Kiek seniau nei prieš pusę šimtmečio, 1963 m. lapkričio 1 d., Sovietų sąjunga į kosmosą iškėlė pirmą prototipinį palydovą „žudiką“. Labai manevringas kosminis aparatas, oficialiai pakrikštytas „Poliot-1“ buvo skirtas išbandyti, ar tokio tipo aparatas galėtų priartėti prie priešo palydovo ir jį ištaškyti į šipulius. 
Kiek seniau nei prieš pusę šimtmečio, 1963 m. lapkričio 1 d., Sovietų sąjunga į kosmosą iškėlė pirmą prototipinį palydovą „žudiką“. Labai manevringas kosminis aparatas, oficialiai pakrikštytas „Poliot-1“ buvo skirtas išbandyti, ar tokio tipo aparatas galėtų priartėti prie priešo palydovo ir jį ištaškyti į šipulius. Nuo šios misijos prasidėjo kelių dešimtmečių trukmės lenktynės siekiant pagaminti ir paleisti kosminį puolamąjį ginklą – jo kulminacija pasiekta 1980 metais, kuomet JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė garsiąją „Žvaigždžių karų“ programą.
Nors atominė dvikova tarp Rytų ir Vakarų baigėsi kartu su šaltuoju karu, ginklavimosi kosminėje erdvėje grėsmė pastaruoju metu vėl kilo, mat savo akis į kosmosą nukreipė naujos galingos valstybės – pavyzdžiui, Kinija ir Iranas, svetainėje popularmechanics.com rašo Anatolijus Zakas.
O kai didelė dalis pasaulyje vykdomos veiklos yra priklausoma nuo palydovų, užtikrinančių ryšius, navigaciją ir atliekančių kitas kasdienines užduotis, vien karo veiksmų kosmose galimybė gali sukelti kosminių ginklų ir gynybos priemonių kūrimo domino efektą – ką puikiai iliustruoja Sovietinio palydovų žudiko istoriją.
Sovietinio palydovų žudiko kilmė
Dar pačiame kosminės eros apyaušryje sovietiniai inžinieriai jau intensyviai braižė palydovų naikintuvų brėžinius. O po garsiojo amerikiečių šnipinėjimo lėktuvo U-2 numušimo virš Sovietų sąjungos teritorijos, tuometinis partijos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas buvo nusiteikęs taip pat sėkmingai numušinėti ir šnipinėjimo palydovus, ypač priklausančius amerikiečių „Satellite Interceptor“ (SAINT) projektui, kuris pradėtas vystyti šeštame dešimtmetyje, o viešai apie jį sužinota 1960 metais.
Kaip ir amerikiečiai, sovietų inžinieriai iš pradžių svarstė, kad kosminius kovinius laivus turėtų pilotuoti žmonės. Patys aukščiausi Sovietinės aviacijos pramonės vadai, taip pat Vladimiras Miasičevas, o veliau Vladimiras Čelomejus, siūlė kurti orbitinius kosminius lėktuvus, tačiau jų idėjos tuo laikotarpiu buvo neįgyvendinamos. Todėl SSRS inžinieriams teko tenkintis nuotoliniu būdu valdomų robotinių erdvėlaivių kūrimu.
Sovietų sąjungos kosminės programos tėvu tituluojamas Sergejus Koroliovas siūlė tiksliu susidūrimo su priešo palydovu keliu pasiųsti naikintuvą, keliamą jau išbandytos ir patikimos R-7 ICBM raketos. V. Čelomejus buvo savaime taikinį randančio orbitinio aparato, kuris priartėtų prie priešo palydovo ir sprogdamas jį suvarpytų, šalininkas.
1960 metais Kremlius pasirinko V. Čelomejaus idėją. Statinės formos aparatas, pavadintas „Istrebitel Sputnikov“ (IS, „Palydovų naikintuvas“) turėjo turėti 17 reaktyvinių variklių, kurie leistų atlikti bet kokį orbitoje įmanomą manevrą. Aparatas būtų valdomas iš Žemėje esančio sudėtingo valdymo stočių tinklo, išskleisto per kelias Sovietų sąjungos teritorijos laiko zonas. Šios stotys turėjo sekti priešiškus palydovus ir nukreipti naikintuvą į juos. Labai įslaptinta sistemos vadavietė turėjo būti įrengta Maskvos priemiestyje Noginske. Dvi sekimo ir nukreipimo stotys buvo pastatytos Sibiro mieste Irkutske ir netoli Balchašo ežero Kazachstane.
