Rugpjūčio 6 d. suėjo lygiai metai, kai amerikiečių sukonstruotas robotas „Curiosity“ („Smalsumas“) sėkmingai nusileido ant Marso paviršiaus. Raudonoji planeta jau seniai domino mokslininkus kaip toji, kurios sandara labai panaši į Žemės ir iš kurios galima sužinoti, kaip Visatoje atsiranda gyvybė ir kokių sąlygų jai reikia. Marsaeigio misija vadinama istorine, nes šis robotas pirmasis nuodugniai ieško gyvybės pėdsakų svetimoje planetoje.
Rugpjūčio 6 d. suėjo lygiai metai, kai amerikiečių sukonstruotas robotas „Curiosity“ („Smalsumas“) sėkmingai nusileido ant Marso paviršiaus. Raudonoji planeta jau seniai domino mokslininkus kaip toji, kurios sandara labai panaši į Žemės ir iš kurios galima sužinoti, kaip Visatoje atsiranda gyvybė ir kokių sąlygų jai reikia.
Marsaeigio misija vadinama istorine, nes šis robotas pirmasis nuodugniai ieško gyvybės pėdsakų svetimoje planetoje. Tad nenuostabu, kad į „Curiosity“ sudėta daugybė vilčių ir 2,5 mlrd. dolerių. Taigi ką per metus nuveikė šis smalsusis robotas, kuo svarbūs jo atradimai ir kokios užduotys jo laukia per ateinančius metus?
„Curiosity“ – žmonijos ambasadorius Marse
„Su gimtadieniu, „Curiosity“ – šiuos žodžius rugpjūčio 6 d. tarė ne tik Florence Tan iš NASA, bet ir daugelis mokslo entuziastų visame pasaulyje. Vieni metai, pradėję po sėkmingo nusileidimo Marse, atnešė vertingų atradimų.
Kosmoso mokslo ir technologijų instituto direktorius Domantas Bručas, 2011 m. lapkritį iš arti matęs, kaip į kosmosą Marso link kyla raketa su marsaeigiu, pasakoja, kad tuo metu kaip tik buvo Kanaveralo kyšulyje, pagrindinėje Amerikos kosminio aparato paleidimo bazėje. „Kanaveralo kyšulyje praktiškai vien pelkės, visos paleidimo aikštelės tarp pelkių ir patys darbuotojai juokiasi, kad jiems jokios apsaugos nereikia – tiek aligatorių, kad niekas nelįs“, – sako D. Bručas.
Instituto direktorius prisimena, kad visus žmones apie 4 val. ryto autobusais išvežė iš didžiulio stadiono. Kyšulyje buvo muziejus, kavinė. Laukti teko tris keturias valandas. „Vyko atgalinis skaičiavimas, bet ties dviem minutėmis ar minute jis buvo sustabdytas. Iškart kilo klausimas, gal kažkas įvyko, kažkas ne taip. Pasirodo, tai normalu – paskutinis patikrinimas, visą laiką taip sustabdoma“, – kalba pašnekovas.
O Vytenis Buzas pernai rugpjūtį taip pat už Atlanto per stažuotę NASA „Ames“ tyrimų centre kartu su mokslininkais nekantriai laukė sėkmingo „Curiosity“ nusileidimo. Pasak jo, įtampos buvo daug, visi suspaudę kumščius laukė akimirkos, kada iš Marso ateis pirmasis signalas, kada bus siunčiama pirma nuotrauka.
„Tuo metu mes stažavomės NASA „Ames“ tyrimų centre, kuris dalyvavo projekte ir kūrė termoapsaugą. Kai „Curiosity“ kapsulė su robotu pasiekė Marso atmosferą, žinoma, išsiskyrė daug šilumos. NASA „Ames“ centras buvo atsakingas už tai, kad „Curiosity“ nesudegtų, todėl jie irgi labai laukė tos akimirkos, nes iš esmės saugojo robotą, kad jis nevirstų pelenais“, – teigia V. Buzas.
