Lazerių laboratoriją įsukę trys broliai: Lietuvoje – pasaka

Išskirtinę puslaidininkių lazerių laboratoriją Vilniuje įkūrę trys broliai Vizbarai sukasi kaip vijurkai – panaudoję rizikos kapitalo fondo paramą ir toliau plečia veiklą, džiaugiasi užsakovų gausa ir konkurentų stoka. Jiems dabartinis periodas – pasakiškas. Tik šioje pasakoje nėra lietuvių tautosakai būdingo trečiojo brolio kvailio: dvyniai Augustinas ir Kristijonas – komercinę ir techninę veiklą prižiūrintys fizikai, o trečias brolis Dominykas – vadovas.

UAB „Brolis Semiconductors“ yra aukštųjų technologijų įmonė, Vilniaus pakraštyje užsiimanti puslaidininkių technologijomis. Įmonė pasaulinei rinkai tiekia šias paslaugas bei produktus: AlGaInAsSb medžiagų molekulinio pluoštelio epitaksiją; ilgabangių puslaidininkinių lazerių, GaSb pagrindu, gamybą.

Kristijonas, Dominykas ir Augustinas Vizbarai. Invest Lithuania nuotr.

Nesupratote, apie ką daina? Šio teksto autorei ir kitiems iš pirmo karto nesupratusiems komercijos direktorius, 29-erių Augustinas Vizbaras paaiškina, kad jų laboratorijoje „kepa tokius blynelius“, iš kurių gaminami naujoviški lazeriai, kurie pritaikomi plačiajuosčiam internetui, šviesolaidiniams tinklams, energetinių išteklių paieškai, medicinos, automobilių technologijose, ventiliacijos sistemose ir dar daugelyje sričių.

DELFI aplankė laboratoriją, kurios atidarymą prieš metus pagerbė aukščiausi šalies vadovai. Įdomu, kaip po šlovingo starto pavyzdinei įmonei sekasi vystyti veiklą. Dažnai dėl negatyvaus turinio žiniasklaidoje niurzgantiems skaitytojams pažadame ne tik dozę pozityvo, bet ir jaunų mokslininkų kritikos ir įkvepiančių pamokymų, kaip Lietuvoje gyventi geriau. „Verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus – vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“, – reziumuoja broliai.

Steriliau nei operacinėje

Tuomet, kai žvelgiame pro stiklinę sieną į laboratoriją, joje sukasi vienas iš šešių samdomų inžinierių. Jis pasidabinęs ne tik baltu chalatu su galvos gobtuvu, bet ir akiniais, higienine kauke, mūvi pirštines. Taip paprastai į laboratorijos vidų neužeisi – reikia specialios aprangos, nes patalpoje turi būti užtikrinamas ypatingas sterilumas, paaiškina technikos direktoriaus pareigas einantis Kristijonas Vizbaras, kuris daugiausiai laiko iš brolių praleidžia laboratorijoje.

Ekskursiją po laboratoriją praveda broliai dvyniai, generalinis direktorius, 33-ejų Dominykas tuo metu lankosi užsienyje. Dažnos kelionės pas klientus ir į įvairias parodas – itin svarbi darbo dalis.

„Tas didelis blizgantis aparatas – molekulinio pluoštelio epitaksijos reaktorius. Tai labai sudėtinga technologinė įranga, kuri vieno atomo tikslumu augina įvairaus storio sintetines nanostruktūras, iš kurių mes po to gaminame prietaisus, – pasakoja Augustinas. – Virš laboratorijos yra dar du aukštai, kuriuose yra vien tik ventiliacijos kameros, kurios orą ruošia, valo, palaiko specialią drėgmę, slėgį. Vadinamuosiuose švaros kambariuose – apie 100–1000 kartų steriliau nei operacinėje.“

Kitoje patalpoje pagamintos plokštelės, prietaisai, lazeriai kvalifikuojami – matuojami, testuojami, vertinami. „Pats gamybos ciklas – nuo idėjos iki rezultato – trunka apie tris mėnesius: užauginame kristalą, iš jo pagaminame lazerį, jam uždedame dangą, testuojame. Ir va toks iškeptas „blynelis“ talpina apie 5 tūkst. lazerių. Vienu metu galima užauginti 14 tokių „blynelių“, – rodydamas kelių centimetrų skersmens skrituliuką pedagogiškai aiškina Augustinas.

