Robotai gali matyti mums neregimus dažnius ir turi daugiau jėgos. Tad Marse iš pradžių nutūptų robotas, kuris parengtų saugesnę vietą nusileisti žmogui. Taip tvirtina NASA išmaniosios robotikos grupės mokslininkė Maria Bualat. Be to, pasak jos, ketinama tirti tamsiąją Mėnulio pusę ir Saturno palydovą Titaną.
„Bet ir mūsų planetoje yra vietų, į kurias žmonių nenorime siųsti. Pavyzdžiui, ugnikalniai ar ypač šaltos vietos jūros dugne. Labai norisi jas tyrinėti, bet žmogui ten per daug pavojinga“, – robotų galimybes vardija M. Bualat.
– Jūsų nuomone, kokios pačios įdomiausios, labiausiai jaudinančios kosmoso misijos, kurias atlieka NASA tyrimų centras?
– Yra kelios siūlomos misijos, pavyzdžiui, Mėnulyje ar Saturno palydove Titane, kur ieškome ežerų iš metano dujų. Mano grupė kaip tik ieško atsakymų, kaip atlikti tokią misiją su robotais. Vyksta tiek daug įdomių jaudinančių dalykų. Šiuo metu daugiau rūpinamės kosmine stotimi ir labai įdomu dirbti su astronautais. Visi jie nepaprasti žmonės. Labai smagu su jais susitikti ir dirbti.
– Jūs esate išmaniosios robotikos grupės direktoriaus pavaduotoja. Spėju, kad žmonės visame pasaulyje geriausiai žino du robotų tipus. Tai japonų robotai, kurie padeda namuose: plauna indus, valo kambarius ir t. t. Kitas tipas – garsusis marsaeigis „Curiosity“, turbūt pats populiariausias robotas mokslo istorijoje. Kokia NASA tyrimų centro robotų paskirtis?
– Greičiausiai jie visi bus panašūs į „Curiosity“. Mes bandome išrasti robotus, kurie galėtų tyrinėti Saulės sistemą ir padėtų žmogui. Jis jau buvo Mėnulyje, taip pat planuojame jį siųsti į asteroidą, galbūt vieną dieną pagaliau ir į Marsą. Norime ten siųsti ir robotus, kad jie padėtų žmonėms. Astronautai turi tiek daug nuveikti, kad jiems nėra laiko užsiimti papildomais darbais. Juk jie, pavyzdžiui, turi nuolat valdyti kosminį laivą. Tad būtų puiku, jei į pagalbą nusiųstume robotus. Taip pat robotai pasižymi sugebėjimais, kokių neturi žmogus: jie gali matyti žmogui neregimus dažnius, turi papildomos jėgos. Tad norime visa tai pritaikyti įvairiems tyrimams. Robotai galėtų padėti ir pasirengti įvairiems veiksmams: tarkim, Marse iš pradžių nutūptų robotas, kuris parengtų saugesnę vietą nusileisti žmogui. Taigi norime, kad žmonių atliekami tyrinėjimai būtų veiksmingesni ir saugesni.
– Paminėjote, kad robotams kosmose yra daugybė darbo. Kokie tai darbai?
– Pavyzdžiui, dirbdami kominėje stotyje astronautai kartais turi ją apžiūrėti, patikrinti, kokia yra oro kokybė, triukšmo lygis. Tai darbas, per kurį reikia nueiti iki tam tikros vietos, užrašyti duomenis ir tuo metu būti labai ramus ir tylus. Tada judėti toliau, daryti tą patį. Ir taip – po visą stotį. Tiesą sakant, kai kada žmonės gali sugadinti stebimus duomenis. Tad būtų puiku, jei robotas, kuris nekvėpuoja ir neskleidžia jokio triukšmo, galėtų ramiai nuvykti į vietą, paimti duomenis ir judėti toliau. Taip pat , pavyzdžiui, astronautai turi reguliariai valyti turėklus ir įrenginius. Ir vėl – puikus darbas robotui. Žinoma, tai ateities planai. Šiandien robotai dar negali atlikti tokių darbų, tad stengiamės tai pasiekti. Bet robotai kai ką jau gali padaryti, pavyzdžiui, užrašyti daviklių rodmenis, kas nėra sudėtinga. Mano grupė kuria skraidančius robotus, kurie sukinėtųsi kosminėje stotyje. Mes galėtume į juos įmontuoti oro kokybės daviklius. Viskas, ką jiems reikėtų daryti, – atskristi prie astronauto ir akimirką patupėti. Tai, tiesą sakant, gana lengvas darbas, kurį labai netolimoje ateityje jie galės atlikti.
– Kaip šie robotai atrodo?
– Yra gausybė robotų formų ir dydžių. Kosminėje stotyje yra „robonautas 2“, panašus į astronautą. Jis turi galvą, rankas. Vasarą planuojame nusiųsti ir kojas, kad jis galėtų judėti po kosminę stotį. Tik tos kojos labiau primena beždžionės letenas. Robotas, kad judėtų, turės jomis čiupti už turėklų. Taip pat turime tokių robotų, kurie į žmones visiškai nepanašūs. Veikiau – į futbolo kamuolius. Jie tiesiog plūduriuoja erdvėje. Kuriame ir robotus, kurie dirbtų ant žemės. Jie turi keturi, šešis ar aštuonis ratus. Jie – kaip transporto priemonės, panašūs į automobilius.