Anot aviacijos inžinieriaus, buvo labai įdomu stebėti inžinierius – jie iš tikrųjų verkė, buvo apimti didžiulės euforijos, nes projektas (gamyba, kūrimas) truko apie 10 metų. V. Buzo teigimu, „Curiosity“ yra labai sudėtinga sistema, pagaminta iš detalių, atvežtų praktiškai iš viso pasaulio, tad „Curiosity“ galima vadinti žmonijos ambasadoriumi Marse.
Marso vandenį galėtų gerti žmogus
Viena iš pagrindinių robotuko „Curiosity“ užduočių – tirti Raudonosios planetos paviršių ir iš jo mėginių nustatyti, kas gi dėjosi Marse per milijonus metų. Sistema, kuri marsaeigyje atsakinga už tokius tyrimus, vadinasi „CheMin“. Tai įrenginys, dirbantis su chemija ir mineralogija. Taip pat marsaeigiui įdomūs ir šios planetos akmenys, nes iš jų taip pat galima nemažai sužinoti. Ir ką gi – šitaip dirbdamas „Curiosity“ atskleidė, kad akmenukuose kadaise būta anglies, vandenilio, deguonies, fosforo ir sieros – esminių medžiagų, reikalingų gyvybei.
Kitas atradimas tuos akmenis gludino upės tėkmė. Ir ne bet kokios, o skaidrios upės, kurios vandenį gerti būtų galėjęs žmogus. Viską sudėjus, jau galima teigti – taip, kadaise Marse kažkas gyveno. Gal ne drambliai, pelės ar žali žmogeliukai, bet bent jau primityvūs mikroorganizmai. Taigi, kaip skelbia NASA, svarbiausia robotuko užduotis jau įvykdyta. Jei jis mąstytų ir turėtų ambicijų, už sunkų darbą galėtų prašyti dešimtuko, kurio vertas ir NASA tyrėjas Davidas Des Maraisas, prisidėjęs prie „CheMin“ kūrimo.
„Šis prietaisas toks galingas, kad gali nustatyti, koks tai mineralas, net jei prieš tai jo nebuvome atradę. Prietaisas nepranokstamas nustatyti mineralams ir Žemėje. Atradome mineralų, turinčių savitą formą. Esminis dalykas, susijęs su molio mineralais, yra tas, kad jiems suformuoti reikėjo vandens. Mineralai, kuriuos atradome, pagal pH struktūrą buvo švelnūs, neutralūs, taigi tai buvo geriausia vieta gyventi organizmams. Kaip žinote, mineralai yra mažyčiai gamtos istorijos saugotojai, protokolininkai. Jų forma rodo, kaip toji aplinka vystėsi. Štai kodėl tai toks galingas metodas“, – aiškina NASA tyrėjas.
Kosminiai aparatai nebūna labai naujoviški
Marsaeigis „Curiosity“ lėtapėdis – per metus jis tenuvažiavo 1,5 km. Tačiau nėra ko skubėti – jei nenutiks kokia nelaimė, jis Raudonojoje planetoje gyvas ir sveikas užsibus ilgai. Marsaeigyje yra laiko patvirtinta technologija. Taip pat jame įmontuotos naujo tipo plutonio baterijos.
Aviacinės mechanikos specialistas D. Bručas neneigia, kad iš dalies tas robotas kažkiek nusenęs, jame sumontuotos kameros pagal šiandieninius standartus yra gana mažos skiriamosios gebos, bet taip yra dėl to, kad jis buvo projektuojamas ganėtinai seniai, statomas ilgai ir naudojami komponentai, kurie jau buvo patikrinti. Kita priežastis, pasak mokslininko, dauguma iki šiol skraidžiusių ar Marso paviršiuje važinėjusių robotų naudojo vidines baterijas ir pasikliovė Saulės energijos galia, o „Curiosity“ Saulės energijos praktiškai nenaudoja, nes turi savo nedidelį branduolinį reaktorių, kuris yra pagrindinis energijos šaltinis.