Ne veltui jis su dvyniu Kristijonu doktorantūros mokslus Vokietijoje krimto. Miuncheno technikos universitete jie dirbo aukščiausio lygio grupėje, vadovaujami ilgabangių lazerinių diodų pionieriaus profesoriaus Markuso-Christiano Amanno. Būtent ten jaunieji Vizbarai ir padarė jiems sėkmę užtikrinusius atradimus.

Viena plokštelė talpina 6000–10 000 lazerių.

Tiems, kam neužtenka „blyno“ kepimo suprimityvinto paaiškinimo, pateikiame ir mokslinį brolių fizikų pasiekimų aprašymą. „Kristijono technologijų novatoriškumo dėka buvo pademonstruota eilė rekordinių prietaisų pasauliniu mastu, pavyzdžiui: kambario temperatūroje veikiantis 3,8 µm bangos ilgio puslaidininkinis lazeris GaSb pagrindu ar itin didelio laidumo GaSb/InAs tunelinės sandūros“, – rašoma įmonės tinklalapyje. O Augustinas pristatomas, kaip pademonstravęs vienintelius pasaulyje 2,7 µm bangos ilgio indžio fosfido (InP) kvantinius kaskadinius lazerius, veikiančius kambario temperatūroje, bei, kartu su kolegomis, itin plataus spektro terahercinį kvantinį kaskadinį lazerį, pagrįstą skirtuminio dažnio generacija.

„Mūsų studijų temos skyrėsi – Kristijonas daugiau kristalus augino, aš esu lazerių technologas. Tačiau dabar tai mums leidžia sukauptą kompetenciją pritaikyti technologijai nuo A iki Z. Jis kristalą užaugino, aš lazerį suskaičiavau, pagaminome, išmatavome. Tai mūsų įmonės didelė stiprybė, nereikia išorinio partnerio“, – pasakoja Augustinas.

Klientų – net per daug

Ir vis dėlto, kokiame visiems suprantamame įrenginyje jų „blyneliai“ pritaikomi? „Būtent mūsų puslaidininkinis lazeris – labai mažas lazeriukas, kuris ypatingas savo parametrais. Tai gali būti taikoma, pavyzdžiui, naftos pramonėje, jos paieškoje. Lazeris šviečia toli, jo nereikia kažkur kišti, todėl paprasčiau tyrinėti nežinomas terpes“, – atsako Augustinas.

Jis paaiškina, kad „Brolis Semiconductors“ kol kas gamina tik prototipus, tam tikrus komponentus, kuriuos išbandymui įsigyja konkretaus produkto gamintojai iš energetikos, chemijos, automobilių, ventiliacijos pramonės ir kt. Ir visi – iš užsienio. Lietuvoje jų lazeriai nepasilieka, nes rinka per maža. Tačiau Lietuvos priklausymas ES broliams leido sklandžiai įsikurti, dirbti ir gyventi Vilniuje.

Broliai visų pirma savo idėjos meškerių primėtė plačiai per asmeninius kontaktus ir tarptautinėse parodose Europoje, JAV. Šiandien susidomėjusių klientų ratas – daugiau nei 100 įmonių, tarp jų yra nemažai ir labai didelių. „Vos spėjame pavežti. Dabar mūsų tikslas – išsigryninti ir netgi sumažinti klientų skaičių iki kokių 20–30“, – pasakoja Augustinas.

„Brolis Semiconductors“ laboratorija

Tipinis įmonės „Brolis Semiconductors“ klientas – didelė bendrovė, gaminanti tam tikras sistemas ir norinti į rinką išleisti naujoves. Jei įdomus lietuvių sukurtas naujas komponentas, klientas jį įsigyja ir kuria pilotinį projektą. Tuomet seka testavimo, parametrų stebėjimo, kainos įvertinimo procesas, užtrunkantis apie pusantrų metų ir ilgiau.

