Kodėl kai kurie tyrėjai įsitikinę, kad mokslo kūrimas per ateinantį dvidešimtmetį pasikeis labiau negu per pastaruosius 300 metų? Apie atvirąją prieigą ir namų šeimininkes – naujų galaktikų atradėjas – pasakoja laida „Mokslo ekspresas“.
Kodėl kai kurie tyrėjai įsitikinę, kad mokslo kūrimas per ateinantį dvidešimtmetį pasikeis labiau negu per pastaruosius 300 metų? Apie atvirąją prieigą ir namų šeimininkes – naujų galaktikų atradėjas – pasakoja laida „Mokslo ekspresas“.
Dar prieš 300–400 metų mokslas tebuvo hobis, o ne profesija. Mokslininkus finansavo įvairūs turtingi rėmėjai, įskaitant net karalius. Tačiau XVII amžiuje britams pirmiems kilo mintis, jog mokslo žinias reikia kaip nors organizuotai kaupti ir skleisti. Pirmasis mokslo žurnalas 1665 metais gimė sunkiai, kadangi mokslininkus reikėjo ilgai įtikinėti dalytis informacija. Lūžis įvyko – XIX amžiuje fizikas Michaelas Faraday, paklaustas apie savo sėkmės formulę, trumpai atsakė: „Dirbti, baigti, paskelbti“.
Reikalingas psichologinis lūžis galvose
Taigi, metams bėgant, visi suprato, kad idėjų ar atradimų skelbimas viešai yra pagrindinis mokslininko reputacijos kūrimo instrumentas. O naujos technologijos tą dalijimąsi žiniomis dabar dar labiau palengvina. Todėl vis dažniau kalbama, kad atvirosios prieigos sistema iš esmės pakeis mokslininkų darbo metodus ir dar labiau paspartins pažangą. Bet reiks išspręsti kai kurias žmogiškas problemas.
„Mokslininkų yra labai įvairių. Yra uždarų, kurie norėtų slėpti informaciją, ir tokių, kurie norėtų dalintis. Man atrodo, kad su naujomis technologijomis tas dalijimasis yra vis platesnis“, – Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė.
Mokslininkai – irgi žmonės, todėl jų bendruomenėje irgi pasitaiko nesąžiningų asmenų. Pavyzdžiui, Galileo Galilei, kaip ir kiti to meto išminčiai, naudojo anagramas atradimams skelbti. Mat kartą jis neatsargiai parodė savo išrastą karinį kompasą milaniečiui Baldassarre'ui Capra, kuris nusprendė idėją pavogti. G. Galilei vargo kelerius metus, kol susigrąžino teises į instrumentą ir gerą vardą. Dabar – kiti laikai. XXI amžiuje atvirumo ir pasitikėjimo pavyzdį parodė fizikai, savo iniciatyva sukūrę atviros prieigos duomenų bazę, pavadintą „arXiv“.
„ArXiv konsorciumo idėja kilo tarp fizikų, kurie publikuoja savo darbus. Jie pamatė, kad labai užtrunka, kol straipsnius atiduoda leidėjui, kol praeina recenzavimo procesas, kol išleidžia žurnalą. Jie norėjo greičiau žinoti ir gauti reakciją iš kitų mokslininkų, ką jie padarė. Todėl pradėjo dėti tuos nerecenzuotus duomenis į duomenų bazę. Kadangi fizikai yra techniški, jie greitai sukūrė duomenų bazę, kur sudėjo savo darbus. Kiti pradėjo komentuoti“, – pasakoja E. Banionytė.
Atviroji prieiga – tai galimybė nemokamai atsisiųsti naujausius mokslinius straipsnius iš įvairių sričių. Skamba labai patraukliai ir demokratiškai, tačiau iš tiesų ne viskas paprasta. Visų pirma, norint, kad dauguma mokslinės produkcijos atsidurtų atvirosios prieigos tinklalapiuose, reikalingas tam tikras psichologinis lūžis galvose, kuriam dar ne visi pasiruošę.
„Humanitarinių mokslų atstovai daugiau linkę neduoti. Gal tai ir su mūsų sovietiniu mentalitetu susiję dalykai“, – svarsto Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė.
Mokslinė informacija smarkiai brangsta
Kitas svarbus aspektas – pinigai. Mat mokslinių žurnalų leidyba pasaulyje yra itin pelningas verslas. Pastaraisiais metais mokslinė informacija – prenumeruojami žurnalai ir duomenų bazės – ėmė labai brangti. Kiekvienais metais žurnalai vidutiniškai pabrangsta 10–15 proc. Tai laikoma norma. Deja, bibliotekų biudžetai tiek neišauga. Bibliotekos visame pasaulyje pradėjo protestuoti, kad nebeturi pinigų prenumeratai.
