Mokslo pasaulyje žmonių ir gyvūnų naudojimas eksperimentuose yra labai svarbus, bet kartais, tam kad viskas būtų padaryta teisingai, tiesiog reikia eksperimentuoti su savimi. Butent apie taip mąsčiusius 10 mokslininkų šįkart nori papasakoti Listverse.com.
Mokslo pasaulyje žmonių ir gyvūnų naudojimas eksperimentuose yra labai svarbus, bet kartais, tam kad viskas būtų padaryta teisingai, tiesiog reikia eksperimentuoti su savimi. Butent apie taip mąsčiusius 10 mokslininkų šįkart nori papasakoti Listverse.com.
10. Savęs operavimas
Dauguma žmonių, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia operacija, labiausiai pasitiki chirurgais, tačiau Evanas O’Neillas Kane’as manė, kad šiam darbui jis yra pats tinkamiausias asmuo. Nuspręsdamas eksperimentuoti su savimi, jis siekė patirti operacijos procesą kaip pacientas ir taip geriau jį suprasti. E. O. Kane‘as jau buvo save operavęs anksčiau – tada chirurgas amputavo sau pirštą.
Tačiau ši operacija turėjo būti kitokia. Tuo metu populiariausias anestetikas buvo eteris. Bet medikas nusprendė, kad jį naudoti būtų pernelyg pavojinga ir jis taip pat norėjo išsiaiškinti, ar novokainas gali būti naudojamas kaip patikimas vietinis anestetikas. Panaudojęs reikiamą dozę anestetiko, pasitelkęs veidrodžius E. O. Kane‘as ėmė šalinti savo apendicitą. Tais laikais operacija bus kur kas ilgesnė, reikėjo didesnio pjūvio – taigi, ji buvo ir kur kas pavojingesnė. Tačiau chirurgas vis tik turėjo didžiulę patirtį – jis buvo operavęs apendicitą apytiksliai net 4 tūkst. pacientų.
Operacija iš viso truko tik 30 minučių ir vienintelis nesklandumas operacijos metu buvo dėl specifinės sėdimos padėties iššokusi žarna. Po dešimties metų, sulaukęs septyniasdešimtmečio, mokslininkas taip pat sugebėjo susidoroti su savo išvarža.
9. Bandomasis triušis
Johnass Paulas Strappas buvo patyręs Oro pajėgų pareigūnas ir chirurgas, kuris domėjosi labai staigaus pagreitėjimo ir sulėtėjimo poveikiu žmogaus kūnui. Ir nors mintys apie tokius eksperimentus daugelį išgąsdintų, J. P. Strappas nusprendė atlikti bandymus būtent su savimi ir vėliau pagerinti lėktuvų apsaugą ir įrangą. Tuo metu buvo manoma, kad žmogaus kūnas gali iškęsti 18 gravitacijos jėgų poveikį. Mokslininkas įrodė, kad 18 gravitacijos jėgų tikrai yra ne riba ir patyrė didesnį poveikį nei bet kuris kitas žmogus.
Naudodamasis didžiuliu raketų paleidimo sistema, J. P. Strappas sugebėjo įrodyti, kad naudodamasis atitinkamais įrenginiais žmogus gali iškęsti 46 gravitacijos jėgų poveikį. Žinoma, tai, kad jis išgyveno, nereiškia, kad jo kūnas džiaugėsi tokiais eksperimentais: jam lūžo šonkauliai ir galūnės, atsiskyrė tinklainė, sprogo kraujo indai ir t. t.
Tirdamas aukščio ir dekompresijos ligas, jis nusprendė bombonešiu B-17 skristi 13, 7 tūkst. metrų aukštyje 65 valandas su atviroje lėktuvo kabinoje. Taigi, jam teko patirti 912 kilometrų per valandą vėjus. Jis atrado, kad jei pilotai įkvėptų gryno deguonies likus 30 minučių iki pakilimo, su dideliais aukščiais jie galėtų susidoroti su kur kas geriau. Jis išrado diržą per kelius ir pečių juostą siekadamas padidinti saugumą. J. P. Strappo išradimai nulėmė ir saugos diržų atsiradimą automobiliuose.
