Mokslininkai aptiko įrodymų, jog pasaulis, kuris prieš milijardus metų tvojosi į Žemę, suformavo Mėnulį.
Atlikus uolienos, kurią dar „Apollo“ astronautai iš Mėnulio pargabeno į Žemę, analizę, aptikti „planetos“, pavadintos Tėja, pėdsakai, rašo BBC. Mokslininkai tikina, kad jų atradimas patvirtina teoriją, jog Mėnulis susidaro po kataklizminio planetų susidūrimo.
Tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamas žurnalas „Science“.
Nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio vyrauja teorija, jog Mėnulis užgimė prieš 4,5 mlrd. metų susidūrus Žemei ir Tėjai.
Tėja – graikų mitologijos deivė, kuri, pasak antikinių mitų, buvo Mėnulio deivės Selenos motina. Manoma, jog su Žeme susidūrusi planeta po smūgio suiro, o iš jos ir Žemės trupinukų susiminkė Mėnulis.
Tai – pats paprasčiausias paaiškinimas, be to, jis puikiai dera su kompiuteriniais modeliavimas. Vienintelis teorijos trūkumas – kad kol kas niekas nebuvo radęs Tėjos įrodymų Mėnulio uolienų pavyzdžiuose.
Ankstesnių analizių duomenys rodydavo, jog Mėnulio uolienos yra grynai žemiškos kilmės, o kompiuteriniai modeliai rodo, jog tos uolienos turėtų būti daugiausiai kilę iš Tėjos.
Tačiau dabar, atlikus sudėtingesnė Mėnulio uolienų analizę, aptikta įrodymų, kad pargabenta uoliena turi ir nežemiškos kilmės pėdsakų.
Pasak Getingeno universiteto (Vokietija) mokslininko dr. Danielio Herwartzo, kuris vadovavo šiam tyrimui, iki šiol niekas nesugebėjo rasti aiškių susidūrimo teorijos įrodymų: „Buvo artėjama prie etapo, kuomet žmonės pradėjo siūlyti, kad jokio susidūrimo nebuvo. Tačiau mes atradome nedidelių skirtumų tarp Žemės ir Mėnulio uolienų. Tie skirtumai patvirtina galingo susidūrimo hipotezę“.
Tiesa, kai kurie ekspertai tikina, jog skirtumus galima paaiškinti teigiant, kad Žemė kai kurias medžiagas absorbavo jau po Mėnulio susiformavimo. Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystę) prof. Alexas Halliday yra vienas iš tų mokslininkų, kuriuos nustebino tai, jog skirtumai tarp mėnulio uolienoje atrastos Tėjos ir Žemės medžiagos yra tokie menki.
„Iš tiesų reikėtų ieškoti kur kas didesnio skirtumo, nes sprendžiant iš meteoritų tyrimų, tai yra tai, iš ko sudaryta likusi Saulės sistema“, – sakė Oksfordo profesorius. Dr. D. Herwartzas matavo deguonies izotopinės sandaros skirtumus (t. y., skirtingų deguonies izotopų santykį) Žemės ir Mėnulio uolienose.
Meteoritų iš Marso ir išorinių Saulės sistemos regionų tyrimai parodė, kad šie santykiai gali būti labai skirtingi – tai yra tarsi piršto atspaudas. Todėl prof. A. Halliday ir kiti mokslininkai buvo šiek tiek suglumę kai sužinojo, jog Žemės ir Tėjos „pirštų atspaudai“ yra beveik identiški.
Viena iš šio panašumo priežasčių – kad Tėja susiformavo labai arti Žemės, todėl ir jos sudėtis buvo panaši. Jeigu tai yra tiesa, tuomet galbūt derėtų iš naujo įvertinti dabar vyraujančią praktiką, kuomet kiekviena dabartinės Saulės sistemos planeta vertinama kaip turinti akivaizdžiai kitokį „atspaudą“, teigia profesorius.
„Tai keltų klausimą, kaip gerai meteoritai iš Marso ir asteroidų juostos Saulės sistemos išorėje reprezentuoja vidinę Saulės sistemos dalį. Mat neturime mėginių iš Merkurijaus ar Veneros“, – sakė profesorius.
„Gali būti, kad tie mėginiai būtų labai panašūs į Žemės mėginius. Ir jeigu tai tiesa, tuomet visi ginčai dėl Žemės ir Mėnulio panašumo atkristų“, – sakė profesorius. Tuo tarpu Atvirojo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkas dr. Maheshas Anandas teigia, jog nors tyrimas ir yra įdomus, abejonių kelia tai, kad išvados daromos vos po trijų Mėnulio uolienų tyrimų.
„Reikėtų atsargiai vertinti šių uolienų gebėjimą reprezentuoti visą Mėnulį, todėl siekiant aiškesnio patvirtinimo derėtų atlikti pilnesnę Mėnulio uolienų analizę“, – sakė mokslininkas.
Esama ir kitų teorijų, galinčių paaiškinti Žemės bei Mėnulio panašumus: viena iš jų byloja, kad Žemė iki susidūrimo sukosi kur kas greičiau, kita – kad Tėja buvo gerokai didesnė, nei kad nurodo dabartiniai modeliai.
Alternatyvią prieštaringai vertinamą teoriją siūlo Groningeno universiteto (Nyderlandai) profesorius Robas de Meijeris: jis teigia, kad 2900 km gylyje susikaupusi branduolinė medžiaga į kosmosą išmetė Žemės plutą ir mantiją. Iš šios medžiagos ir susiformavo Mėnulis.
Naujasis tyrimas, kuriuo parodyti skirtumai tarp Žemės ir Mėnulio sudėties Nyderlandų mokslininko nuomonės nepakeitė.
„Skirtumai per maži. Mes nežinome, kaip susidarė Mėnulis. Mums reikia pilotuojamos misijos į Mėnulį, kuri paieškotų uolienų giliai po Mėnulio paviršiumi – tokių, kurių neužteršė meteoritų ir Saulės vėjo poveikis“, – sakė mokslininkas.