1962 metais JAV Nacionalinė mokslų akademija rekomendavo sukurti didelį kosminį teleskopą. 1977 metais Kongresas projekto finansavimui pritarė ir prasidėjo „Hubble“ kosminio teleskopo kūrimo darbai. „Hubble“ teleskopo kūrimas buvo baigtas 1985 m., tačiau jo iškėlimas į orbitą atidėtas dėl 1986 m. įvykusios „Challenger“ katastrofos. Teleskopas iškeltas į kosmosą 1990 metų balandžio 25 dieną. Jis pavadintas Edwino Hubble'o garbei.
1962 metais JAV Nacionalinė mokslų akademija rekomendavo sukurti didelį kosminį teleskopą. 1977 metais Kongresas projekto finansavimui pritarė ir prasidėjo „Hubble“ kosminio teleskopo kūrimo darbai.
„Hubble“ teleskopo kūrimas buvo baigtas 1985 m., tačiau jo iškėlimas į orbitą atidėtas dėl 1986 m. įvykusios „Challenger“ katastrofos. Teleskopas iškeltas į kosmosą 1990 metų balandžio 25 dieną. Jis pavadintas Edwino Hubble'o garbei.
„Hubble“ skrieja 600 km virš Žemės
Po kelių dienų „Hubble“ pradėjo siųsti nesufokusuotas nuotraukas. NASA atrado netikslumą pagrindiniame veidrodyje. Didžiulis veidrodis viename krašte buvo plokštesnis, nei turėtų būti per 1/50 žmogaus plauko storio.
1993 metų gruodį daugkartinio naudojimo kosminiu laivu „Endeavor“ prisiartinus prie „Hubble“ kosminio teleskopo, buvo pridėta kamera, ištaisiusi teleskopo pagrindinio veidrodžio problemas.
Vaizdas per Hubble teleskopą prieš ir po pirmosios aptarnavimo misijos
„Hubble eXtreme Deep Field“
Kaip fotografai kuria savo geriausių kadrų rinkinius, taip astronomai sukūrė naują, patobulintą žmonijos tolimiausio žvilgsnio į visatą atvaizdą. „eXtreme Deep Field“, arba XDF, fotografija sukomponuota iš gabalėlio dangaus, fotografuoto, darant „Hubble Ultra Deep Field“ (HUDF) fotografiją, centro nuotraukų, padarytų per 10 metų.
„Hubble Ultra Deep Field“ yra mažo Pietų pusrutulio erdvės plotelio „Fornax“ žvaigždyne vaizdas, sukurtas, naudojant „Hubble“ kosminio teleskopo duomenis, surinktus 2003 ir 2004 metais. Surinkęs blankią šviesą per daugybę stebėjimo valandų, jis atskleidė tūkstančius artimų ir itin tolimų galaktikų, padarydamas giliausią to meto visatos vaizdą.
Naujas spalvotas XDF atvaizdas, paskelbtas 2012 rugsėjį, apima daug blankesnes galaktikas ir labai gilią raudonos spalvos ekspoziciją iš naujos „Hubble“ infraraudonojo spektro kameros, „Wide Field Camera 3“. Tokios ekspozicijos leido naujai studijuoti anksčiausias visatos galaktikas. XDF yra maždaug 5500 galaktikų netgi mažesniame plotelyje. Blyškiausių galaktikų skaistumas yra 10 milijardų kartų mažesnis, nei gali matyti žmogaus akis.
Atvaizde matosi Įspūdingos spiralinės galaktikos, panašios forma į mūsiškę Paukščių Tako ar kaimyninę Andromedos, o taip pat didelės netvarkingos raudonos galaktikos, kur naujų žvaigždžių formavimasis sustojo. Tos raudonos galaktikos yra baigiančios savo gyvavimą dramatiškų galaktikų susidūrimų liekanos. Visame plote išbarstytos mažos, blyškios, tolimesnės galaktikos, buvusios sėklomis, iš kurių išaugo didžiulės dabartinės galaktikos. Galaktikų istorija – neilgai trukus nuo pirmųjų galaktikų gimimo iki didžiųjų dabartinių galaktikų, panašių į Paukščių Taką – pavaizduotos viename įspūdingame vaizde.