„Tai normalu aukštųjų technologijų pramonėje – ne batus siuvame. Užsimoviau – išėjau, įdėjau – pardaviau, taip čia negali būti. Per brangios investicijos – tiek mūsų, tiek mūsų klientų. Kuo didesnis klientas, tuo didesni dantračiai, tuo ilgiau viskas užtrunka. Jei viskas pasiteisina, tuomet eina viskas žaibišku greičiu. Taip buvo su viena didele korporacija iš Šveicarijos. Iš pradžių jie lėtai viską vertino, bet kai jau priėmė sprendimą dirbti su mumis, tuomet jau mums reikėjo bėgti tekinom, – prisimena Augustinas. – Mūsų veiklos esmė – pademonstruoti technologinę platformą, įrodyti, kad ji patikima, veikianti, o mes galime pagaminti reikiamus prietaisus. Pavyzdžiui, mes turime garantuoti, kad mūsų lazeris veiks bent 10 tūkst. valandų. Tai yra apie 1,5 metų.“

Lietuvoje konkurentų neturi, pasaulyje – vos keli

Vieno auginimo ciklo metu puslaidininkių technologijos leidžia lygiagrečią gamybą – vieną ar kelis tūkstančius lazerių galima pagaminti už tą pačią kainą. Kristijonas paaiškina tokios gamybos privalumus – nedidinant resursų galima įvykdyti kintančius pageidavimus, nes kartais užsakymai šokteli nuo kelių dešimčių lazerių iki milijono: „Jei galiu padaryti šimtą, bet tūkstantį gaminsiu dvejus metus, klientas gali atsakyti: per ilgai – per tiek laiko aš galiu ir bankrutuoti.“

Tačiau trys broliai turi ambicijų plėstis – kitais metais investuos 6 mln. Lt, iš kurių 2,6 mln Lt įsisavinamos europinės lėšos. Bus įrenginėjamas antras laboratorijos aukštas, ketinama padidinti darbuotojų skaičių iki 15.

„Labai greitai išaugome tas kelnes. Reikia skubėti“, – apie pradines iš ES struktūrinės paramos ir rizikos kapitalo fondo „LitCapital“ gautas 15 mln. Lt investicijas kalba Augustinas.

Užmigti ant laurų broliams nevalia dar ir todėl, kad pasaulyje ima atsirasti konkurentų: „Mūsų rinka yra nauja ir nedidelė, nes technologija nauja, bet ši rinka yra labai dinamiška, greitai plečiasi. Šiandien joje jau pasirodė ir didieji žaidėjai, nes apsiuosčius ir jiems pasidarė įdomu. Kai mes startavome, buvo vos du konkurentai pasaulyje, o dabar jau yra kokie 6–7. Tačiau pagal tokių lazerių kiekio pateikimą rinkai per metus, mes vis dar turime didžiausią potencialą. Tai, ką mes padarėme per doktorantūros studijas Miunchene – koncepciją, mes pritaikėme efektyviai šioje laboratorijoje. Per pusmetį mes pasiekėme aukštą 25 proc. efektyvumą. Tai yra geriausias rodiklis rinkoje, kurį turi ir mūsų konkurentai, dirbantys jau dešimt metų. Potencialo dar tikrai turime daug.“

Darbuotojai diktuoja atlyginimus

„Verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus – vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“, – kelis kartus frazę pakartoja abu broliai dvyniai.

Tarp priežasčių – ne tik mažesni laboratorijos ir darbuotojų išlaikymo kaštai nei Vakaruose, bet ir konkurencijos dėl protų nebuvimas. Nors Lietuvos universitetai nesuteikia pakankamai praktinių žinių, visgi teorinis parengimas yra pakankamai geras. Todėl tokiai laboratorijai lengva prisitraukti pačius geriausius. „Šiandien Lietuvoje yra vakuumas. Studentai ateina išalkę, motyvuoti, norintys save realizuoti“, – sako Augustinas.

Jis priduria, kad Vakaruose vos mokslus baigę inžinieriai yra labiau išlepę. Jie turi iš ko rinktis, todėl sunkiau prisivilioti geriausius specialistus į naujas „startup“ įmones. Iš savo patirties vyrai pasakoja, kad Vakaruose daugiau mėgstamas sėslumas, patogumas, todėl po studijų mokslininkai renkasi „Siemens“, „Infineon“ ir kitas dideles įmones, kurios suteikia jiems geras darbo sąlygas, algas, socialines garantijas, atostogas, netgi vaikų darželį šalia darbovietės. „Aš sakyčiau, kad gal toks gyvenimas nėra labai įdomus, bet reikia pripažinti, kad tikrai patogus. Tuo tarpu „startup'e“ dirbti yra įdomu, bet ir įtampos, darbo krūvio daug“, – sako Augustinas.

