Turbūt jau girdėjote – popierinė spauda traukiasi. Laikraščių tiražai krenta, o kai kurie senbuviai žurnalai išvis atsisako popierinės versijos, ir traukiasi į skaitmeninę erdvę. Bet kada tai nutiks su knygomis? O gal jau nutiko? Ar kaip tik vyksta? O gal to iš viso nebus? Išduosiu asmeninę paslaptį – dar prieš penketą metų buvau nemažas elektroninių knygų priešininkas. Na, gal ne tiek priešininkas, kiek asmeniškai neįžvelgiau jose tiek naudos, kiek skelbė erzinantys entuziastų šūksniai.
Turbūt jau girdėjote – popierinė spauda traukiasi. Laikraščių tiražai krenta, o kai kurie senbuviai žurnalai išvis atsisako popierinės versijos, ir traukiasi į skaitmeninę erdvę.
Bet kada tai nutiks su knygomis? O gal jau nutiko? Ar kaip tik vyksta? O gal to iš viso nebus?
Išduosiu asmeninę paslaptį – dar prieš penketą metų buvau nemažas elektroninių knygų priešininkas. Na, gal ne tiek priešininkas, kiek asmeniškai neįžvelgiau jose tiek naudos, kiek skelbė erzinantys entuziastų šūksniai – šūksniai, kuriuose po lygiai buvo bandoma pateikti kažkiek objektyvių priežasčių ir po lygiai – pasipuikuoti nauju žaisliuku.
Dabar e. skaitykle nieko nebenustebinsi. Tiesą sakant, atėjo laikai, kad pačios e. skaityklės gal net ne tiek jau ir reikia – juk išplito planšetiniai kompiuteriai, telefonai pakankamai dideliais ekranais (nors pažįstu maniakų, kurie skaitydavo knygas ir mažyčiame „Nokia N70-1“ ekranėlyje).
Nors ne – skaityklių, žinoma, dar reikia. Tie, kas nors keliasdešimt puslapių yra skaitę „eRašalo“ technologiją naudojančiame ekrane, sutiks, kad su skaitymu bet kokiame kitame – LCD, OLED ar dar kokiame – nesulyginsi. Nors kitą vertus, juk prekybai jau ruošiami išmanieji, kurių vienoje pusėje – tradicinis OLED ekranas, kitoje – anglinis.
Prieš pusmetį paskelbėme anoniminę apklausą internete. Rezultatai viršijo lūkesčius – pasirodo, net 70 % respondentų jau skaito elektronines knygas. Žinoma, galima kontratakuoti, kad apklausa paskelbta tik internete, todėl nematyti žmonių, nesinaudojančių internete aktyviai, bet tai ir gerai – turime progresyvių, šiuolaikinių žmonių rėžį. Kurio paties procentas, atsakiusių „taip, aš skaitau“ dar prieš kelis metus būtų nepalyginamai mažesnis – nors jau ir tada jie visi nadojosi internetu.
Jau beveik prieš metus tarptautinė parduotuvė „Amazon.com“ išdidžiai pranešė – jų tinkle elektroninių knygų pardavimai viršijo popierinių knygų pardavimus. Jau prieš metus šimtui tradicinių knygų teko 114 e. knygų, skirtų „Kindle“ skaityklei.
Gerai, o dabar atlikime skaičiavimus, kada skaityklė jau atsiperka. Pavyzdžiais pasirinkime turbūt populiariausią dabar skaityklę – penktosios kartos „Kindle“, kainuojančią apie 350 litų – ir jau pusę metų iš populiariausių knygų dešimtukų pirmųjų vietų neiškrentančią E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kuri Lietuvoje kainuoja apie 50 litų tradiciniu leidimu, arba 37 litai – elektroniniu.
Taigi, septyni lietuviški leidiniai iš lietuviško bestselerių sąrašo – ir skaityklės kaina jau surinkta. Bet tai – dar ne atsipirkimas: juk be skaityklės, reikia pirkti ir pačias knygas.. Kad suskaičiuotume, kada skaityklė jau atsiperka, padalinkime jos kainą iš popierinės knygos ir e. knygos kainų skirtumo. Taigi, 350 daliname iš 13 (skirtumas tarp 50 ir 37) ir gauname 27.
Dvidešimt septynios elektroninės knygos, ir galime girtis, kad pirkinys jau atsipirko. Tiesa, skaičiuojant maksimaliomis kainomis. Angliškasis „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ elektroninis leidimas kainuoja tik 12 su puse JAV dolerio, t. y. 33 litus. Tad perkant elektronines knygas anglų kalba, „Kindle“ gali atsipirkti jau po 21 knygos.
