Naują tyrimą atlikę mokslininkai padarė išvadą, kad stebint tolimų planetų atmosferos chemiją beveik neįmanoma nustatyti, ar tose planetose esama gyvybės. Tyrimas, kurio rezultatai publikuoti recenzuojamame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ parodo, jog tolimų egzoplanetų atmosferos spektrinė analizė niekada nebus pakankamai jautri gyvybės paieškoms.
Rezultatai patvirtina astronomų įtarimą, jog į Žemę panašių egzoplanetų atmosferos spektrinė analizė niekada nebus lengva užduotis, tvirtina Toronto universiteto (Kanada) mokslininkas Hanno Reinas, vadovavęs pastarajam tyrimui, rašo abc.net.au.
„Kai pirmąkart gavau šiuos skaičius, buvau šiek tiek pesimistiškas – jie buvo ne tokie, kokių tikėjausi. Naudingos spektrinės analizės negalėsime atlikti“, – sakė H. Reinas.
Astronomai dujų cheminę sudėtį nustato pagal tai, kokia šviesa atkeliauja iš žvaigždės, esančios už tiriamos planetos – tam tikros dujos sugeria tam tikrą šviesos spektro dalį.
Stipriausi gyvybės svetimoje planetoje indikatoriai būtų metanas ir deguonis, arba, žvelgiant iš žemės – deguoniui ir metanui būdingos sugerties juostos iš žvaigždės sklindančioje šviesoje.
„Manome, jog šias dvi molekules gamina ne tik Žemės, bet ir kitų planetų gyvybės formos. Geologinių mechanizmų, kurie dideliais kiekiais išmestų metaną ir deguonį, nėra daug. Bet siekiant užtikrinti rezultatų teisingumą norime, kad abi molekulės būtų aptiktos kartu – tai būtų labiau tikėtina, jog planetoje egzistuoja gyvybė“, – teigia mokslininkas.
Labiausiai trukdo atstumas
Astronomų teigimu, dauguma egzoplanetų, kurias aptinka astronomai, yra pernelyg toli, kad būtų galima atlikti naudingų duomenų pateikiančią spektrinę analizę. „Spektro raiška yra tokia žema, kad mes vargu ar ką galime pasakyti apie tas planetas. Ir tai yra fundamentalus fizikinis apribojimas – netgi jei turėtume idealias technologijas, kurios analizuoja kiekvieną mus nuo egzoplanetos pasiekiantį fotoną, norint pasakyti, ar plentoje gyvybė yra tų fotonų tiesiog nepakanka“, – sakė H. Reinas. Padėtis dar pablogėtų, jeigu apie tiriamąją planetą suktųsi tos planetos palydovas. „Žiūrint iš labai toli, egzoplaneta ir jos palydovų sistema atrodytų tokia maža, kad jos negalima būtų išskaityti ir mums tai atrodytų tarsi viena atmosfera“, – tikina mokslininkas.
Tai reiškia, kad jei viename dangaus kūne būtų metano, o kitame – deguonies, žiūrint iš mūsų pusės tai atrodytų tarsi vieninga deguonies-metano atmosfera, klaidingai patikėtume, jog planetoje egzistuoja gyvybė, nors nieko panašaus nebūtų.
Astronomai egzoplanetų spektrinę analizę jau atlikinėja, tačiau tai paprastai buvo didžiuliai, karšti dujiniai milžinai, panašūs į Jupiterį, tačiau besisukantys labai arti savo žvaigždės – į Žemę jie nė iš tolo nepanašūs.
„Žemė yra kur kas mažesnė už dujinį milžiną, todėl atrasti Žemės dydžio planetą, kuri suktųsi žvaigždės gyvenamoje zonoje ir būtų tinkama spektrinei atmosferos sudėties analizei, yra labai sudėtinga“, – skundėsi mokslininkas.
Kita vertus, H. Reinas įsitikinęs, kad pasirinkus tinkamus objektus galima būtų atlikti naudingą atmosferos spektro analizę.
„NASA zondo „Kepler“ aptiktos planetos yra už šimtų ar tūkstančių šviesmečių. Bet jeigu paieškotume planetų, esančių arčiau mūsų sistemos, galbūt atrastume tokią, kurios spektrinę analizę galėtume atlikti pakankama raiška“, – teigė tyrimo autorius. Kita mokslininko siūloma galimybė – ieškoti planetų, besisukančių apie nedideles raudonąsias nykštukes.
„Šios žvaigždės šviečia ne taip stipriai, todėl jų spektrą analizuoti būtų lengviau“, – mano H. Reinas.