„Iš esmės jis visiškai nepriklausomas nuo aplinkos veiksnių, gali veikti nepriklausomai nuo Saulės. Šiek tiek priklausomas nuo temperatūros, bet ta priklausomybė nėra tokia ryški, kaip kitų aparatų, kurie buvo anksčiau ten nuskridę“, – sako D. Bručas. Specialisto teigimu, kosminiuose aparatuose naujovių gali būti iki 15 proc. (įvairios šalys skirtingai tai vertina), bet jeigu naujovių daugiau, manoma, kad aparatas gali būti nepatikimas, galimi gedimai, nenumatyti atvejai. „Dėl to stengiamasi naujovių kiekį sumažinti iki tam tikro skaičiaus. Be abejo, ši misija buvo apskritai nauja, t. y. iki šiol tokie robotai nebuvo nuskridę iki Marso, todėl, ko gero, naujovių buvo daugiau“, – pabrėžia aviacinės mechanikos specialistas.
Marse žūtume nuo radiacijos
Kiti marsaeigio atradimai nebe tokie džiuginantys. Pirmiausia teks nuvilti tuos, kurie galbūt tikisi, kad Marse šiuo metu kažkas gyvena. „Curiosity“ planetoje neaptiko metano dujų – kiekvienas gyvas organizmas šias dujas išskiria į atmosferą. Taigi, jei jų nėra, niekas ir negyvena. Tačiau mokslininkai čia prideda žodelį „kol kas“. O marsaeigis dar tęs metano paieškas.
Kitas reikalas – mokslininkai tikisi, kad „Curiosity“ vėžes Marse kada nors pakeis žmogaus pėdsakai. Jau dabar be atgalinio bilieto ten skristi pasiryžę dešimtys tūkstančių savanorių, tačiau robotukas siūlo prieš tai darant gerokai pagalvoti, nes jei tokia kelionė įvyktų dabar, astronautai pakeliui iškeptų nuo radiacijos. Tai patvirtina „Curiosity“ skrydžio metu kaupti duomenys, kurie publikuoti šių metų gegužės pabaigoje.
Ne ką geriau ir pačiame Marse. Silpna planetos atmosfera žmogų menkai teapsaugotų nuo kosminės ir Saulės radiacijos. Tad šie marsaeigio duomenys itin svarbūs. Tai įspėjimas ir paskata jau dabar kurti apsauginius skydus ir kitokias priemones nuo radiacijos. Kaip tai daryti, jau nebe robotuko rūpestis.
„Marso magnetinis laukas susiformavęs visiškai kitaip negu Žemės, o būtent magnetinis laukas ir saugo mus nuo radiacijos. Sakykime, jeigu Žemėje nebūtų magnetinio lauko, Saulės vėjas nupūstų atmosferą ir mes nebeturėtume kuo kvėpuoti. Bet aš manau, kad dar iki to mes žūtume nuo radiacijos“, – aiškina V. Buzas. Mokslininkas pabrėžia, kad jeigu žmonija rimtai galvoja kolonizuoti Marsą, pirmiausia reikia pasirūpinti apsauga nuo radiacijos, o tai išsprendžiama tam tikromis medžiagomis. „Būtų galima po žeme įrengti gyvenamąsias patalpas. Žinoma, medžiagų mokslas tobulėja, galbūt netrukus atsiras superlengvų medžiagų, puikiai apsaugančių nuo radiacijos. Viskas mūsų rankose“, – svarsto specialistas.
Svarbiausi darbai priešakyje
Kol žemiečiai suka galvas, kaip išsilaipinti kitose planetose, Marso vienišius „Curiosity“ toliau ramiai dirba. Tiesa, jo dar laukia Šarpo kalnas, esantis Geilo kraterio viduryje. Jo aukštis – 5,5 km. Marsaeigį nuo jo skiria 8 km. Turint omenyje, kad pakeliui galbūt pamatys dar kažką įdomaus ir dažnai stabtelės, „Curiosity“ kalną pasiekti turėtų po metų. Kodėl šis Šarpo kalnas toks svarbus?
