Apie ką paprastai galvojate, kai žiūrite į žvaigždes? Ar esame ne vieni Visatoje? Kur ji baigiasi? Tiesa ta, kad toli gražu ne į visus klausimus galime atsakyti. Tiksliai net nežinome, kokia didelė ji yra. O dalykai, kuriuos mokslininkai jau sugebėjo išsiaiškinti, išties neįtikėtini. Štai keletas iš jų – galėsite apie tai pamąstyti, kai pažvelgsite į žvaigždėtą dangų. 
Apie ką paprastai galvojate, kai žiūrite į žvaigždes? Ar esame ne vieni Visatoje? Kur ji baigiasi? Tiesa ta, kad toli gražu ne į visus klausimus galime atsakyti. Tiksliai net nežinome, kokia didelė ji yra. O dalykai, kuriuos mokslininkai jau sugebėjo išsiaiškinti, išties neįtikėtini. Štai keletas iš jų – galėsite apie tai pamąstyti, kai pažvelgsite į žvaigždėtą dangų.
8. Neutroninės žvaigždės gali suktis 600 apsisukimų per sekundę greičiu
Neutroninės žvaigždės – viena paskutiniųjų žvaigždžių evoliucijos stadijų. Gimsta šios žvaigždės iš susprogusios supernovos žvaigždės šerdies. Vos atsiradusios neutroninės žvaigždės gali suktis apie 60 kartų per sekundę greičiu, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms šis skaičius gali išaugti net iki 600 kartų.
7. Kosmose – visiška tyla
Kadangi kosmose nėra oro, garso bangos negali sklisti, tad čia visuomet tylu. Paklausite, kaip tuomet susikalba kosmose esantys astronautai? Laimei, radijo bangos gali sklisti beore erdve.
6. Mums pažįstamoje visatos dalyje yra begalinis skaičius žvaigždžių
Tiesą sakant, mums nėra tiksliai žinoma, kiek žvaigždžių yra visatoje. Paprastai šį skaičių bandoma nustatyti matu pasirenkant mūsų Paukščių Tako galaktiką. Tuomet šis skaičius dauginamas iš numanomo kitų galaktikų skaičiaus visatoje. Ir NASA užtikrintai teigia – yra begalinis skaičius kitų žvaigždžių.
5. „Apollo“ astronautų pėdsakai Mėnulyje išliks dar apie 100 milijonų metų
Kadangi Mėnulyje nėra atmosferos, nėra vėjo ar vandens, kuris galėtų šiuos pėdsakus sunaikinti, jie kaip ir astronautų paliktos šiukšlės ten išliks ilgai. Žinoma, ne amžiams – juk ir Mėnulio paviršius kinta, yra nuolat bombarduojamas mikrometeoritų, sukeliančių eroziją.
4. 99 % Saulės sistemos masės sudaro Saulė
Saulė yra tokia tanki, kad sudaro net 99 % visos mūsų Saulės sistemos masės. Mūsų Saulė – G tipo pagrindinės sekos žvaigždė, kiekvieną sekundę išspjaunanti apie 600 milijonų tonų įvairiausio „gėrio“: nuo vandenilio iki helio. Reikia paminėti ir tai, kad tokio tipo žvaigždės mirdamos pavirsta į gigantiškus milžinus, praryjančius visa, kas aplinkui. Taigi ir Žemės kažkada laukia toks likimas. Tačiau tai bus negreitai – maždaug po 5 milijardų metų.
3. Kiekvieną valandą Žemę pasiekia toks saulės energijos kiekis, kokį mūsų planeta suvartoja per metus
Deja, šiuolaikinės technologijos dar nėra efektyviai pritaikytos panaudoti saulės skleidžiamą energiją, reikalingi dideli žemės plotai saulės kolektoriams įrengti, technologijos brangios, be to efektyviai naudoti šio tipo energiją trukdo blogi orai ir tamsus paros metas. Nepaisant visų šių trūkumų, paskutiniuosius 15 metų saulės energijos panaudojimas didėja po 20 %.
2. Jei kosmose suliesime du tos pačios rūšies metalus, jie visam laikui sulips
Šis neįtikėtinas procesas vadinamas šaltu virinimu. Kodėl taip nutinka? Skirtingi metalo gabalėliai, priešingai nei Žemėje, nėra skiriami oro ar vandens, tad atomai susimaišo ir gabalėliai sulimpa. Tai ypač palengvina erdvėlaivių statybas, ateityje tai užpildys metalinių statinių vakuume spragas.
1. Didžiausias iki šiol žinomas asteroidas – Cerera
Šis asteroidas yra beveik 960 km skersmens. Jis buvo žinomas kaip didžiausias asteroidas iš asteroidų žiedo ir sudarė apie trečdalį visos žiedo masės. Jo paviršiaus dydis prilygsta Indijos arba Argentinos plotui. Buvo netgi svarstoma, ar nereikėtų Cereros laikyti nykštukine planeta, net jei ji ir turi daugumą asteroidams būdingų savybių. Cerera patraukia dėmesį ir dėl to, kad jos paviršiuje buvo pastebėta vandens ledo pavidalu.
