Einšteino, (surašytas Leo Szilardo) buvo nusiųstas JAV prezidentui, Franklinui D. Rooseveltui 1939 rugpjūčio 2 d. Laiške Rooseveltas įspėjamas dėl galimų nacistinės Vokietijos tyrimų, siekiant sukurti atominę bombą. Šis laiškas laikomas pagrindine Manheteno projekto atsiradimo priežastimi, – branduolinio ginklo kūrimo projekto, sukūrusio atomines bombas, numestas ant Hirošimos ir Nagasakio 1945.

Alberto Einšteino smegenys visada buvo spėlionių ir tyrimų subjektas. Jo smegenis išėmė patologas Thomasas Stoltzas Harvey'is, atlikdamas Einšteino autopsiją.

Atlikus jo smegenų struktūros tyrimus, paaiškėjo, kad jų pakaušinė žievė 15 procentų platesnė, nei vidutiniškai. Šis regionas siejamas su matematiniu mąstymu, judėjimo įsivaizdavimu ir erdviniu suvokimu.