Praeitoje dalyje miražus verpiančius drugelius ir fėjas vaikyti baigėme su studijomis. Tarkime, kad rankose laikai (arba ne, tavo pasirinkimas) šviežią aukštojo mokslo diplomą, nuo kurio dažai dar nenudžiūvo. Arba, kas yra labiau tikėtina, dar esi studentas, bet nusprendei nešvaistyti laiko. Dabar nori susirasti darbą. Būtų gerai, kad mokėtų daug, darbo būtų mažai, o nemokamos kavos – pakankamai. 
Praeitoje dalyje miražus verpiančius drugelius ir fėjas vaikyti baigėme su studijomis. Tarkime, kad rankose laikai (arba ne, tavo pasirinkimas) šviežią aukštojo mokslo diplomą, nuo kurio dažai dar nenudžiūvo. Arba, kas yra labiau tikėtina, dar esi studentas, bet nusprendei nešvaistyti laiko.
Dabar nori susirasti darbą. Būtų gerai, kad mokėtų daug, darbo būtų mažai, o nemokamos kavos – pakankamai. Va, čia ir prasideda pagrindinės linksmybės. Kad ir su kokia kuriozine situacija susidūrei universitete ar mokykloje, dabar, velnias duos, jų bus dar daugiau ir dar kvailesnių. Kad ir kaip įsivaizduoji savo darbą IT srityje, teks įsivaizduoti iš naujo. O pradėsime nuo to, kas labiausiai kiekvieną žmogų jaudina, – pinigų.
Pinigai ir darbo paieškos
Nelyja, na, nelyja IT srityje nei doleriais, nei eurais. Mitas. Tuo labiau niekas neduos tūkstančių visiškai žaliam, patirties neturinčiam studentui.
Kai pokalbyje dėl pirmojo – testuotojos – darbo mano būsimas bosas manęs paklausė apie algą, kad netyčia nenusipiginčiau, paprašiau 2000 Lt/mėn. Boso atsakymas buvo: „Eeeeee…“. Pradedantiesiems jie mokėjo 1600 Lt/mėn. Tiek ir gavau.
Ir tai yra daug. Kai kartą leptelėjau, kad tokios algos nelaikau labai didele, viršininkė puolė teirautis, ar nesergu, ir papasakojo, kaip prieš kelis metus pati pradėjo nuo minimumo. Bendrakursis, kuris panašiu metu toje pačioje kompanijoje įsidarbino programuotoju, į ten pabėgo iš gerai žinomos įmonės, mokėjusios jam, spėkit, kiek. Taip, Jūs teisūs. Jam irgi buvo mokama minimali alga – tuo metu tai buvo 800 Lt/mėn.
Kaip danguje, taip ir ant žemės, kaip visur, taip ir IT, su patirtimi ir įgūdžiais atlyginimai kyla. Įmanoma uždirbti tiek, kad netektų skųstis šildymo kainomis ir užtektų naujiems žmonos (arba vyro, pabūkime politkorektiški) kailiniams.
„Įmanoma“ nereiškia „taip ir bus“. IT sferoje yra ir gan vidutinių, ir apverktinai mažų atlyginimų. Blogiausiu atveju dirbsi kokioje nors pasienio užkardoje trijų kompiuterių administratoriumi ir džiaugsiesi, kad uždirbi 900 Lt/mėn.
Taipogi nė vienas darbdavys potencialių darbuotojų tinklais negaudo ir darbų į dantis visiems pagautiems nekiša. Darbdavį sužavėti ir darbą susirasti reikės pačiam. Tai nėra lengva misija.
Kompanijos, ypač tos, kurios savo darbuotojams moka daug, nori specifinių žinių ir įgūdžių, kuriuos ne kiekvienas, oi, ne kiekvienas turi. Pirmo atėjusio pacuko jos neims. Kai kurie darbo skelbimai CV bankuose, CV spintelėse ir CV seifuose liūdi ilgus mėnesius, nors kandidatai į darbo pokalbius pėdina nuolat.
Tavo situacija išvis beviltiška, jei be aukštosios mokyklos paskaitų daugiau nieko nesi matęs. Darbuotojų trūksta, bet ne tavęs. Esi labai arti darbo biržos, kur, neįtikėtina, ir IT specialistai vaikšto. Man nuskilo: pirmieji darbdaviai ryžosi samdyti mane (turbūt pilnatis buvo ar bosui koks nors košmaras prisisapnavo), nors turėjau tik universitetines žinias. Bet aš esu išimtis, o ne taisyklė.
