Robotai būtų puikūs vidutinės grandies vadovai, mano komiksų „Dilbert“ kūrėjas Scottas Adamsas. Vis dėlto, iš tiesų tai nėra taip paprasta. Tačiau reikėtų pažymėti akivaizdžius faktus: šiuo metu nėra egzistuojančių kompiuterinių ar robotų sistemų, sugebančių daryti darbą, kurį atlieka vadovai. Ir nepanašu, kad per artimiausius 20 metų dirbtinis intelektas patobulės tiek, kad būtų galima įgyvendinti S. Adamso viziją. 
Robotai būtų puikūs vidutinės grandies vadovai, mano komiksų „Dilbert“ kūrėjas Scottas Adamsas. Vis dėlto, iš tiesų tai nėra taip paprasta, rašo „Forbes.com“.
„Vadyba tampa sudėtingesnė tik tuomet, kai vienu metu vyksta daug paprastų projektų, tad žmonėms darosi sunku juos suvaldyti, – rašo jis savo tinklaraštyje. – Kompiuteriai gali puikiausiai susidoroti su tokio tipo painiava. Įdėkite kompiuterį į roboto kūną ir jis galės eiti nuo vieno kabineto prie kito, skirstydamas užduotis, tikrindamas padarytą pažangą ir derindamas dienotvarkes bei biudžetus. Robotas gali lengvai žongliruoti keletu projektų vienu metu. Jis gali kalbėtis su jumis jūsų darbo vietoje ir kartu atsiliepti į kito darbuotojo skambutį, be to spausdinti dokumentą pats to nesuvokdamas.“
Tačiau reikėtų pažymėti akivaizdžius faktus: šiuo metu nėra egzistuojančių kompiuterinių ar robotų sistemų, sugebančių daryti darbą, kurį atlieka vadovai. Ir nepanašu, kad per artimiausius 20 metų dirbtinis intelektas patobulės tiek, kad būtų galima įgyvendinti S. Adamso viziją. Ir nors technologijos dar nesukurtos, vis dėlto visai įdomu pasvarstyti, ar tikrai tokie geri vadovai galėtų būti robotai.
Teoriškai viskas skamba puikiai. Galiausiai būtų atrastas objektyvus vadovas be žmogiškųjų keistenybių ar silpnybių. Jūsų pasiekimai būtų matuojami objektyviai, taigi tiksliai žinotumėte, kaip esate vertinamas be jokių nukrypimų. Visi būtų stebimi, sekamas kiekvienas projekto etapas ir visi viską žinotų.
Praktikoje būtų galima tikėtis tokio paties rezultato, kaip dabartinis mokyklų vertinimas, kuris atliekamas pagal jose besimokančių moksleivių rezultatus sprendžiant standartizuotus testus. Labai greit visų mokyklų stimulu tapo mokyti pagal tokius testus, o visa kita – nustumta į šalį. Panašiai, kai jūsų vadovas vertina jus tik pagal pasiektus rezultatus atliekant konkretaus projekto užduotis, o į kitus darbus nekreipia dėmesio.
Kompiuteris negalės įvertinti dalykų, kuriuose bus niuansų ar prisitaikyti to. Viskas, kas jam rūpės jus vertinant – ar pasiekėte konkretaus projekto tikslus. Taigi jeigu padėsite kam nors kitam atlikti jų užduotis – tai niekam nerūpės. Pavyzdžiui, jeigu esate tas komandos narys, kuris ją palaiko atnešdamas kavos ar palaikydamas pozityvią nuotaiką, tai nebebus svarbu. Arba jei sugalvosite kai kuriuos projekto aspektus pakeisti taip, kad jie būtų efektyvesni, tai taip pat nebus įtraukta į jūsų rezultatų vertinimą. Ir robotas tik svarstys, kodėl jūs švaistote savo laiką darbams, nesusijusiems su tiesioginėmis užduotimis.
Kai žmonės bus graduojami kompiuterio pagal konkrečius objektyvius kriterijus, o jų darbo vieta ir premijos priklausys nuo to, galite būti tikri: darbuotojai tik tuo ir rūpinsis. Tai reiškia, kad bus praleidžiamos geros progos, sumažės kūrybiškumo, o korporatyvinė kultūra susitrauks iki esminių aspektų, tokių, kaip tiesiog moralė.
Be to, ne tik laiku pabaigtas projektas yra lyderystės požymis. Vadovas turi išspręsti kolektyvo vidinius nesutarimus, apginti savo komandą ir ieškoti būdų, kaip jai dirbti efektyviau. Kas svarbiausia – jis turi ieškoti dalykų, kurie atrandami vieno projekto metu ir gali būti pritaikyti visai kitiems projektams. Kompiuteris to tiesiog negalėtų padaryti.
Tad ar tai iš tiesų reiškia, kad kompiuteriai nevaidins jokio vaidmens projektų valdyme ateityje? Priešingai. Štai vienas iš aspektų S. Adamso tinklaraštyje, į kurį verta atkreipti dėmesį.
„Geriausia, kad robotas galės puikiausiai apskaičiuoti laiką ir išteklius, kurie reikalingi įvykdyti projektui, – rašo jis. – Robotai, įtraukti į projektų valdymą, pasidalins savo patirtimi iš turimos informacijos. Galiausiai sukaupti duomenys jiems padės nustatyti, kiek ilgai įvairūs projekto etapai turėtų užtrukti, kiek tam reikia išteklių, remiantis panašiais vykdomais projektais kitur. Robotai bus išlaisvinti nuo žmogiško šališkumo ir optimizmo, taigi aš tikiuosi, kad jie galės sudaryti geresnius biudžetus bei grafikus nei žmonės. Be to, žmogus sako savo vadovui tai, ką jis nori girdėti. Robotas tuo tarpu yra visiškai objektyvus, vertindamas viską pagal panašius projektus ir istoriją.“
Tai visiškai teisinga. Gaukime pakankamai duomenų bei teisingų algoritmų, ir turėsime tikrą potencialą sukurti kompiuterių programas, kurios galės realiai įvertinti projekto būklę. Tokios programos jau kuriamos, tačiau dar yra daugybė galimybių mokslininkams patobulinti duomenis. Įsivaizduoju, kad panašios programos galėtų būti plėtojamos išteklių racionalizavimui ir projekto planavimui, kad geriausiai atitiktų jo tikslus. Tai toks įrankis, kurį geras vadovas galėtų panaudoti, norėdamas padėti komandai dirbti efektyviau. Tačiau jis nėra vadovo pakaitalas.
Svarbu suprasti, kad kompiuteriai ir dirbtinis intelektas nėra žmonių konkurentai. Jie yra papildiniai. Kompiuteriai gali apdoroti daug duomenų per trumpą laiką, tačiau neturi žmogiškųjų savybių: kūrybiškumo, prisitaikymo, emocinio intelekto ir šabloninio pažinimo. Taigi žmonės gali pasinaudoti dirbtiniu intelektu norėdami pagerinti savo problemų sprendimų galimybes.
Čia ir yra tikroji dirbtinio intelekto ateitis vadybos sferoje.