1962 metais sovietinių laikraščių antraštės jau skelbė apie milžiniškus kosmonautų pasiekimus bei ragino kosmosą tyrinėti saugiai, tuo tarpu sovietinė valdžia patyliukais milžinišką kosminės programos resursų dalį skyrė palydovų žudiko statyboms. Kaip sakė vyriausiasis IS projekto inžinierius Vladimiras Poliačenka, V. Čelomejus kasdien kviesdavo susirinkimus, kuriuose inžinieriai pristatydavo projekto pažangą. 1963 m. vasario 11 d. Maskvos priemiestyje Fili, kur plušo V. Čelomejaus inžinieriai, apsilankė Kremliaus vadovybė, kartu su Nikita Chruščiovu ir Leonidu Brežnevu. V. Poliačenka, demonstruodamas palydovų naikintuvo veikimą, parodė N. Chruščiovui milžinišką Žemės gaublį, padengtą žybsinčiomis palydovų orbitomis. Šalies vadovui patiko tai, ką jis pamatė.
Po pirmo sėkmingo starto 1963 metais, slapti bandomieji palydovų naikintuvo skrydžiai buvo vykdomi iki pat dešimtmečio pabaigos. Prieš 45 metus, 1968 m. lapkričio 1 dieną, SSRS atliko pirmą sėkmingą palydovo sunaikinimo bandymą, kurio metu buvo sunaikintas specialiai šiam tikslui skirtas palydovas-taikinys. Tačiau kovos su palydovais sistema bandomuoju režimu pradėjo veikti tik dar po penkerių metų, o normaliu darbiniu režimu ji pradėjo veikti tik po dešimtmečio. Kai kurie pranešimai rodo, kad 1978 metais modifikuota R-36 ICBM raketa, nešanti IS aparatą, vos per pusantros valandos nuo komandos gavimo galėjo būti atgabenta į pakilimo aikštelę Baikonūro kosmodrome Kazachstane, pastatyta į vertikalią poziciją, užpildyta kuru ir paleista link taikinio.
Tačiau 1983 metais tuometinis Sovietų sąjungos lyderis Jurijus Andropovas staiga paskelbė, kad IS programa nutraukiama – panašu, kad tai buvo gerą valią demonstruojantis sprendimas šaltojo karo eskalavimo metu. Tiesa, inžinieriai ir toliau slapčia tobulino palydovų naikintuvus ir vykdė dar stambesnius, bauginančius projektus – į orbitą iškelti kovos stotis ir sukurti lazerines palydovų naikinimo sistemas. Patobulinta kovos su priešiškais palydovais sistema, kurios kodinis pavadinimas buvo IS-MU galėjo vaikytis palydovus netgi tuo atveju, jeigu šie bandytų vykdyti įvairius sprukimo manevrus. 1991 metais paskelbta, kad sistema yra veikianti. Tačiau vos po dvejų metų, šaltajam karui besibaigiant, ekonominių problemų slegiama Rusijos, kuriai tuomet vadovavo prezidentas Borisas Jelcinas, valdžia nusprendė šios sistemos atsisakyti. Maždaug tuo pačiu metu galų gale buvo publikuota ir pirmoji IS palydovo nuotrauka, oficialiai nukėlusi slaptumo šydą nuo šios programos.
Rusijos palydovų naikintuvų naujoji karta
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui vegetavimo, Rusijos palydovų naikinimo sistema vėl pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje JAV ir Kinija, nors ir neoficialia, tačiau akivaizdžiai pademonstravo savo gebėjimą naikinti palydovus kosmose. Rusijos kariuomenė, atsisakiusi brangių ir pažeidžiamų kovos stočių idėjos, palydovų naikinimui pritaikė modifikuotas balistines raketas, patalpintas gerai apsaugotose šachtose. Tokios raketos į numanomą palydovo buvimo vietą galėjo būti paleistos per kelias minutes.