„XDF yra giliausias kada nors padarytas dangaus atvaizdas, atskleidžiantis blyškiausias ir toliausias kada nors regėtas galaktikas. XDF leidžia keliauti laiku atgal toliau, nei kada anksčiau“, – sakė Garthas Illingworthas iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze, vyriausiasis „Hubble Ultra Deep Field 2009“ programos tyrėjas.
Infraraudonoji NASA planuojamo Jameso Webbo kosminio teleskopo (Webb telescope) rega irgi bus nukreipta į XDF. Webbo teleskopas aptiks netgi dar blyškesnes galaktikas, egzistavusias vos kelių šimtų milijonų metų amžiaus visatoje. Dėl visatos plėtimosi, šviesa iš tolimos praeities yra išsitęsusi iki ilgesnių, infraraudonųjų bangų. Webbo teleskopo infraraudonoji rega idealiai pritaikyta dar giliau įsiskverbti į XDF, į laikus, kai susiformavusios pirmosios žvaigždės ir galaktikos užpildė ankstyvąją, tamsiųjų amžių“ visatą šviesa.
Daugiau apie HUDF sužinokite galerijoje.
XDF užimą mažą kampinio Mėnulio pilnaties vaizdo dalį.
30 Doradus
Keletas milijonų jaunų žvaigždžių traukia dėmesį šiame NASA „Hubble“ kosminiu teleskopu gautame aktyvios žvaigždėdaros regiono 30 Doradus, esančio Tarantulo ūko širdyje, Pietų pusrutulyje, vaizde.
30 Doradus yra ryškiausia žvaigždžių gimdykla, matoma kaimyninėje galaktikoje ir pačuių stambiausių žvaigždžių namai. Ūkas yra už 170 000 šviesmečių Didžiajame Magelano Debesyje, mažoje Paukščių Tako palydovinėje galaktikoje. Paukščių Take tokio didelio ir ryškaus žvaigždžių formavimosi regiono, kaip 30 Doradus, nėra.
NASA ir Kosminio teleskopo mokslo institutas paskelbė šį atvaizdą, minėdama „Hubble“ 22-ąsias metines.
Vaizde matomos žvaigždės gimimo stadijos, nuo embrioninių, kelių tūkstantmečių amžiaus žvaigždžių, tebesusisupusių į tamsius dujų kokonus, iki didžiulių žvaigždžių, kurios miršta jaunos, sutviksdamos supernovos blyksniu. 30 Doradus milijonus metų kuria žvaigždes pašėlusiu tempu. „Hubble“ rodo įvairaus amžiaus žvaigždžių spiečius, nuo 2 iki 25 milijonų metų.
Galaktikų susidūrimas Stephano Kvintete
Garsaus galaktikų kvinteto narių susidūrimai atskleidžia įvairiausių spalvų žvaigždžių gamą, nuo jaunų mėlynų, iki senų, raudonų.
Stephano Kvintetas, kaip rodo pavadinimas, yra penkių galaktikų grupė. Tačiau pavadinimas šiek tiek klaidina. Tyrimai parodė, kad kairėje viršuje esantis grupės narys yra priekiniame plane, maždaug septynis kartus arčiau, nei kiti grupės nariai.
Trijų galaktikų forma sutrikdyta, jų spiralių vijos ištįsusios ir ilgos, dujinėse potvynio uodegose daug žvaigždžių spiečių, artimo jų kontakto įrodymų. Tokios sąveikos paskatino audringą žvaigždžių gimimą centrinėse galaktikų dalyse. Ši drama vystosi tolimų galaktikų fone.
NGC 7319, viršuje kairėje, yra apnuoginta spiralė su atskiromis spiralės gijomis, atsiliekančios už skersinio beveik 180 laipsnių. Mėlynos dėmelės NGC 7319 spiralinės vijos viršuje ir raudoni taškeliai šiek tiek aukščiau ir kairiau šerdies yra daugybės tūkstančių žvaigždžių spiečiai. Didžioji kvinteto dalis yra per toli ir netgi „Hubble“ negali įžiūrėti atskirų žvaigždžių.