Įmonės šešis inžinierius, tarp kurių yra ir viena mergina, „Brolis Semiconductors“ užsiaugino maždaug per pusmetį – tiek truko apmokymas. Kai šis branduoliukas dar labiau sustiprės, bus galima priimti dar naujų, kuriuos jau galės apmokyti senbuviai. Broliai tikina, kad iš Lietuvos į užsienį pas juos prakutusiems inžinieriams dėl stipriai skalsesnio duonos kąsnio bėgti nereikės.

„Mūsų tikslas yra tuos žmones užsiauginti. Kai jie subręs ir atsistos jau ant dviejų kojų įmonėje, jie tikrai gaus didžiausią atlyginimą rinkoje. Tą mes jiems garantuojame. Tokį sprendimą esame seniai priėmę: mūsų tikslas – išlaikyti užaugintus specialistus, į kuriuos daug investuojame. Štai mūsų vyr. inžinierius, kuris jau dirba pilnu etatu, jau padarė tam tikrą karjerytę, manau, gavo puikias sąlygas. Ir pasaulio pamatė, ir algą po mokymosi pradėjo gauti tokią, kokios jis nori. Šiandien tokie specialistai patys sau nusistato algą. Mūsų požiūris yra toks, kad dirbdamas žmogus galvotų tik apie darbą, o ne ar galės duonos nusipirkti. Tikrai neturime tikslo būti įmone, kuri moka minimumą. Kita vertus, mums ir nereikia daug žmonių, galime sau leisti daugiau“, – sako komercijos direktorius.

Lietuvoje pinigais lyja

Augustinas pripažįsta, kad jiems dabartinė situacija naudinga, nes įmonė maža, tačiau jei reiktų 50 inžinierių, tektų jau ieškoti ir Ispanijoje ar Italijoje. „Jau ir dabar gauname paklausimų iš norinčių atvykti dirbti. Aš nedramatizuoju situacijos. Eurozona suteikia galimybes ne tik protų nutekėjimui, bet ir protų migracijai, cirkuliacijai. Mes būtent tokie – kažkada nutekėję, bet parmigravę protai. Protas grįš tada, kai jam bus sukurtos tokios ar bent jau panašios sąlygos, kaip kitur“, – sako jis.

Lietuvos geografinė padėtis ir priklausymas ES yra didelis pliusas. „Jeigu nebūtų ES paramos, įmonei finansuoti visą procesą savo lėšomis būtų labai brangu ir rizikinga. Produkto ciklas iki patekimo į rinką – apie 3 metai, o rizika, kad galbūt iš viso nepasiseks, išlieka. Galbūt nepavyks išspręsti kokių nors fundamentalių problemų, per tą laiką viskas taip pasikeis, kad to produkto niekam nebereikės.

Broliai komplimentus Lietuvos verslo aplinkai žeria ne tik iš savo varpinės. Jie įsitikinę, kad kol kas egzistuojantys mokesčiai, darbo jėgos kaina yra patraukli kurti verslui, o aukso amžių užtikrina teikiama ES parama.

„Lietuvoje pinigais lyja. Bėda tik ta, kad jie dažnai susigeria į žemę, nes įsisavinimo efektyvumas menkas. Problema – žmonės nežino, ko nori. Yra idėjų, o ne pinigų badas. Tie patys rizikos kapitalo fondai šiandien kenčia nuo to, kad nemato į ką investuoti. Rasti pinigų gerai idėjai Lietuvoje tikrai lengviau nei išsivysčiusioje Vakarų valstybėje. Taigi dabar ir dar artimiausius kelis metus, kol bus dalinama struktūrinė ES parama, – labai palankus metas, neišnaudoti to būtų kvaila“, – sako Augustinas.

