Šiais laikais GPS technologija, be abejo, nieko nebestebina. Ir išplitusi ji visur, pradedant telefonais ir baigiant veidrodiniais fotoaparatais (keista tik, kad į skalbimo mašinas nededa. Kam to reiktų? Nežinau. Bet nežinau, koks tikslas ir išmaniąsias skalbimo mašinas gamint. Matyt, kažkam vis dėlto reikia.)
Bet ar atsimenate pirmuosius GPS įrenginius – tuos gana gremėzdiškus įrenginius, kuriuos pirmąkart turbūt pamatėte automobiliuose? Ar tuo metu galvojote, kad po mažiau nei dešimtmečio GPS nuolat turėsite kišenėje?
Truputis istorijos
Jei trumpai apie GPS istoriją – pačios ištakos siekia 1972-uosius, bet civilinė visuomenė pirmąkart apie GPS išgirdo 1983-iaisiais, kai Sovietų naikintuvas numušė civilinį Pietų Korėjos lainerį su 269 keleiviais, dėl navigacijos klaidos įskridusį į draudžiamą zoną. Tada JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pareiškė, kad kai tik GPS sistema bus sukurta, ji bus perduota civiliams. Deja, kol gražūs pažadai taps realybe, teko palaukti 17 metų – iki 2000-ųjų, kuomet jau Billas Clintonas paskelbė direktyvą, kad GPS galima naudotis ir civiliams. Tiesą sakant, civiliai galėjo naudotis ir anksčiau, tik anksčiau civilinis signalas buvo specialiai ribojamas, tad labai didelės naudos iš GPS civiliai neturėjo.
Šiuo metu iš tiesų veikia du GPS standartai – civilinė „Standard Positioning Service“ (SPS) ir karinė „Precise Postitioning Service“ (PPS). Turbūt girdėjote, kad kariškoji geresnė už civilinę, bet kaip yra iš tiesų?
Beorėje erdvėje abi sistemos būtų lygiavertės, bet signalui sklindant atmosferoje, atsiranda iškraipymai. Tad iš tiesų skirtumas tame, kad civilinė GPS naudoja tik vieną dažnį, o karinė – du dažnius, kas antpečiuotiesiems leidžia atlikti triuką, vadinama jonosferine korekcija, o korekcija jau tarsi savaime reiškia tobulinimą.
Tiek civilinė, tiek karinė GPS nepozicionuoja vien pagal palydovų signalus – rezultatą koreguoja ir įvairios skaičiavimo sistemos, ir pagalbinės technologijos, bet grubiai tariant, civilinės GPS tikslumas šiuo metu gali siekti iki 1–3 metrų, karinės – apie 20 cm.
Bet žinoma, tiek įrenginiai, tiek moduliai, montuojami į išmaniuosius įrenginius smarkiai skiriasi. Skiriasi savo kaina (tad ir automatiškai – galimybėmis), savo kartomis, tad susigaudyti, kuris – o dar svarbiau, kodėl – yra geriausias, nelengva. Panašiai kaip ir su šiuolaikiniais procesoriais, kur branduolių skaičius iš tiesų visai nereiškia greičiausio įrenginio darbo.
Verslas
Turbūt plačiausias GPS technologijos išnaudojimas versle – logistika. Ir beje, čia visai neblogai sukasi ir lietuviai, kuriantys logistikos monitorinimo sistemas, naudojamas ne tik Europoje ar artimesniuose Rytuose, bet ir anapus Atlanto. „Ruptela“, „Teltonika“ – net jei ir nesate girdėję šių įmonių pavadinimų, lenkdami kokį vilkiką (na, liaudiškai – „fūrą“) su neatpažįstamos šalies numeriais, visai gali būti, kad lenkiate ir mažiuką lietuviškos kilmės aparačiuką, vilkiko įmonės logistikos centrui pranešantį ne tik mašinos vietą, bet ir kuro sueikvojimą, netgi vairuotojo elgesį kelyje.
Kalbant apie verslą, neišeina nepaminėti „Foursquare“. Lietuvoje šis projektas nelabai populiarus, bet JAV verslininkai naudojasi šia „pasižymėk, kad esi čia“ sistema kaip reklamos ir vartotojų lojalumo skatinimo platforma.
Beje, lietuviai irgi bandė. Vienas naktinis Vilniaus klubas žadėjo, kad 10 kartų pas juos „atsižymėjus“, 11 kartą pirmas vakaro gėrimas bus nemokamas. Kiek atsirado tokių kantrių optimistų, neskelbiama.
„Foursquare“ naudojami ir „žaidybinimo“ (angl. gamification) elementai – vartotojai gali kovoti dėl objekto „mero“ titulo. Asmuo A iš visų vartotojų dažniausiai lankosi picerijoje ir yra jos „meras“ – picerija jam pasiūlo nuolaidą picoms. Bet va žmogelis porą vakarų neapsilankė, „mero“ poziciją perėmė asmuo B – ir vėl vark, kovok dėl pigesnių picų…
Beje, šitas picų pavyzdys – taip pat lietuviškas.
Sportas
„Ne, prieš kitą maratoną reikės į „Endomondo“ įsijungti bent pusvalandžiu anksčiau. Dabar buvo tiek besijungiančių, kad „Endomondo“ išvis neveikė“ – burbėjo vienas pažįstamas, pralėkęs „Vilniaus maratoną“.
