Šiandien mums nebereikia įsiminti tiek daug informacijos kaip praėjusioms kartoms, bet kada galime „pagūglinti“, tačiau dėl to vargu ar tapome protingesni: nors išsilavinimas visuotinai paplitęs, bendra išsilavinimo kokybė smarkiai krenta. Taip mano Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas.
Šiandien mums nebereikia įsiminti tiek daug informacijos kaip praėjusioms kartoms, bet kada galime „pagūglinti“, tačiau dėl to vargu ar tapome protingesni: nors išsilavinimas visuotinai paplitęs, bendra išsilavinimo kokybė smarkiai krenta. Taip mano Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas.
Kuriais laikais žmogus buvo labiausiai išsilavinęs? Šį klausimą DELFI uždavė V. Ališauskui ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriui Egidijui Aleksandravičiui.
„Nuo pačių seniausių laikų, filosofijos atsiradimo, buvo aiškiai jaučiamas konfliktas tarp informacijos ir išsilavinimo. Vienas pirmųjų filosofų Herakleitas yra pasakęs, kad daugžinystė – daug dalykų žinojimas – proto neprideda. Ši problema egzistavo visada – informacijos gausa nėra mūsų epochos ženklas“, – sako VU Filologijos fakulteto docentas V. Ališauskas.
Pasak V. Ališausko, galbūt šiais laikais keičiasi informacijos pobūdis. „Antra vertus, mūsų epocha tam tikra prasme lengvesnė – jau nebereikia įsiminti tokios daugybės informacijos, kiek reikėjo įsiminti XIX a. mokslininkui – nesvarbu, humanitarui ar gamtininkui. Šiandien populiarus žodis „pagūglinti“ reiškia, kad reikiamą informaciją galime susirasti palyginti nesunkiai, tačiau tam, kad galėtume ją susirasti, iš tikro reikalingas rimtas išsilavinimas – svarbiausių dalykų žinojimas, sugebėjimas informaciją įvertinti, sugebėjimas atsirinkti esminę informaciją, sugebėjimas suvokti, kuri informacija patikima šiandien reikalauja ne mažesnio intelektualinio ugdymo negu Platono, Tomo Akviniečio laikais arba XIX a.“, – teigia V. Ališauskas.
Pasak jo, įtampa tarp daugelio dalykų žinojimo ir tikro išsilavinimo, kuris leidžia spręsti, vertinti, yra išlikusi. Ne veltui daugelyje sričių šiandien grįžtama prie tam tikrų humanitarinio ugdymo elementų. Tai reiškia, kad vien tik techninis išmanymas yra nepakankamas – reikia sugebėti matyti pasaulį, sugebėti vertinti gyvenimą ir sugebėti suvokti, kur tikrai patikimi dalykai.
Žmonės su aukštuoju – dar ne visuomenės variklis
V. Ališauskas pastebi, kad net ir šiandien, kai išsilavinimas visuotinai paplitęs, bendra išsilavinimo kokybė smarkiai krenta. „Daugelis studentų šiandien rašo labai silpnai – ne tik kad daro daugybę gramatinių klaidų, bet jiems labai sunku reikšti mintis raštu. Ir tai natūralu – vis dėlto dauguma žmonių negali pretenduoti į intelektualinio elito statusą, nesvarbu, ar tai būtų gamtos, ar humanitariniai mokslai“, – sako VU dėstytojas. Filosofo teigimu, šia prasme elito skaičius visais laikais panašus.
Pašnekovo teigimu, tai, kad Lietuvoje 48 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą, reiškia, kad turime nemažai neblogų įvairių sričių specialistų. „Bet tai nereiškia, kad mes turime tų žmonių, kurie yra visuomenės variklis“, – teigė V. Ališauskas.
Jo manymu, šiandien, kai technologijos tokios sudėtingos, reikalingas geras specializuotas išsilavinimas. „Tad dėl to ir reikia tokio kiekio universitetus baigusių žmonių. Dauguma jų dirba, sakyčiau, savotiškai tą patį darbą, kokį kadaise darydavo kalvis ar batsiuvys pagal vietą darbo pasiskirstyme. Tik tiek, kad darbas daug sudėtingesnis už kalvio ir batsiuvio“, – kalbėjo V. Ališauskas.
Filosofas atkreipia dėmesį: informacijos gausa nereiškia, kad vidutinis žmogus jos šiandien turi gausiau. Jeigu vidurinių amžių ar XIX a. žmogus gan neblogai išmanė tuolaikinį pasaulio supratimą ir galėjo suprasti galbūt mūsų akimis klaidingą ar netobulą Visatos vaizdą, šiandien vidutinis žmogus tiesiog neturi jokio supratimo – jis nežino ir nesupranta nei sudėtingų astronomijos teorijų, nei genetikos, nei elementarių fizikos dalelių. Pasak V. Ališausko, visi šiandien šneka apie bozoną, tik vargu ar išlaikytų elementarų šios temos egzaminą.
E. Aleksandravičius: vakarietišką spaudą 1935 m. Kaune skaitė daug daugiau negu šiandien
„Tam tikra prasme žiūrint į dabartį atrodo, kad išsilavinimo populiarumas ir tam tikras technologinis apsiginklavimas – po du išmaniuosius telefonus, vieną „iPadą“ ir dar kompiuterį namuose – sukuria iliuziją, kad išsilavinimas yra tiesiog technologinis dalykas – paspausti „Google“, mikliai perskaityti antraštes ir dar keletą sakinių iš turinio“, – teigia VDU profesorius E. Aleksandravičius.
Pasak profesoriaus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad storas knygas skaitančių žmonių šiandien ne ką daugiau, nei jų buvo XIX a. Tokia pat situacija su užsienio žiniasklaida. „Vieną faktą galėčiau pasakyti: gerą, vakarietišką periodinę spaudą 1935 m. Kaune skaitė daug daugiau žmonių negu šiandien. Kontrargumentas, kad šiandien skaitoma per internetą, manęs visiškai neįtikintų“, – sakė E. Aleksandravičius.
Profesorius prisipažįsta nežinantis, kurių laikų žmogus buvo išsilavinęs labiausiai. Jo teigimu, tokie lyginimai slidūs, mat šiandieninis informacijos srautas, nepaisant lengvų prieigų prie įvairių tinklapių, neatspindi, kiek aristokratiško, išsilavinusio individo pėdsakų galėtume surasti.
„Jeigu klausdamas teigiate, kad dabar susidariusi išsilavinimo iliuzija, lyginant su praėjusios epochos žmonėmis, jums pritarčiau. Tik dabar žmogus išsiardęs – tie, kurie nueiną į ypatingas mokslines, kūrybines veiklas, jie vienoje siauroje srityje gali turėti tokius stulbinančius gebėjimus ir išsilavinimą, tuo metu visur kitur atrodyti kaip autistai. Tai yra XX a. technologijų industrinės revoliucijos ir jau postindustrinių reiškinių samplaika“, – svarsto pašnekovas.
VDU profesorius taip pat mano, kad šiais laikais pernelyg sureikšminamos technologijos.
„Po ilgų metų, kada nuo informacijos šaltinių ir technologijų buvome atkirsti, beveik fetišuojame technologiją ir mažiau vertiname tradicinį, klasikinį lėtą skaitymą, dar sykį tos pačios knygos skaitymą, mažai pažįstame žmonių, kurie sakytų, kad keletą kartų metuose vis paskaitinėja „Don Kichotą“, – pastebi E. Aleksandravičius.