Kristijonas pabrėžia, kad darbas su ES yra ir saugesnis. „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas – su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai, – technikos direktorius sako, kad šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. – Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ Kristijonas mano, kad pastarasis Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Iš kosmonautų išaugo į verslininkus

Porą metų trunkančia sėkme studijuojantiems fiziką dvyniams pakvipo ne iš karto. 10 metų jie mokėsi Vilniaus, Švedijos ir Vokietijos universitetuose ir, kaip patys prisipažįsta, nepatyrė ERASMUS studentams įprastų malonumų – kai labiau studentaujama, o ne studijuojama.

Pasekę fiziką baigusio tėvo pėdomis jie įstojo į fizikos specialybę Vilniaus universitete. Nors studijos buvo įdomios, bet morališkai pasenusios laboratorijos kartais varydavo depresiją. Tuomet nuvyko į Švedijos Karališkąjį technologijų institutą, kur pasigedo studijų tempo ir kentėjo nuo finansinių nepriteklių. „Apie barus nė nepagalvodavome“, – prisimena Augustinas.

Tai privertė juos per vienus metus pabaigti magistro studijas ir išskubėti į Miuncheno technikos universitetą, kur pateko į puikią doktorantų komandą. Kadangi broliams puikiai sekėsi, apie juos jau studijų metu ėmė sukiotis įžvalgūs amerikiečiai, pametėję verslo kūrimo. „Tai įsigręžė į pakaušį, nes jau buvo pasvarstymų, ką gi čia po tų studijų veikti. Galėjome toliau tęsti akademinę karjerą, nes gerai sekėsi ir buvo gerų pasiūlymų – ko gero dabar būtume Amerikoje. Buvo pasiūlymų ir iš pramonės. Trečias kelias – kažką bandyti patiems“, – atsimena Augustinas.

Pasirinkus trečią kelią tapo akivaizdu, kad reikia didelių investicijų, norint įrengti tokią laboratoriją. Trypčioti vietoje su nauja idėja nebuvo galima: „Niekas nėra apdraustas nuo to, kad kažkas kitas sugalvos, atras, padarys tą patį. Reikėjo skubėti, kad nebūtų šaukštai po pietų.“

Tuomet mažai supratimo apie verslo kūrimą turintys mokslininkai susidėjo su vyresniuoju broliu, kuris jau buvo patyręs šioje srityje, išbandęs jėgas keliuose versluose. Vyresnis brolis Dominykas turbūt nujautė, kad iš jaunėlių išaugs kas nors neeilinio. Jis buvo ir pirmasis dvynių mecenatas, finansavęs brangų fizikų pragyvenimą Švedijoje per magistro studijas.

„Mes fizikai, jis – verslininkas. Jis turėjo supratimą, o mes iš pradžių tikrai buvome kosmonautai, dešimt metų prasėdėję laboratorijose“, – besijuokdamas prisimena Augustinas.

Per medaus mėnesį ieškojo investuotojų

Jis pasakoja, kad verslo planą rašė iš pradžių sverdami galimybes Vokietijoje, JAV. Tačiau šiose šalyse sunkiau greitai gauti pripažinimą, nes rinkos didžiulės ir konkurencija didesnė: „Pas tą patį pinigų maišą tuo pačiu metu ateina ne vienas ir ne du idėjų turintys jauni mokslininkai. Tenka stoti į eilę, nes juk iš akių nepamatysi, kurio idėja pati geriausia. Kol atsirenka, viskas užtrunka. JAV stojome į eilę, o atėję Lietuvoje pamatėme, kad tų eilių nėra. Čia netgi priešingai – kažkas sėdi prie kasos, o niekas neateina. Lietuvoje išnaudojome momentą, kad konkurencijos nėra. Reikia pripažinti, kad aukštųjų technologijų srityje Lietuvoje visi stipriai užvirę savo sultyse.“

Dar taip sutapo, kad buvo liepos mėnuo, kai visas Vakarų pasaulis atostogauja. Tuomet dvyniai iš Vokietijos grįžo į gimtinę atšokti savo vestuves, kurios vyko tą patį savaitgalį, ir pasiliko kuriam laikui. Kaip pripažįsta, medaus mėnuo buvo daugiau skirtas laboratorijos steigimo investicijų paieškai. „Žmonoms gal tai nebuvo didelis pliusas“, – juokiasi Augustinas. Kristijonas priduria, kad ir dabar asmeninis gyvenimas nukenčia, nes tenka plušėti viršvalandžius. Yra darbas, yra pinigų, bet kol kas nėra laiko tuo mėgautis.

