„Usability“ užduotis – ištirti vartotojo sąsają ir nustatyti, kurie elementai vartotojui padeda, kurie atvirkščiai. „Usability“ taip pat stoja į vartotojo pusę ir kovoja už paprastumą. Abu „usability“ aspektai turi teisę gyvuoti, o skirtumus tarp jų reikia tiesiog suprasti, o dar svarbiau – abi puses skirti ir žinoti kurią kada naudoti.
„Usability“ užduotis – ištirti vartotojo sąsają ir nustatyti, kurie elementai vartotojui padeda, kurie atvirkščiai. „Usability“ taip pat stoja į vartotojo pusę ir kovoja už paprastumą. Abu „usability“ aspektai turi teisę gyvuoti, o skirtumus tarp jų reikia tiesiog suprasti.
„Usability“ turi dvi puses. Iš vienos pusės – tai kokybės kontrolė, kuri padeda sužinoti, kas jūsų sistemoje dirba vartotojo naudai, o kas ne. Iš kitos pusės – tai suvokimo sistema, kuri leidžia garantuoti žmogaus valdžią prieš jo kūrinius.
Abi „usability“ pusės turi teisę egzistuoti. Tačiau dar svarbiau abi puses skirti ir žinoti kurią kada naudoti.
„Usability“ kaip mokslas
Ekonomistas Arnold Kling skaičiais atvaizdavo, kaip atrodo istorinis pasaulio ekonomikos augimas. Tam jis panaudojo pakankamai įdomų matą – miltų maišus. Jei paskaičiuoti kiek maišų su miltais galite nusipirkti už savo atlyginimą gausite, kad kiekvienas vidutinis šių dienų darbuotojas sukuria vertybių 450 kartų daugiau nei darbininkas gyvenęs 1500 metais (Arnold Kling miltų maišus kaip pagrindinį matą naudoja todėl, kad miltai yra prekė, kuri buvo naudojama visu istoriniu laikotarpiu).
Bendra Arnold Kling nuomonė, kad ekonomika yra save mokanti sistema. Šis didelis ekonomikos šuolis susijęs su dideliu žinių sukaupimu: mes žingsnis po žingsnio tą patį mokinomės daryti vis greičiau, vis pigiau, vis efektyviau. Savo ruožtu kiekvienas naujas žingsnis buvo daromas remiantis senesniu, kas skatino darbo našumą.
Mokymasis vyksta dviem būdais: pagal mokslą ir pagal Darviną. Naudodami mokslinį metodą, mes sugalvojame hipotezę ir paskui darome eksperimentus norėdami ją patvirtinti. Jei bandymai negali jos patvirtinti mes ją paskelbiam teorema, o inžinieriai stengiasi teoriją pritaikyti praktikoje, kuria prekes. Tačiau verslas vis daugiau veikia pagal Darvino teoriją. Daug verslininkų vienu metu siūlo tuos pačius produktus, skirtus spęsti vienas ar kitas pirkėjo problemas. Dauguma tų verslininkų išeina iš ekonomikos nes „nematoma ranka“ juos išstumia su niekuo neišsiskiriančiomis prekėmis.
Nepriklausomai nuo metodo, procesas atrodo taip pat – jūs siūlote sprendimą ir paskui žiūrite, tinka jis realiame gyvenime, ar ne. Darbinės hipotezės tampa mokslinėmis teorijomis, o kompanijos padariusios pačius priimtiniausius pasiūlymus vartotojui vystosi ir auga.
„Usability“ taip pat patikrinimas, ar objektas atitinka realijoms. Ir tai daroma keliais būdais:
- Iki dizaino proceso pradžios. Šiame etape naudojami tokie metodai, kaip tyrimai vietoje ar konkurentų analizė. Jie padeda dizaineriui suvokti kryptį, kur vystosi realus pasaulis. Šie metodai artimesni moksliniams „hipotezė ir bandymai“. Jūs iškeliate mintį ir bandote ją patvirtinti stebėdami konkurentų darbus.
- Po to kai baigiasi dizaino procesas. Čia naudojami jau kiti dizaino metodai, tokie kaip testavimas ir stebėjimas. Taip kaip verslininkai konkuruoja tarpusavyje su savo verslo idėjomis, skirtomis vartotojui. Taip ir „usability“ specialistai siūlo įvairius dizaino sprendimus ir žiūri kuris daugiau priimtinas vartotojui. Pagrindinis skirtumas, kad popierinio varianto testavimas jums kainuos pigiau, nei verslininkui įmonės steigimas.
„Usability“ stengiasi paaiškinti vartotojo elgseną sudėtinguose, nestandartinėse situacijose, ir todėl jo rezultatai ne tokie tikslūs, kaip, sakykime, fizikos mokslo. Todėl „usability“ remiasi praėjusiais tyrimais, o ne konkrečiomis formulėmis.