„Todėl buvo pažiūrėta, kas čia darosi. Kas yra mokslo produkcija? Mokslininkai nemokamai atiduoda straipsnį ar knygą leidyklai. Daugiausia kalbama apie straipsnius. Mokslininkas jį atiduoda leidėjui visiškai laisvai. Leidėjas iš to daro didžiulį verslą. Leidėjas, be abejo, irgi įdeda darbo, bet recenzuoja irgi mokslininkai, kurie negauna už tai jokių pinigų. Po to, norėdamas savo straipsnį perskaityti, jis turi pirkti prenumeratą“, – teigia E. Banionytė.
Kaip rašoma Michaelo Nielseno knygoje „Atradimai kitaip“, didžiausia mokslinių žurnalų leidykla pasaulyje „Elsevier“ 2009 metais uždirbo daugiau kaip milijardą dolerių pelno. Pajamų dalimi šis pelnas artimas bendrovėms „Google“ ir „Microsoft“. Nenuostabu, jog kai kurie mokslo žurnalų leidėjai aktyviai užsiima lobistine veikla, nukreipta prieš atvirosios prieigos judėjimą.
„Labiausiai visų peikiamas godusis „Elsevier“, kuris sudaro „Science direct“ duomenų bazę. Tai – labai gera duomenų bazė, kurioje beveik 2000 žurnalų, bet tuos žurnalus galima gauti tik iš jų“, – sako pašnekovė.
Paradoksalu, bet jeigu biblioteka nenuperka žurnalo arba duomenų bazės, kurioje yra žurnalas, mokslininkas negali nemokamai perskaityti savo straipsnio tame leidinyje. Duomenų bazės – tai tie patys žurnalai, tik jie pateikiami elektronine forma. Be abejo, šiuo metu kai kurie žurnalai jau egzistuoja abiem pavidalais.
Pasak E. Banionytės, vis daugėja žurnalų, kurie yra tik duomenų bazėse, tik elektronine forma: „Atsiranda ir naujadarai – megažurnalai. Didžiuliai žurnalai, tokie kaip „Public Library of Science“. Įvairios tematikos. Straipsniai publikuojami tik elektroninėje erdvėje.“
„Atviroji mokslo biblioteka“ („Public Library of Science“ arba PloS) įkurta 2000-aisiais. Projektas labiau primena tradicinių žurnalų duomenų bazę. Šios bibliotekos kūrėjai apmokestina autorius, kurie nori paskelbti savo straipsnius. Skaitytojams tai nieko nekainuoja. Taip gimė labai gerai mokslo bendruomenės vertinami žurnalai „PloS Biologija“ ir „PloS Medicina“ – savo sričių lyderiai.
Moko autorius nemokamai neatiduoti savo teisių
Lietuvoje pirmieji bandymai kurti atvirosios prieigos sistemą pradėti 2005 metais. Bendradarbiaudama su projektu „Electronic Information for Libraries“ seminarą mokslininkams organizavo Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija. Tiesa, tuo metu dar mažai kas suprato, kas yra atviroji prieiga ir kodėl jos reikia. Šiuo metu universitetų vadovybė ir juose dirbantys mokslininkai įsitikino, jog mokslo ateitis neatsiejama nuo atvirosios prieigos.
„Pvz., Mykolo Romerio universitetas yra nusprendęs visas savo leidyklos knygas publikuoti atvirai. Jie pasirinko tokį verslo modelį, kad patys finansuoja knygas ir jas laisvai atiduoda visuomenei skaityti. Tuo gauna daugiau naudos, nes daugiau skaito“, – teigia Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė E. Banionytė.
Vienas iš atvirosios prieigos požymių – augantis konsorciumų skaičius pasaulyje. Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija dalyvauja minėtame konsorciume „Electronic Information for Libraries“. Jis įsikūręs Italijoje ir puoselėja atvirosios prieigos idėją.
„Per tą konsorciumą gauname ir pigesnes duomenų bazes, už kurias reikia mokėti. Svarbu gauti tą informaciją, kurios nėra atvirojoje prieigoje, už prieinamą kainą. Ir todėl konsorciumo narai derasi 50 šalių vardu. Derasi dėl kainos ir todėl mes kai kurias duomenų bazes gauname daug pigiau. Kita programa – atvirosios prieigos programa, kuri skatina atvirąją prieigą ir aiškina, kodėl ji reikalinga. Kad mokslininkas pats suprastų, kodėl reikia skelbti straipsnius atvirosios prieigos žurnaluose“, – sako pašnekovė.