Taip, turbūt sunkoka įsivaizduoti bet kokį bėglį, vaikštuolį ar dviratininką, turintį išmanųjį, bet nenaudojantį „Endomondo“. Iš vienos pusės – tai tik dar viena programėlė, iš kitos – didžiulis sportinis socialinis tinklas, puikiai besiintegruojantis į kitus socialinius tinklus. Iš pirmo žvilgsnio, visas GPS ten tik tam, kad galėtum spjauti privatumui į akis ir visiems parodyti, kur tu lakstai, bet iš tiesų ten kaupiama ir kita įdomi ir naudinga informacija, kuri surenkama GPS technologijos pagalba – trasos aukščio kitimas, pačios treniruotės intensyvumas (kur lėkei kaip kurtas, o kur visas raudonas pūkštei kaip pašautas bizonas).
Įrankiai
Be abejo, GPS teikiamas galimybes galima pritaikyti ir daug kur kitur. Štai pavyzdžiui, kaip greičiausiai ir paprasčiausiai būdas paaiškinti žmogui, kaip jam nuvyktį į objektą X – pavyzdžiui, Jūsų sodybą ar ežerą, prie kurio numatomas buvusių klasiokų susirinkimas?
Jei pats ten lankotės dažniau, su „Google“ pagaminta programėle „My Tracks“ įrašykite visą trasą ir vienu paspaudimu išsiųskite visą maršrutą adresatui. Ir nereikės aiškinti „ten tada bus toks miško keliukas, tai juo važiuok iki trijų pušų, tada ten toks traktoriaus išmaltas kelias, tai prieš jį suk į kairę.“
Na ir žinoma, pasirūpinimas paties išmaniojo saugumu. Skaičiuojant per visas populiariausias operacines sistemas, susidarys bent kelios dešimtys programėlių, sekančių jūsų telefono buvimo vietą erdvėje.
Bet ar šie duomenys tikrai priklausys tik jums? Sunku pasakyti, bet iš tiesų tokius privačius duomenis, kaip kad dažniausiai vartotojo lankomos vietos, galima gauti ir paprasčiau. Ir net su paties vartotojo palaiminimu…
Pramogos
Pasaulis apsivertė. Tiesa, ne visai pastebimai – pokyčius mato tik išmaniųjų telefonų savininkai. Įsidiegę žaidimą „Ingress“, savo telefono ekranuose jie mato vietas, kur į Žemę skverbiasi Egzotiška Materija. Tada stato, griauna, gina portalus ir tai – realiame pasaulyje.
„Ingress“ – po truputį populiarėjantis GPS pagrįstas žaidimas, kuriame žaidėjai dalinasi realųjį pasaulį. „Čia – tavo žemė, o čia – mano“. Realybėje nematomi portalai telefonų ekranuose žybsi virš skulptūrų, vietos įžymybių. Žaidimą kurią „Google“ priklausanti „Niantic Labs“, o apie „Google“ įprotį rinkti duomenis juk žinome…
Kita, ne tokia išduodanti su GPS susijusi pramoginė veikla – vadinamasis „lobių ieškojimas“, labiau žinomas angliškuoju pavadinimu „Geocaching“. Žaidimo principas paprastas – vienas žaidėjas kur nors paslepia kokią laikmeną – fotojuostos dėžutę, sumuštinių dėžutę ar pan., joje įdeda kelis prizus, užfiksuoja apytikslę radinio vietą GPS koordinatėse, o tada visi kiti ieško. Radę užsiregistruoja pačiame „lobyje“ esančiame žurnale ir interneto svetainėje, pasiima vieną „prizą“, įdeda savo vietoj paimtojo ir vėl paslepia, kad kiti galėtų rasti.
Beje, „Geocache“ atsirado iškart netrukus po to, kai tik Billas Clintonas sulygino civilinių ir karinių GPS sistemas. Tiesiog vienas veikėjas kažkur paslėpė kibirą su prizais, paskelbė naujienų grupėje koordinates ir prirašė – „lobis slypi kažkur apie XXX.YYY. Radęs – vieną prizą pasiimi, vieną įdedi savo, sėkmės!“ Ir štai, žaidimas egzistuoja jau 13 metų.
Ne vien GPS
O GPS ištiko pampersų likimas. Nes kaip kad ir „Pampers“ iš tiesų yra registruotas prekės ženklas, kuriuo vėliau tapo įprasta vadinti visas sauskelnes, taip ir GPS tapo kažkuo bendriniu, nors iš tiesų tai taip pat yra konkreti – ir konkrečius savininkus turinti – sistema. Taip, GPS priklauso JAV. Panorės, ir vėl išjungs tikslumą. Ar išvis civilinį prisijungimą prie sistemos.
Todėl pasaulyje egzistuoja ar bent kuriama ir daugiau pozicionavimo sistemų.
Rusai turi sukūrę ir paleidę GLONASS, taip pat veikiančią viso pasaulio mastu. Beje, ne tokią jau ir uždarą, kaip kad turbūt pagalvojote – jau „iPhone 4S“ gali naudotis ne tik GPS, bet ir GLONASS.
Europa irgi nenori atsilikti, ir kitąmet Europos Sąjunga į kosmosą leis pirmuosius sistemos, pavadintos „Galileo“, palydovus. Sistema maksimalų funkcionalumą žada pasiekti iki 2019-ųjų.
Kinai turi „Beidou“, veikiančią tik Azijoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje, bet 2020-aisiais žada sustyguoti ir dar vieną – COMPASS, kuri šįkart jau apims visą pasaulį.
Dar yra pora regioninių – indų IRNSS ir japonų QSZZ – sistemų.
Žodžiu, net jei amerikiečiai ir užsiožiuos, gal nepražūsime. Bet popierinių žemėlapių ir kompasų vis dėlto nepamirškime – čia tik Jamesas Bondas turi telefonus, kurių GPS veikia net ir Londono metro, 60 metrų po žeme…