Tačiau asmeninio gyvenimo aukojimas nenuėjo perniek, 2011 m. rugpjūtį įregistruotas bendrovės vardas, lapkritį sukirsta rankomis su rizikos kapitalo fondu „LitCapital“. Tačiau Augustinas atkreipia dėmesį, kad nebuvo viskas absoliučiai paprasta iš karto: „Ėjome per kelis galimus investuotojus. Jau atrodė, kad tuoj tuoj, bet staiga pasakė „ne“. Tada vėl iš naujo kopėm į tą kalną, vėl nukritom. Žinoma, tos tarpinės nesėkmės irgi pasitarnavo – tobulėjo verslo planas, iš tokių pradžioje trijų agurkų galiausiai tapome tuo, kuo esame. Ir sprendimas „susiženyti“ su fondu buvo pats teisingiausias.“

2012 m. sausį pasirašyta investavimo sutartis – idėja pradėta įgyvendinti materialiai. Nuo nulio iki rezultato nueita žvėrišku tempu – per 6 mėnesius, tačiau ir dirbti teko trimis pamainomis. Paskui sustoti irgi nebuvo kada, nes nuo pinigų įsisavinimo įgyvendinimo pradeda kainuoti kiekviena minutė. Vyrai Vilniaus pakraštyje, Molėtų plente susirado statomą pastatą, kurio patalpos nuo balandžio iki gruodžio buvo įrengtos pagal specifinius laboratorijos reikalavimus. „Garaže to nepadarysi,“

Džiaugiasi nesusivilioję inkubatoriumi, o įgyvendinę lietuvišką svajonę

Augustinas džiūgauja, kad nepristigo drąsos grįžti į Lietuvą ir steigti verslą. O galėjo rinktis mažiau rizikingą kelią – pradėti dirbti Vakaruose ypač populiariuose mokslo inkubatoriuose. „Žinoma, tai gerai – nereikia investicijų įrangai. Tačiau, kita vertus, tai ir labai apriboja tavo rinką. Jeigu jau nori iššauti, vis tiek reikės tų kapitalinių investicijų, instituto nepakaks. Dideli koncernai negali pasirašyti didelių tiekimo sutarčių su universitetais. Lietuvoje ir nebuvo kur inkubuotis. Mums tai išėjo į gera“.

Daug dėmesio, apdovanojimų sulaukiantys broliai svarsto, kad viešumas kažkiek vargina, tačiau regi ir tam tikrą misiją – skelbti žinią, apie lietuviškos svajonės įgyvendinimą. „Tuo metu, kai visi svaigsta apie Silicio slėnius ir amerikietišką svajonę, mes įrodėme, kad gali būti ta lietuviška-europietiška svajonė ir ji netgi yra realesnė ir lengviau įgyvendinama. Mes per trumpesnį laiką įgyvendinome tai ir gavome tiek litų, kiek Silicio slėnyje turbūt būtume ieškoję ilgiau.“

Kristijonas pritaria broliui, kad dažnam lietuviui tiesiog reikia atsikratyti provincijos komplekso ir svaigti, kad kitur žolė žalesnė ir viskas daug geriau.

Kristijonas nukerta ir priekaištus, kad gera jiems kalbėti, kai jie tokie protingi išradėjai ir ateities technologijų kūrėjai: „Nereikia lazerių. Norite lentpjūvę atidaryti prie Kupiškio, galėtumėte gauti virš 60 proc. iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, iš europinių projektų. Provincijoje statant kokį nors fabrikėlį paramos koeficientai nenormaliai išauga. Praktiškai nebelieka šansų negauti pinigų. Litai guli ant žemės – reikia tik juos pasiimti. Bėda ta, kad dar daug sovietinio mąstymo. Laukia, kad atvažiuotų koks nors Brežnevas ir pasakytų: „Štai čia statome“. Tai absurdas. Reikia tiesiog griebtis iniciatyvos, o ne skųstis.“