2009 metų kovą tuometinis Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Vladimiras Popovkinas žurnalistams sakė, kad Rusija išsaugojo „Nariad-VN“ ir „Nariad-VR“ sistemų esminius elementus. „negalime sėdėti ir žiūrėti, kaip tai daro kiti. Galiu tik pasakyti, kad panašūs darbai atliekami ir Rusijoje“, – sakė V. Popovkinas. Ministro pavaduotojas nepatikslino, kokia yra „Nariad-V“ sistemų paskirtis, tačiau neseniai keli šaltiniai Rusijoje išplatino informaciją apie šiuos projektus.
„Naryad-V“, kurios karinis kodinis pavadinimas yra 14F11, yra sudarytas iš reaktyvinio variklio modulio, kurio civilinė versija šiais laikais yra vadinama „Briz-K“. Šis variklis vienos misijos metu gali įsijungti iki 75 kartų. Manevringasis variklis atlieka įvairių raketų, sukurtų labai slaptame „KB Točmaš“ konstruktorių biure, paleidimo platformos vaidmenį. Kiekviena raketa iš pradžių yra valdoma iš orbitinės paleidimo platformos ir nusitaiko į taikinį naudojant galingus reaktyvinius variklius, nukreiptus keturiomis skirtingomis kryptimis. Raketų kovinės galvutės, sukurtos „KB Geofizika“, atlieka galutinį taikinio pozicijos nustatymą, o tuomet valdymą perima raketos vidinis minikompiuteris.
„Nariad-V“ kompleksą iškelia lengvasvorė „Rokot“ raketa, kuri yra modifikuota „UR-100NU“ balistinė raketa. Sovietinėse branduolinėse pajėgose tai buvo pati „populiariausia“ tarpkontinentinė balistinė raketa-nešėja. „Rokot“ į orbitą gali iškelti iki 2 tonų svorio krovinį.
SSRS saulėlydyje „Rokot“ du kartus atliko bandomuosius suborbitinius skrydžius su „Nariad-V“ kosminio aparato prototipais. 1994 metais orbitą pasiekė ir trečia raketa, tačiau žlugus Sovietų sąjungai šios programos grupė iširo.
Tiesa, pati „Rokot“ raketa ekonominę ir politinę praėjusio amžiaus pabaigos suirutę Rusijoje išgyveno – iš dalies dėl jungtinio Rusijos-Europos komercinio projekto, kurio tikslas buvo komerciniais pagrindais į orbitą kelti nedidelės masės užsienietiškus palydovus iš Plesecko kosmodromo. 2002 metais, kuomet Chruničevo kosmoso centre (jame gaminamos ir „Rokot“ raketos, ir „Nariad-V“ aparatai) Maskvoje apsilankė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, o centro vadovai prezidentui užtikrino, kad palydovų naikinimo sistemą galima atgaivinti.
2010 metų sausį Rusijos kosminių pajėgų vadovas Olegas Ostapenka naujienų agentūrai ITAR-TASS pareiškė, kad Rusija bus pajėgi pateikti atsakymą grėsmėms iš kosmoso. „SSRS kūrė žvalgybos ir atakos kosminį aparatą. Mūsų politika yra taiki ir manome, kad kosmose kariauti nereikėtų, tačiau esame kariai ir turime būti pasirengę viskam. Mūsų veikla šia kryptimi būtų priklausoma nuo kitų, tačiau patikėkite manimi, mes galėsime reaguoti greitai ir adekvačiai“, – sakė O. Ostapenka.
Po pusės šimtmečio vienos iš prieštaringiausiai vertinamų kosminės programos pakilimų ir nuopuolių, pasaulyje vis dar egzistuoja ganėtinai didelė tikimybė, kad ateis metas, kuomet kosmose vieni palydovai sprogdins kitus. O tai žinant, visai nenuostabu, kad gerokai žemiau, Žemės atmosferoje, nuotoliniu būdu valdomi skraidantys robotai geba leisti raketas į taikinius ant Žemės.