– Mokslininkus dabar labiausiai domina Marsas, kitos planetos. Jie ieško gyvybės ar bent jos užuominų. Bet NASA sako – palaukit, yra ir Mėnulis, jis taip arti Žemės, o dar jo viso neištyrinėjome. Kalbu apie Jūsų planuojamą į žmogų panašaus roboto „Luna Way Point“ misiją Mėnulyje. Ko ten ieškosite? Ką šis robotas darys?
– Ieškome naujų idėjų astronautų misijoms. Šios misijos NASA dar nesuplanavo. Tad bandome suprasti, ko reikia, kad ji įvyktų. Norėtume ištirti tas Mėnulio vietas, kuriose dar nebuvome, nesame siuntę nei robotų, nei žmonių. Ypač rūpi tamsioji Mėnulio pusė. Tad „Luna Way Point“ misijos idėja tokia, kad Lagrange`o gravitaciniame taške tarp Žemės ir Mėnulio, naudodamas labai mažai degalų, galėtų važinėti žmogaus valdomas mėnuleigis. Turime labai tikslų tamsiosios Mėnulio pusės vaizdą, tad šį mėnuleigį tamsiojoje Mėnulio pusėje galėtų valdyti robotas. JAV mokslininkai nusprendė, kad norėtų gauti tamsiosios Mėnulio pusės mėginių, ten įrengti radijo teleskopą, kad galėtų stebėti Kosmoso aušrą – laikotarpį ir reiškinį, kuris įvyko iškart po Didžiojo sprogimo ir kai pradėjo formuotis pirmosios galaktikos.
– Ar lengva sukurti robotą? Kaip tai vyksta?
– Tai nėra lengva. Reikia labai didelės komandos, nes robotika – daugiadisciplinis laukas. Tam reikia mašinų, inžinierių, kurie projektuoja roboto kūną ir numato, kaip jis judės. Taip pat reikia elektronikos specialistų, kurie konstruoja roboto kraujotaką (elektros sistemą), gebėjimą naudotis įrenginiais. Dirbti kartu dažnai kviečiame ir mokslininkus, nes mėginame išrasti mokslinius įrenginius. Mokslininkai į robotus įdeda spektrometrus, kurie numato, kokių elementų yra išorėje. Taip pat daviklius, kurie įsiskverbia į Žemės gelmes, mato, kas jose vyksta. Taigi, kuriant robotus, dažnai dalyvauja mokslininkai. Be to, turime programinių įrangų inžinierių, kurie padaro, kad robotai būtų protingi: sugebėtų išvengti kliūčių, suprasti aplinką, savimi pasirūpintų ir suprastų, ko iš jų norima.
– Ar duodate savo robotams vardus? Ar visada tą darote?
– Nepasakyčiau, kad mano grupė pati kūrybingiausia kuriant vardus. Turime robotą, kurį pavadinome K-9, nes grupėje buvo daug televizijos serialo „Daktaras Kas“ („Doctor Who“) gerbėjų. O K-9 buvo šio serialo veikėjas robotas šuniukas. Tad nusprendėme jo garbei taip ir pavadinti. Kai atėjo metas duoti vardą kitam robotui, mes jį pavadinome K-10, nes skaičius 10 eina po 9. Tai nelabai kūrybinga. Kaskart, siųsdami robotą į Marsą, kviečiame jam vardą išrinkti eilinius žmones. Taip buvo su paskutiniais trimis marsaeigiais. Prašėme moksleivių, kad jie sugalvotų po vardą ir parašytų esė, kodėl, jų manymu, toks vardas tiktų. Taigi „Oportunity“ (galimybė) ir „Curiosity“ (smalsumas) buvo sugalvoti mokinių.
– Šiandien kosmoso mokslo ekspertai dažnai pabrėžia, kad kosmoso technologijos naudingos net tik astronautams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, bevielis internetas, saulės akiniai, saulės baterijos ir t. t. Kaip robotika padeda eiliniam žmogui?
– Daugybė robotikos technologijų naudojamos Žemėje. Ir šioje planetoje yra vietų, į kurias žmonių nenorime siųsti. Pavyzdžiui, ugnikalniai ar ypač šaltos vietos jūros dugne. Labai norisi jas tyrinėti, bet žmogui ten per daug pavojinga. Netgi mūsų namuose robotai pradeda dažniau lankytis. Pavyzdžiui, robotai dulkių siurbliai, robotai, kurie valo grindis, rūpinasi kitais dalykais. Kaip ir minėjote, japonai konstruoja robotus pagalbininkus, kurie ypač padeda pagyvenusiems žmonėms. Taigi daugybė technologijų, iš pradžių kurtų kosminėms programoms, iš tikrųjų gali būti pritaikomos kitose srityse. Netgi nebūtina turėti omenyje robotų, kurie, kaip įsivaizduojame, vaikštinėja aplink. Gali būti pritaikomos ir susijusios technologijos, pavyzdžiui, vaizdo algoritmai. Taip pat naudojame tokias technologijas reaguodami į gamtos stichijas, nustatome, kur tiksliai prasidėjo stichinė nelaimė, kad paskui iš į aplinką reaguojančių technologijų galėtume nustatyti, kas toje vietoje vyksta.