8. Mokslininkas, bandęs atsisakyti kalorijų
Vietoje to, kad paprasčiausiai sportuotų ar laikytųsi įprastų dietų, Fredrickas Hoelzelis pasirinko neįprastą svorio metimo būdą – mosklininkas ėmė valgyti tik kalorijų neturinčius dalykus. Reikia pabrėžti, kad tokie dalykai gali būti sunkiai laikomi „maistu“. F. Hoelzelis pradėjo valgyti kukurūzų burbuolių kotus, kamščius, plunksnas, pjuvenas, asbestą, viskozę, bananų stiebus.
Jo kasdienę dietą beveik visada sudarė jo mėgstamiausias „valgis“ – chirurginė vata. Dirbdamas mokslininku Čikagos universitete, F. Hoelzelis savo dietą pritaikė moksliniams tikslams – jis tyrė, kaip greitai įvairūs dalyai „prakeliaudavo“ per jo organizmą. Maži plieno ir sidabro daiktai tai padarydavo vos per 8 valandas, o štai auksiniai šratai užtruko net 22 dienas. Stiklo rutuliukams reikėjo 40 valandų.
Greičiausiai „suvirškinto“ daikto rekordą jis pasiekė su virvės gabaliuku – procesas užtruko vos 1,5 valandos. Jo svorio metimo metodas buvo be galo efektyvus, tik po jo mokslininkas išblyško ir nusilpo. Tikrai nerekomenduojame to bandyti…
7. Bandymas su sėklidėmis
Nors daugeliui vyrų svarsčių krovimas ant sėklidžių atrodo kaip eksperimentas, kurio imtųsi tik beprotis, Hebertas Woollardas ir Edwardas Carmichaelis nusprendė tai išbandyti. Nepranešama, kuris mokslininkas pasiaukojo, tačiau žnoma, kad buvo siekiama tirti skausmo perdavimo fenomeną. Skausmo perdavimas yra skausmo pojūtis kurioje nors kūno dalyje, kai žalojamas koks nors vidaus organas.
Nors buvo galima rinktis iš daugybės organų, mokslininkų duetas nusprendė pasirinkti sėklides dėl jų prieinamumo. Tad mokslo vardan, vienas iš mokslininkų atsigulė ant stalo, o kitas stovėjo virš jo ir krovė svarsčius. Pastabas galime lengvai nuspėti: nedidelis nematogumas dešinėje kirkšnyje, stiprus skausmas kairėje pusėje pasiekus 650 gramų svorį. Vyrams pavyko įrodyti, kad taip žalojant sėklides sukuriamas skausmo perdavimas, nes jis ėmė sklisti nugara, kai buvo pasiektas 900 gramų svoris. Jie taip pat tyrė įvairių sėklidžių dalių jautrumą skausmui. Kol kas jų darbas ir išvados apie skausmo perdavimą nebuvo patvirtinti, kadangi nei vienas mokslininaks nenorėjo pakartoti jų eksperimento.
6. Miego mokslininkas
Nathanielis Kleitmanas žinomas kaip pirmasis miego mokslininkas. Kadangi žmonės pramiega beveik trečdalį savo gyvenimo, buvo svarbu apie miegą išsiaiškinti kuo daugiau. Dėl N. Kleitmano atliktų eksperimentų buvo sužinota apie REM miego etapus, cirkadinius ritmus ir miego trūkumą. Vykdydamas vieną eksperiementą mokslininkas be miego išbuvo 115 valandų ir stebėjo miego stygiaus poveikį smegenų veiklai. Vienu metu jam prasidėjo haliucinacijos, kad jis su kažkuo ginčijosi dėl darbininkų sajungų ir ėmė šaukti „taip yra todėl, kad jie eina prieš sistemą“.
Kito eksperimento metu mokslininkas bandė išsiaiškinti ar žmonės iš tikrųjų turi biologinį laikrodį. Iki šio tyrimo nebuvo žinoma, ar 24 valandų miego ir nemiegojimo ciklas buvo sąmoningas ir lankstus, ar tikslus ir nepakeičimas. Kad tai išsiaiškintų, N. Kleitmanas 32 dienas praleido Mamuto oloje Kentukyje. Ola buvo puiki vieta eksperimentams siekint sukurti 28 valandų miego ciklą, kadangi čia nebuvo natūralios šviesos, nesikeitė temperatūra ir nebuvo jokių gamtos ženklų.
Nors mokslininko partneris nauju ritmu ėmė gyventis jau po savaitės, pačiam N. Kleitmanui tai nepavyko. Vėliau jis dvi savaites praleido povandeniniame laive tirdamas jūreikių miego modelius ir ieškodamas būdų, kaip padidinti jų darbo efektyvumą vien keičiant jų miego grafikus.