Konsorciumas vysto ir intelektualiosios nuosavybės programą, nes tai labai susiję. Autorius yra savo kūrinio savininkas. Jeigu jis atiduoda savo kūrinio teises leidėjui, tuomet jam gali tekti jas iš leidėjo nusipirkti. Konsorciumas moko autorius, kad jie neprivalo nemokamai ar besąlygiškai atiduoti savo teisių.
Anot E. Banionytės, Lietuvoje 2009 metais priimto Mokslo ir studijų įstatymo 45 straipsnis įpareigoja už valstybės biudžeto lėšas parengtus mokslinius darbus skelbti viešai: „Tačiau nepaklusniesiems nėra jokių sankcijų. Todėl sąmoningieji, kurių nedaug, skelbia viešai, o tie, kurie nepriversti, neskelbia“.
Praėjusiais metais Europos Komisija priėmė direktyvą, reikalaujančią, kad būtų garantuota atvira prieiga prie publikacijų, parengtų vykdant tyrimus, finansuojamus pagal Europos Sąjungos programas. Taip pat pritarta rekomendacijoms, kad atvirais taptų ir mokslinių tyrimų duomenys visose ES šalyse narėse. Todėl Lietuva irgi ketina tai įteisinti.
„Reikia šnekėti, rodyti gerus pavyzdžius, skatinti žmones. Skatinant galima daug pasiekti. Lietuvos mokslo taryba dabar remia atvirąją prieigą, mokslininkas gali kreiptis, prašyti pinigų ne tik moksliniams tyrimams, bet ir jų paskelbimui atviroje prieigoje“, – teigia E. Banionytė.
Įtraukiami ir smalsūs mėgėjai
Atviroji prieiga, dalijimasis moksline informacija itin padidina ne tik mokslininkų bendradarbiavimo efektyvumą, bet įtraukia į šią veiklą ir smalsius mėgėjus, kurie gali tapti naujų galaktikų ar žvaigždžių atradėjais. Pavyzdžiui, taip nutiko projekto „Galaxy Zoo“ dalyvei – namų šeimininkei iš Puerto Riko. Čia dalyvauja visi, norintys padėti astronomams klasifikuoti galaktikas. Kitam projektui – „Foldit“ – suteikta kompiuterinio žaidimo forma. Tam, kad kiekvienas norintis galėtų savo kompiuteryje analizuoti baltymų erdvines struktūras ir ieškoti biologiškai aktyvių jų formų. Tai būtina norint sukurti naujus, efektyvius vaistus. Tai – irgi puikus atvirosios prieigos pavyzdys, liudijantis, kaip atviri mokslo duomenys gali pakeisti žmonių likimus ir paspartinti svarbių mokslo problemų sprendimą.
„Beveik visi Lietuvos žurnalai yra atvirosios prieigos žurnalai. Gal ne visi jie gerai sutvarkyti. Ne visi naudoja „Creative Commons“ licenciją. Lietuvos mokslų akademija leidžia atvirosios prieigos žurnalus. Bet dar ne visi lietuviški žurnalai yra netgi elektroninėje erdvėje, nekalbant apie atvirąją prieigą“, – sako E. Banionytė.
Vienas iš būdų skatinti šiuos projektus Lietuvos mokslo bendruomenėje – aktyviau bendradarbiauti su kitų šalių mokslininkais ir mokslo centrais. Daug tarptautinių projektų jau yra įsitraukę į tokius tinklus. Mokslininkas, dirbdamas komandoje, kurioje sklando atvirosios prieigos dvasia, greitai irgi tuo užsikrečia.
„Lietuvos edukologijos universitetas irgi eina į atvirąją prieigą ir nori kelti savo leidinius į atviros prieigos talpyklas. Dar turi būti ir įrankiai, lengvai prieinamos talpyklos, kad mokslininkas pats galėtų įdėti medžiagą. Dabar yra daroma ir tobulinama tokia talpykla – Lietuvos akademinė biblioteka elaba.lt. Talpykla yra, dabar į ją dar sudėtinga įdėti leidinius, bet kuriama nauja versija, testuojama ir autoriai patys galės įdėti“, – pasakoja E. Banionytė.
Aktyviausiai į talpyklą – Lietuvos akademinę elektroninę biblioteką – publikacijas kelia Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Lietuvos sveikatos mokslų ir Lietuvos edukologijos universitetų bibliotekų darbuotojai.
Kaip teigia M. Nielsenas, internetas ir tokie projektai, kaip atviroji prieiga, mokslo kūrimą per ateinantį 20-metį pakeis labiau nei per pastaruosius 300 metų. Jungtines mokslininkų pajėgas sustiprins daugelis protingų kitų profesijų žmonių, mėgėjų, norinčių įnešti indėlį į mokslą. Iki šiol trūko tik priemonių, padedančių jiems susijungti su moksline bendruomene. Dabar tokių galimybių atsiranda vis daugiau.