Einant pagal laikrodžio rodyklę, regisi, kita galaktika turi du branduolius, bet iš tiesų tai dvi galaktikos, NGC 7318A ir NGC 7318B. Galaktikas supa jaunų, šviesių žvaigždžių spiečiai ir rausvi švytinčio vandenilio debesys, kur gimsta naujos žvaigždės. Šioms žvaigždėms mažiau nei 10 milijonų metų. Toli nuo galaktikų, dešinėje, yra tarpgalaktinės erdvės plotelis, kur formuojasi daug žvaigždžių spiečių.
Apačioje, kairėje esanti galaktika NGC 7317 yra įprastai atrodanti eliptinė galaktika, kurią šis pasistumdymas paveikė mažiau.
Nuo šių galaktikų smarkiai skiriasi nykštukinė galaktika NGC 7320, esanti viršuje, kairėje. Kaip matosi iš mėlynų ir rausvų taškelių, galaktikos diske vyksta aktyvus žvaigždžių formavimasis. Šioje galaktikoje „Hubble“ gali išskirti atskiras žvaigždes, tai rodo, kad NGC 7320 yra arčiau Žemės.
NGC 7320 yra už 40 milijonų šviesmečių nuo Žemės. Kiti kvinteto nariai įsikūrę už 290 milijonų šviesmečių, Pegaso žvaigždyne. Tolesnieji nariai ryškiai raudonesni, nei priešakinės galaktikos, o tai rodo, kad jų šerdyse šviečia senesnės žvaigždės. Žvaigždžių šviesą dar labiau nuraudonina erdvėje esančios dulkės.
Atrastas Edouardo M. Stephano 1877-aisiais, Stephano Kvintetas yra pirmoji atrasta kompaktiška grupė.
Šis „Hubble“ stebėjimas buvo ketvirtosios „Hubble“ aptarnavimo misijos metu atliktų stebėjimų dalis. NASA astronautai WFC3 kamerą įdiegė per aptarnavimo misiją 2009 metų gegužę, skirtą „Hubble“ teleskopo taisymui ir atnaujinimui, kuris tada jau buvo atitarnavęs 19 metų.
Plaštakės ūkas
Šis žvaigždinis objektas panašus į švelnų drugelį. Bet ten ramybe nė nekvepia. Elegantiškus drugelio sparnus primenantis vaizdas išties yra verpetuojantys viesulai dujų, įkaitusių iki daugiau, nei 20 000 °C. Dujos skrieja erdve beveik milijono kilometrų per valandą greičiu – tokiu greičiu kelionė nuo Žemės iki Mėnulio truktų 24 minutes!
Mirštanti žvaigždė, kadaise buvusi penkis kartus sunkesnė už Saulę yra šio šėlsmo centre. Ji nusimetė dujų apvalkalą ir dabar skleidžia ultravioletinę spinduliuotę, verčiančią nuskriejančią medžiagą švytėti. Šis objektas yra pavyzdys planetinio ūko, taip vadinamo, nes daugelis jų yra apskriti ir žiūrint per mažą teleskopą, primena apie planetas besisukančius žiedus.
„Drugelis“ tęsiasi daugiau, nei du šviesmečius, tai yra maždaug pusę atstumo nuo Saulės iki artimiausios žvaigždės, Kentauro Alfos.
Pačios centrinės žvaigždės nesimato, kadangi ją slepia į riestainį panašus dulkių žiedas, panašus į tamsų kaspiną, sugniaužiantį ūką centre. Storas dulkių diržas varžo žvaigždės sklidimą, taip susikuria klasikinis smėlio laikrodžio pavidalas, būdingas kai kuriems planetiniams ūkams.
Artimas susitikimas
Šių dviejų spiralinių galaktikų, vadinamų Arp 273 susidūrimas, sukūrė išlankstytas formas, ištęstas spiralių gijas ir aktyvios žvaigždėdaros regionus. Didesniąją galaktika į rožės žiedo formą gravitacine trauka išlankstė mažoji kompanionė. Išilgai ištemptų spiralės gijų yra karštų, jaunų mėlynų žvaigždžių santalkos. Žvaigždžių formavimosi duklsna taip pat matosi galaktikos kompanionės centre. Arp 273 yra Andromedos žvaigždyne.