5. Pirmasis tikrasis hipis
Albertas Hofmanas tikrai galėtų gauti apdovanojimą už labiausiai haliucinogeninį eksperimentą su savimi. Tai nutiko mokslininkui bandant medicinoje pritaikyti skalses. Dauguma žmonių žino, kad skalsė yra parazitinis grybas, randamas ant rugių, kuris nulėmė daug isterijų priepuolių tokių kaip Pont-Saint-Esprit fenomenas arba Salemo raganų teismai. Per savo tyrimus jis susidūrė su lizergo rūgšties dietilamidu arba LSD. Pirmą kartą į haliucinacinę kelionę mokslininkas iškeliavo netyčia medžiagai patekus ant jo pirštų galiukų. A. Hofmanas savo kelionę aprašė kaip „paženklintą ryškiu neramumu susijungusiu su lengvu svaiguliu. Namuose atsiguliau ir pasinėriau į gana malonią apsvaigimą primenančią būseną, kurią charakterizavo ypatingai stimuliuojama fantazija… Mačiau daugybę fantastinių vaizdinių, neįprastų figūrų, padabintų ryškiomis, kaleidoskopinėmis spalvomis“.
Jo garsiausioji ir pirmoji sąmoninga haliucinogeninė kelionė (1943 metais) dabar žinoma kaip „važiavimo dviračiu diena“. Jis pasirengė stebėti LSD poveikį ir suvartojo 250 mikrogramų dozę. Važiuodamas iš laboratorijos į namus dviračiu jis patyrė daug ryškių ir įspūdingų haliucinacijų. Mokslininkas taip pat išrado daug kitų psichodelinių medžiagų, kurios hipių dešimtmetį pavertė nuostabiu. Nepaisant to, kad vartojo LSD ir daugelį kitų psichodelinių medžiagų, mokslininkas sulaukė net 102 metų amžiaus (mirė 2008 m.).
4. Giovannis Grassis
Giovannis Grassis buvo italų gydytojas, besidomintis parazitologija ir zoologija. Savo ekstremaliausią eksperimentą jis sugalvojo atlikdamas autopsiją vyriškio, kurio žarnos buvo pilnos apvaliųjų kirmėlių. Mokslo vardan G. Grassi nusprendė praryti keletą šių kirmėlių kiaušinėlių, kad galėtų vertinti kirmėlių gyvenimo ciklą ir užsikrėtimo būdus. Mokslininkas lavono išmatose pririnko kiaušinėlių ir laikė juos specialiame skystyje, kad jie išliktų gyvi. Kad būtų tikras, jog jis nėra užsikrėtęs, mokslininkas savo išmatas per mikroskopą tyrė beveik metus. Kai tik galėjo tai patvirtinti, jis iš karto prarijo kiaušinėlius. Apytiksliai po mėnesio G. Grassis ėmė justi diskomfortą dėl jame apsigyvenusių parazitų. Tada jis taip pat lengvai sugebėjo parazitus išnaikinti su specialiais iš žolelių pagamintais vaistais. Ši „mada“ paplito universitetuose – mokslininkai ir studentai, prariję kiaušinėlius, savyje išaugindavo kirmėles iki 1,8 metro ilgio.
3. Tikras žmogus voras
Allanas Blairas, žinomas kaip „tikras žmogus-voras“ garsėjo savo tyrimais ir eksperimentais entomologijos ir toksikologijos srityse. Nors beveik 12 metų iki jo kitas mokslininkas buvo atlikęs panašų eksperimentą, pats A. Blairas norėjo patirti juodosios našlės įkandimo efektus. Jis paprašė asistentų, kad jie įsiutintų vorę ir prieš įkandimą jai dvi savaites neduotų maisto.
Per bandymą mokslininkas leido juodajai našlei kąsti jam 10 sekundžių – tai pakankamai laiko, kad visi vorės nuodai patektų jam į kūną. Jis pastebėjo, kad įkandimas priminė adatos dūrį, o laikui bėgant nuo įkandimo vietos ėmė plisti karščio pojūtis. Įkandimas buvo toks mažytis, kad jį buvo sunku pamatyti, bet aplink jo vietą oda pabalo, o visas pirštas raudonavo. Netrukus mokslininkas kad ne tik tvinkčiojo pirštas, bet ir nutirpo visa ranka. Nuodams keliaujant per limfinę sistemą mokslininkas jautė skausmą įvairiose kūno vietose.
