Kosminis zondas „Voyager-1“ buvo paleistas 1977 metų rugsėjo 5 dieną, prieš daugiau nei 36 metus, tačiau skaičiuojant technologijų pažanga, matyt galima būtų sakyti, kad jį nuo šiuolaikinių kosminių technologijų skiria bent tūkstantmetis kompiuterinių metų.
Įdomu, kad „Voyager-2“ buvo paleistas anksčiau nei „Voyager-1“, 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, tačiau „Voyager-1“ skriejo greičiau ir aplenkė savo dvynį. Dabar šis zondas yra nutolęs nuo Žemės 19 milijardų kilometrų ir NASA oficialiai patvirtino, kad jis tapo pirmuoju žmogaus sukurtu objektu, įskriejusiu į tarpžvaigždinę erdvę.
Kiekvienas iš „Voyager“ turi kompiuterį su 69 kilobaitais atminties. Jos vos pakaktų sutalpinti vieną prastos kokybės interneto paveiksliuką.
Jo renkami moksliniai duomenys yra įrašomi 8 takelių magnetinėje juostoje, o juos perdavus į Žemę, kompiuteris turi ištrinti senus duomenis, kad būtų pakankamai vietos naujiems.
„Voyager“ kompiuteriai gali atlikti apie 81 000 instrukcijų per sekundę. Tačiau net išmanus telefonas yra 7500 kartų spartesnis. Duomenys į Žemę irgi siunčiami vos 160 bitų per sekundę greičiu – tai tik kelios raidės per sekundę. Dabar jau ir 10 megabitų per sekundę interneto greitis nebelaikomas dideliu.
Mokslinių instrumentų, esančių zonduose, valdymo ir duomenų analizės programos buvo parašytos „Fortran 5“ programavimo kalba, vėliau kai kurios atnaujintos į „Fortran 77“ ir C.
Mokslininkų komanda su zondais bendrauja kiekvieną dieną, nes gaunami duomenys yra vertingi, tačiau paprastai trunka ne mažiau kaip keturias valandas vien paleisti visus įrangos patikrinimo testus.
„Voyager“ ilgaamžiškumo priežastis – tai, kad daugelis jo komponentų buvo dubliuoti ar net turėjo tris identiškas kopijas, galinčias pakeisti viena kitą. Tačiau dabar tai gali ir nebepadėti – daugelis jų jau sugedo, dalis buvo išjungti, norint sutaupyti energijos, todėl tikimybė, kad dar vienas gedimas gali būti lemiamas, vis didėja. Iš vienuolikos mokslinių tyrimų prietaisų veikiantys išliko tik penki – ultravioletinių spindulių spektrometras, magnetometras, plazmos, kosminių spindulių ir dalelių, turinčių krūvį, detektoriai.
Tačiau abu „Voyager“ zondai jau seniai gerokai viršijo lūkesčius. Peržvelgus tų laikų inžinierių ir zondų projektuotojų susirašinėjimus, matyti, kad svarbiausia buvo užtikrinti, kad zondai pasiektų ir galėtų stebėti Jupiterį ir Saturną, o galimybe, kad jie veikiantys pasiektų ir tarpžvaigždinėmis erdvę, matyt ir nebuvo pernelyg tikėta.
Tol, kol jie vis dar veikia, jie ir toliau rinks duomenis ir siųs juos atgal į Žemę, tikėtina, iki 2020 metų, o galbūt ir iki 2025-ųjų.
Net jei įvyktų gedimas ir zondai nebegautų valdymo komandų iš Žemės, jie ir toliau siųstų duomenis, kartodami juos vėl ir vėl, iki kol pasibaigs jų plutonio oksido maitinimo šaltinių, kurių šiluma naudojama varyti elektros generatorių, energija.