Paslaptingieji Kilio ūko kalnai
Šis didžiulis dujų bokštas stovi audringos žvaigždėdaros regione, vadinamajame Laivo Kilio ūke, įsikūrusiame už 7500 šviesmečių pietų pusrutulio Laivo Kilio žvaigždyne. Atvaizdas buvo paskelbtas, švenčiant „Hubble“ paleidimo į orbitą dvidešimtmetį. „Hubble Wide Field Camera 3“ stebėjo bokštus 2010 m. vasario 1–2 d.
Kilio ūkas
Kilio ūkas yra 3 milijonų metų senumo dujų debesis, kuris yra ir žvaigždžių fabrikas, gaminantis dešimtis tūkstančių žvaigždžių. Pasakiškame vaizde yra keletas žvaigždžių, kurios yra tarp karščiausių ir masyviausių žinomų žvaigždžių. Kiekviena žvaigždė yra maždaug 10 kartų karštesnė ir 100 kartų masyvesnė už Saulę. Žvaigždžių kuriama energija skaptuoja šalimai esančias dujas ir pradeda naujos žvaigždžių kartos formavimąsi.
Oriono ūkas
Oriono ūkas yra turbulentiška žvaigždžių gimdykla, kur gimsta daugiau, nei 3000 žvaigždžių. Ji įsikūrusi Oriono žvaigždyno „kardo srityje“, Medžiotojuje. Tai arčiausiai Žemės esantis žvaigždėdaros regionas.
Ūko tolimiausi dujų ir dulkių sluoksniai atrodo kaip pilkšvas vualis. Pilkšvos dujos, formuojančios ryškią kreivę iš kairės apačioje į dešinę viršuje, gali būti laikomas didžiulio išskobto dubens kraštu. Leisdamiesi į dubenį, matome lygų regioną (rausvas).
Šviesi centrinė ola nuveda mus dar giliau. Vadinamoji Trapecija yra keturių masyviausių Oriono žvaigždžių namai. Šių žvaigždžių skleidžiama šviesa skaptuoja apie jas nišą ir trukdo ne tokių masyvių žvaigždžių augimui.
Kairiau virš šviesios centrinės ertmės yra kitas mažesnis šviesus regionas, formuojamas jaunos masyvios žvaigždės jo šerdyje.
„Hubble Ultra Deep Field“ 2004
HUDF atskleidžia galaktikų formavimosi stadijas „Hubble Ultra Deep Field“ (HUDF) yra vienas iš giliausių kosmoso vaizdų, padarytų regimosios šviesos diapazone. Šiame atvaizde, išleistame 2004 kovą, „Hubble“ pažvelgė atgal į senovę, per visatos „šerdies bandinį“, atskleidžiantį galaktikas įvairiose vystymosi stadijose. Kadangi šviesa nuo tolimiausių galaktikų iki Žemės keliauja milijardus metų, matome jas tokias, kaip jos atrodė tada, kai tą šviesą išspinduliavo. Mažiausios, raudoniausios galaktikos, kurių apie 100 gali būti tarp tolimiausių žinomų, egzistavusių, kai visatai tebuvo 800 milijonų metų. Artimiausios galaktikos – didesnės, šviesesnės, aiškiai apibrėžtomis spiralėmis ir elipsėmis – klestėjo maždaug prieš milijardą metų, kai kosmosui buvo apie 13 milijardų. Kitaip, nei dabar, vietoje spiralinių ir elipsinių galaktikų erdvę užpildė keistų galaktikų zoologijos sodas. Kai kurios panašios į dantų krapštukus, kitos primena grandinėlės jungtis. Keletas, atrodo, susiduria. Šios keistos galaktikos yra jaunesnės ir chaotiškesnės visatos periodo portretai. Tvarka ir struktūra dar tik pradėjo rastis.