Kada kokia nors funkcija kelia problemą didelei daliai vartotojų visoje eilėje svetainių, mes siūlome jos atsisakyti. Ir atvirkščiai, jei koks nors dizaino elementas suveikia teigiamai, mes jį rekomenduojam įtraukti.
Nežiūrint į tokius skirtumus, priėjimas prie „usability“ ir prie fundamentalių mokslų yra panašus: jūsų išvados ir rekomendacijos paremtos realaus pasaulio tyrimais ir stebėjimais. „Usability“ tikslas – tikrini dizainą realiame pasaulyje ir remiantis žmoniškuoju faktoriumi pasakyti kas svetainėje veikia, o kas nenaudinga.
„Usability“ kaip ideologija
Tuo pačiu laiku „usability“ yra ideologija – tai tikėjimas vartotojo teisėmis:
- Žmogaus teisė būti virš technologijų, kurias jis sukūrė. Jei tarp technologijų ir žmonių iškyla konfliktas, keistis turi technologija.
- Žmogaus teisė valdyti. Vartotojas turi žinoti kas vyksta ir turi turėti teisę valdyti rezultatą.
- Žmogaus teisė į paprastumą. Vartotojai turi dirbti kompiuteriu be ypatingų pastangų.
- Žmogaus teisė į savo laiką. Paini vartotojo sąsaja gaišina brangų vartotojo laiką.
Šios teisės ne visada gerbiamos. 60-aisiais metais dauguma vartotojo sąsajų iš žmogaus reikalavo pagarbos. Taip pat vyksta laikotarpių kai populiarūs „kieti ir išskirtiniai“ puslapiai.
Jei dizaineriai ir projektų vadovai nesiskaito su „usability“ ideologija, jie nesiskaito su „usability“ taisyklėmis. Sutikite, kad jei jūs nenorėsite svetainės padaryti kuo paprasčiau tai ir nedarysite jos kuo paprasčiau.
Kuo daugiau paisysime žmonių teisių, tuo laimingesni jie bus, tuo geresnis bus pasaulis. Tačiau ši filosofija ne visada suprantama žmonėms „juodais drabužiais“, kurie išrašinėja čekius. Gerai, kad internetas duoda galimybę „usability“ domėtis tiems žmonėms, kurie domisi tik pirmais svetainės puslapiais: jei jūsų svetaine nepatogu naudotis žmonės tiesiog greitai iš jos išeis.
Vidutiniškai interneto svetainės savo „usability“ tobulina ir taip didina savo pardavimus du kartus. Priežastis? Internetas yra ypač konkurencinė aplinka ir vartotojai nesiruošia vargti su svetainėmis, kurios negerbia žmonių teisės į paprastumą. Visada šalia yra kita svetainė į kurią galima pereiti.
Atsvara tarp dviejų pusių
Kaip vartotojo teisių saugotojas, jūs turite įsigilinti į abi „usability“ puses: mokslinę ir ideologinę. Kiekviena pusė reikalauja savo priėjimo.
Iš mokslo pusės, jūs turite būti nepalaužiamas ir skleisti visą tiesą, kokia ji bebūtų. Jei kas nors dizaine veikia, praneškite apie tai. Jei kas nors verčia lankytojus palikti svetainę, taip ir sakykite. Dizaino kokybę pagerinti galima tik tada, kai sprendimai paremti faktais ir visi komandos nariai tuos faktus žino.
Tam prieštarauja ideologinė „usability“ samprata, kur jūs turite būti pasiruošęs kompromisams. Kartais reikia priimti tokius sprendimus, kurie mažina dizaino kokybę vien dėl to, kad nėra pinigų, laiko ir yra nesuderinamų elementų. Žinoma, projekto vadovas gali priimti tokius sprendimus tik tada, kai žino kurie dizaino elementai yra naudingi, o kurie ne. O šią informaciją jam suteiks mokslinis metodas.
Kiekvieną kartą projekto kūrėjai susirinkę aptarimui pamiršta pakviesti vartotoją, kuris naudosis jų kūrybos vaisiais. Dažnai pastarosios pusės gynėjas būna tik vienas – „usability“ specialistas. Todėl iš savo pusės jūs turite suvokti „usability“ specialisto svarbą ir priimti jo „plikus“ faktus ir ideologiją.
Kritinis balsas
Tačiau, kiek mes benorėtume kurti idealius puslapius, kartais užsakovų keliami tikslai gali prieštarauti ideologijai. Dažnas užsakovas nori svetainės, kuri būtų geresnė už konkurento arba tokios pat kaip partnerio. Tačiau, jei ten yra klaidų, tikėtina, kad jas kartoti norės klientas ir jis neturės laiko įsigilinti į „usability“ ideologiją. Čia ir yra realaus pasaulio įvertinimas.
Straipsnį paruošė „Kriause.com – internetinė komunikacija“.