Darbovietės
Praeitoje dalyje sužinojai, kad aukštoji mokykla informatikui nėra tokia svarbi, kaip tau atrodė. Tai kas svarbu? Atsakymas vertas Kapitono Akivaizdžiojo – darbovietė.
Ypač svarbi pirmoji. Joje bet kokiu atveju išmoksi daug. Bet tai gali būti ir pasenusios bei nenaudingos žinios. Jei liksi dirbti ilgiau, yra šansų, kad pagal tą kompaniją susiformuosi ir požiūrį į savo darbo sritį.
Lietuva – ne Japonija, dauguma žmonių darbus keičia, o ne ištikimai tarnauja vienam šefui iki pensijos. Palikdamas pirmąją darbovietę, tu išsineši žinias ir patirtį. Pagal tai tave vertins nauji darbdaviai. Dabar įsivaizduok, kad vienintelė įmonė, kurioje dirbai, yra apdulkėjęs keturių žmonių kioskas, kurio supratimas apie technologijas liko kažkur 2005 m. Kokie tavo šansai padaryti įspūdį sėkmingai ir progresyviai kompanijai, jei aktyviai nesidomėjai papildomai? Menki. Todėl iš pat pradžių įsisuk ten, kur galėtum gauti kuo daugiau naudingų žinių.
Vienas blogiausių dalykų, su kuriais gali susidurti jaunas specialistas, yra savo sultyse užsikonservavęs viršininkas. Net jei tai – trims žmonėms vadovaujantis vyresnysis kažkas. Prieš dešimt metų jis šį bei tą išmoko ir nusprendė, kad jo amželiui užteks. Kadangi užteks jam, tai ir pavaldiniams gana. Velnio gundymams jis nepasiduos ir jokių naujovių nebandys. O jei jaunesni kolegos bandys įsiūlyti kokį nors patobulinimą, tai padarys viską, kad nepraeitų tokie fašistų tankai. Pažadu, gavęs tokį į šefus, greitai nenorėsi nei rodyti iniciatyvos, nei mokytis, nei dirbti. O kam?
Galiausiai, aišku, kiekviena kompanija dirba su skirtingais klientais, technologijomis, įvairių apimčių ir funkcionalumo projektais, kiekvienos jų viduje vyro skirtinga atmosfera – į tai irgi reikia atkreipti dėmesį. Bet šia įžvalga Kapitonas Akivaizdusis jau pralenkia pats save. Taip yra visur, buvo visada, galioja bet kokiai įstaigai. Šiuo atžvilgiu IT sfera nėra niekuo išskirtinė.
Viršvalandžiai
Tepadeda tau ta dievybė, į kurią tiki, jei tavo darbdaviai yra giliai dėję ant projektų valdymo efektyvumo. Taip gali nutikti dėl poros priežasčių. Pirma: iš klientų nuplėšiama tiek, kad padengiami bet kokie nuostoliai. Antra (ir žymiai dažnesnė): jei projektas (vėl) nutruks nuo vadžių ir tris kartus viršys pirminę sąmatą, vis tiek bus galima priversti darbuotojus sėdėti viršvalandžius. Sveikos, 16 valandų darbo dienos!
Aš nepasakosiu, ką apie viršvalandžius sako LR Darbo kodeksas. Tos kompanijos, kurios skaitė ir atkreipė į tai dėmesį, žino, kad už pavaldinių vakarojimus darbe reikia užsimokėti. Todėl susitvarko taip, kad projektai būtų suvaldyti ir taškyti biudžeto viršvalandžiams netektų.
Bet ne visiems įstatymai rūpi. O kodėl turėtų? Programuotojai darbą mėgsta – pasėdės ilgiau, jei nesėdės – ir durys gali būti parodytos. Kai kur viršvalandžiai yra visiškai normali, priimtina ir atvirai skatinama realybė („Bus atsižvelgta į pastangas“). Ar už juos mokama? Nejuokaukit.
Darbuotojų tai nežavi. Kaip pasakė vienas buvęs kolega: „Kai trečią naktį koduoji vėluojantį projektą, pasidaro giliai dzin – gali kad ir įmonė bankrutuoti“. Visgi, jei reikia rinktis tarp viršvalandžių ir užsirūstinusių klientų bei vadovybės, pasirenkami pirmieji.