Taigi, blogiausiu atveju – apie 30 knygų. Mėgstantiems skaityti tai turbūt būtų trys mėnesiai. Trys mėnesiai, ir investicija atsiperka, ir naujos knygos nebeužima vietos.
Žinoma, daug kam knyga asocijuojasi ne tik su tekstu, bet ir su popieriaus jausmu, lempos, prie kurios skaitoma knyga, šviesos šiluma, galiausiai – su knygos, popieriaus, spaudos dažų kvapu. Bet šioje vietoje taip ir norisi pragmatiškai atsikirsti – knygas reikia skaityti, o ne uostyti. O be to, gal apsukrūs verslininkai kada nors išleis ir kokias „Kindle Scent“, „Nook Aroma“ ar „Prestigio Odour“ skaitykles. Juk tikrai atsirastų tokias perkančių, o kur atkiša pinigus, ten visada atsiras norinčių juos priglobti.
Ne tik pramogai
Iki šiol kalbėjome apie kasdienę, namudinę buitį. Bet juk elektroninė spauda turi patekti ir į kitas kasdienybės sritis – darbą, mokslą. Tad uždavėme keletą klausimų Ugdymo plėtotės centro direktoriui Giedriui Vaideliui:
Kokia yra dabartinė e. vadovėlių/e. knygų (ir techninės įrangos jiems skaityti) padėtis Lietuvos mokyklose?
Tikslių duomenų, kiek šiuo metu yra paruošta skaitmeninių vadovėlių, nėra – galima tik apibendrintai pasakyt, kad keletas leidyklų yra parengę vadovėlių .pdf versijas, taip pat yra galimybė parsisiųsti skaitmeninę versiją užsienio kalbų mokymui. Pažangesnės mokyklos ieško galimybių įsigyti planšetinius kompiuterius arba pavieniai mokytojai ar mokiniai įsigyja skaitykles ar kitus mobiliuosius įrenginius savarankiškai.
Šiandienai mokyklos yra dalinai aprūpintos kompiuterine technika, ypatingai gera gimnazijų padėtis – ko negalima pasakyti apie progimnazijas ir pradines mokyklas. Manome, kad būtina galvoti apie technikos atnaujinimą, arba galimybes pačioms mokykloms ją įsigyti. Arba nuomoti.
Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamuose projektuose skaitmeninamos knygos, pvz., privaloma literatūra 5–8 klasėms, ji laisvai prieinama visais formatais, visuose įrenginiuose. Tačiau Lietuvoje švietimo inovacijoms skiriamos lėšos yra labai nežymios, lyginant su kitomis Europos ir Pasaulio valstybėmis.
Kokios yra didžiausios e. vadovėlių ir e. knygų leidybos problemos Lietuvoje?
Didžiausias trikdis – autorių teisės ir rinkodaros klausimai.
Kaip manote, ar mokyklos kada pereis vien prie elektroninio formato? Jei taip – kada tai nutiks?
Nemanau, kad turėtų būti tikslas pereiti tik prie elektroninio formato. Turime siekti kuo didesnio pasirinkimo galimybių. Idealiausias atvejis – kad skaitmeniniai mokymosi ištekliai papildytų, praturtintų spausdintą ar kitokią ugdymo medžiagą. Juk neturime tikslo visą spaudą žurnalus perkelti vien į skaitmeninį formatą.
Taigi, progresas vyksta. Gal ne taip greitai kaip norėtųsi, bet vis dėlto – vyksta. Tiesa, galima ginčytis, ar spaudos keitimas yra tikslas, ar savaiminis procesas – juk tai daroma tikrai ne iš idėjos, o banaliai ieškant optimalesnių kaštų, procesų ir produktų.
Tad ar mūsų anūkai dar žinos, kas yra knyga?
Be abejo. Lygiai taip, kaip mes žinome, kas yra vinilinė plokštelė. Taip, kasdienį vinilų naudojimą išstūmė magnetinės juostos, šias – kasetės, o savo ruožtu šias – kompaktiniai diskai, bet vis dar žinoma ir visi esame čiupinėję juodą rievėtą vinilo blyną, o rimti melomanai ir toliau juos renka, ir nauji vinilai dar vis yra tebeleidžiami. Tad tas pats turbūt laukia ir knygos, kuri taps prestižo, gal net tam tikro, savotiškai teigiamo snobiškumo ženklu.