„Galbūt kol kas tikslių biologinių medžiagų pėdsakų ir nebuvo tiesiogiai rasta, bet dabar daug tikimasi iš kopimo į patį kalną. Kalnas įdomus tuo, kad jo šlaitas status ir yra matomi susiformavę geologiniai sluoksniai (panašiai kaip Didžiajame kanjone JAV). Tokie dalykai labai daug pasako apie tai, kaip keitėsi planeta bėgant šimtmečiams. Galima sakyti, kad „Curiosity“ misija Marse tik prasideda. Tie metai buvo kaip pasiruošimas“, – mano kosmoso entuziastas V. Buzas.
Kol kas „Curiosity“ atrado sraunios upės pėdsakų. Ten, kur upė srauni, gyvybės nedaug. Tačiau manoma, kad Šarpo kalno papėdėje kažkada buvo stovinčio vandens – tokiame gyvybė labiau klesti. Taigi „Misija Marsas“ – ir toliau pasaulio dėmesio centre.
Kosmoso mokslo ir technologijų instituto direktorius D. Bručas pasakoja, kad eilinį amerikietį „Curiosity“ darbai skatina didžiuotis savo šalimi. Pašnekovas svarsto, kad NASA darbuotojai, mokslininkai galbūt to ypač nesureikšmina – jam neteko bendrauti su tiesiogiai tame projekte dalyvavusiais žmonėmis, tačiau paprastiems žmonėms tai reikšmingas įvykis.
„Kartu su NASA „Ames“ centro direktoriumi buvome vynuogių plantacijoje ir ten kažkokie žmonės, išgirdę, kad su mumis yra NASA darbuotojų, ėmė juos sveikinti [...]. Iš paprastų žmonių pusės tikrai buvo justi, kad jiems tai suteikia stimulą domėtis ar didžiuotis“, – prisimena kosmoso mokslo ir technologijų instituto direktorius D. Bručas.
Laukiama Šarpo kalno tyrinėjimų
Trumpai pakartokime, ką per metus atrado marsaeigis „Curiosity“. Pirmiausia jis nustatė, kad Geilo krateryje kažkada tekėjo srauni upė, kurioje būta gyvybės. Taip pat atrasta, kad niūroką Marso peizažą retkarčiais pagražina įvairių spalvų vulkaniniai akmenys, smėlio smiltelės ir kitos grunto dalys – tikras lobis kolekcionuojantiems akmenis.
Kartu marsaeigis įspėjo, kad su dabartinėmis technologijomis joks žmogus neištvertų milžiniškos radiacijos kosmose ir Marse. Ir dar – patvirtinta, kad šiuo metu Raudonojoje planetoje vienintelis judantis objektas yra pats robotas, daugiau niekas čia negyvena. Tiesa, internete apstu komentarų ir „Curiosity“ atsiųstų nuotraukų interpretacijų, neva štai čia robotas nufotografavo žiurkės skeletą, o ten ką tik prabėgo ufonautas.
Kiekvieną dieną gaunanti tūkstančius laiškų iš amerikiečių, neva užmezgusių ryšius su ateiviais, NASA komanda suvokia, kad mokslinės fantastikos gerbėjų visada buvo ir bus, tad galbūt tam, kad išlaikytų įvairių žmonių dėmesį, savo pranešimuose NASA intriguoja, kokios paslaptys laukiant kopiant į Šarpo kalną?
„Buvo nuostabūs metai Marse. Tiesiog negalime sulaukti kitų metų, kada pateksime ant Šarpo kalno. „Curiosity“ atrado tiek daug naujų dalykų ir daugybė jų dar tik laukia“, – sako NASA darbuotoja.