Žaizda ėmė tinti ir A. Blairas buvo nugabentas į ligoninę. Nuo skausmo jis beveik nebegalėjo šnekėti ir kvėpuoti, jį ištiko šokas. Vienu metu siekiant sumažinti skausmą, kuris truko tris dienas, jam buvo leidžiamas morfinas. Kančios, kurias ištvėrė mokslininkams, parodė daktarams pagrindinius simptomus, kurie pasireiškia įkandus juodajai našlei ir leido kur kas lengviau identifikuoti vorės aukas. Simptomai taip pat parodė, kaip vorės nuodai paveikia kūną. Mokslininko kančių dėka, teigusieji, kad juodoji našlė nepavojinga, keitė savo požiūrį. A. Blairas po eksperimento pasveiko, bet antrajame tokiame eksperimente, skirtame rezultatų verifikacijai, dalyvauti nesutiko.
2. Skaudės tik truputį
Augustas Bieras buvo vokiečių chirurgas, kuris pirmasis atliko operaciją naudodamas stuburo anesteziją. Ši anestezija turėjo tikti tiems, kurie patirdavo sunkius bendrosios anestezijos efektus. Tuo metu stuburo anestezija reiškė, jog kokainas buvo sušvirkščiamas į paciento stuburo smegenis – taiga, pacientas nebejausdavo skausmo, bet išlikdavo sąmoningas. Chirurgas taip operavo šešis pacientus, o tuomet nusprendė pats išbandyti šį metodą ant savęs. Po operacijų pacientai skųsdavosi pykinimu, vėmimu, galvos, kojų ir nugaros skausmais. A. Bierui jo asistentas Augustas Hildebrandtas turėjo suleisti aneztezinio skysčio, tačiau švirkštui netiko adata ir didelė dalis skysčio išsiliejo. Po poros valandų pats mokslininkas pabandė tą patį eksperimentą pakartoti su savo asistentu. Šį kartą anestzija gerai suveikė ir A. Hildebrandtas netrukus nebejautė kojų ir nebegalėjo judėti. A. Bieras skausmo malšinimą patikrino nelabai subtiliu būdu: jis asistentą apspardė, talžė su geležiniu plaktuku, degino cigarais, rovė plaukus ir net smūgiavo žemiau juostos.
Asistentas nieko nejautė, tad, eksperimentas laikytas pavykusiu. Vėliau, kai baigėsi preparato poveikis, abu vyrai patyrė visus šalutinius efektus, apie kuriuos pasakojo kiti pacientai.
1. Josephas Barcroftas tiria dujas
Baigęs Kembridžo universitetą ir jau dirbdamas mokslininku J. Barcroftas labai domėjosi deguonimi kraujyje. Norėdamas užbaigti savo tyrimą, jis pasiryžo eksperimentams, kurie jam leido išbandyti savo fizinės ir psichines ribas. Viename pirmųjų savo eksperimentų, kuomet jis tyrė pavojingas dujas (naudotos kaip uždusimą sukeliantis cheminis ginklas Antrojo pasaulinio karo metu), mokslininkas nusprendė užsidaryti į kambarį, pilną vandenilio cianido dujų 10-čiai minučių. Kito eksperimento metu, J. Barcroftas užsidarė stiklinėje kameroje su mažai deguonies tam, kad išsiaiškintų, kiek mažiausiai deguonies reikia žmogui palaikyti gyvybę. Beveik savaitę jis gyveno sąlygomis, prilygstančiomis toms, kurios ura 4,6 tūkst. metrų aukštyje; per tą laiką pamėlynavo visas jo kūnas.
Savo paskutiniame ir drastiškiausiame eksperimente mokslininkas nuogas užsirakino šaldymo kambaryje tam, kad išsiaiškintų šalčio poveikį mąstymui. J. Barcroftas ištyrė, kad tam tikru momentu, kuriame asmuo dėl hipotermijos jau priartėja prie mirties, kūnas pradeda jausti nebe šaltį, o šilumą. Mokslininkas galėjo palikti kambarį bet kuriuo momentu, bet jis pasirinko pasilikti ten iki sąmonės praradimo ir jį turėjo gelbėti jo asistentas.