Be to, viršvalandžiai vieni nevaikšto. Paskui juos atslenka bet kokio planavimo stoka, atmestinas požiūris į efektyvumą ir komunikaciją. Gali ištisas savaites neturėti darbo, nes niekas nepagalvojo, ar pasibaigus ankstesniam projektui turėsi, o tada ant galvos užgrius kokia nors vėluojanti nuošliauža. Reikalingų specifikacijų ieškosi besiknisdamas po krūvas netvarkingų juodraščių „Basecamp“. Galiausiai perimsi projektą iš kolegės, o tada Češyro katino šypsena pasipuošęs ateis komandos vadovas ir praneš: „Po 3 dienų projektas išeina į „live“. Pažiūrėk defektus“. Defektų daugiau nei 200, dienų 3. Sėkmės dideliausios.
Žiurkiūkščiai
IT specialistų trūksta, todėl kiekviena juos pritraukti ir išlaikyti norinti įmonė turėtų su savo darbuotojais elgtis kaip įmanoma gražiau. Logiška, ar ne? Logiška. Ar tiesa? Ne visada.
Anokia Ilzė Butkutė neseniai parašė svarbiausią lietuviams knygą nuo M. Mažvydo „Katekizmo“ laikų. Vadinasi, jei nežinote, ta knyga „Atleisk savo šefą“. Joje dalinami patarimai, kaip elgtis, jei kiaulė bosas elgiasi kaip tikimasi iš kiaulės ir bando tamstą atleisti apeidamas įstatymus. Tą knygą privalu perskaityti visiems: tiek jau dirbantiems, tiek dar planuojantiems dirbti.
Programuotojai ir kiti kompiuterių žmonės – ne išimtis: imkit tą knygą ir skaitykit. Kiekvienas IT įmonės direktorius Jums patvirtins, kad pas jį viskas puiku, gražu, smagu, vienaragiai ganosi ir undinėlės vaivorykštes audžia. Ne kiekvienas prisimins, ką sakęs.
Dažniausiai pasitaikanti kiaulystė – jau aptarti neapmokami viršvalandžiai. Kitos kompanijos sugalvoja išnaudoti sąlyginai pigią darbo jėgą – studentus ir patirties neturinčius. Darbas pirmas – daug neprašys. Kai paprašys, išmesim ir susirasim kitų.
Atleidimai ne visur vyksta taip, kaip Darbo kodekse prisakyta. „Aš nežinau, ką čia įstatymai apie tai sako“, – taip taria ir IT įmonių vadovai. Grasinimai papeikimais, nurėžtos išeitinės kompensacijos, darbo nedavimas ir kitos tipinės atleidinėjimo taktikos taip pat pasitaiko. Kartais į seno darbuotojo vietą pradedama ieškoti pamainos, bet pamirštama jam pasakyti, jog jį atleidžia.
Galop, jei koks atleidžiamasis sugalvoja pasinaudoti I. Butkutės patarimais, atplasnoja migloti grasinimai „dėl neapgalvotų sprendimų neprisidaryti nereikalingų problemų“. Bet šitai jau bet kur ir bet kokioje situacijoje yra visiškas užribis.
Nereikia per daug liūdėti dėl neteisybės. Karma yra kalė ir per darbuotojų trūkumą bent dalinai sutvarko žiurkiūkščių problemą. IT specialistai didelį dėmesį kreipia į draugų ir pažįstamų atsiliepimus. Išgirs apie mažas algas ir žmonių nekenčiantį viršininką iš vieno draugo – gerai pagalvos, ar siųsti CV. Išgirs iš dviejų – nesiųs išvis ir dar kitam patars nuo tokios kontoros atokiau laikytis.
Close();
Kas seka pasakas apie tai, jog IT – pažadėtoji žemė, kur laukia turkiški saldumynai, nemokamos burtų lazdelės, stažuotės Atlantidoje ir atleidimas nuo darbo biržos iki gyvos galvos, apie tamsiąją jos pusę nepasakos.
O ja domėtis reikia. Antraip laukia nusivylimas supratus, kad informacinės technologijos, kaip ir bet kuri kita sfera. Čia siūlomas, nors ir didesnis, bet tik sėkmės šansas, o ne garantija. Tuo šansu teks pasinaudoti pačiam, nuolat mokantis, galbūt tenkinantis maža alga ar kenčiant bjaurius kolegas, o penktadienio vakarą iki vėlumos sėdint prie vėluojančio projekto. Nes galutinis terminas ir taip buvo nukeltas du kartus, klientas piktas, o pirmadienį jau reikia pristatyti galutinį produktą.
