Dažnai besibaigiant metams greitėjančiame pasaulyje sveikos nuovokos nepraradęs žmogus bando daryti šiokias tokias išvadas. Kartais tai tik tam tikros impresijos ar nuojautos, nes bandymas pateikti „ekspertinę nuomonę“ tiesiogiai susijęs su pavojumi pasirodyti iš rankų išmaniojo nepaleidžiančiu paaugliu. Šito norisi išvengti, tad žemiau pateiktas mintis prašau traktuoti kaip praleistą progą patylėti.
Dažnai besibaigiant metams greitėjančiame pasaulyje sveikos nuovokos nepraradęs žmogus bando daryti šiokias tokias išvadas. Kartais tai tik tam tikros impresijos ar nuojautos, nes bandymas pateikti „ekspertinę nuomonę“ tiesiogiai susijęs su pavojumi pasirodyti iš rankų išmaniojo nepaleidžiančiu paaugliu. Šito norisi išvengti, tad žemiau pateiktas mintis prašau traktuoti kaip praleistą progą patylėti.
Daugumoje apie modernybes diskutuojančių interneto svetainių pešamasi dėl visiems iki gyvo kaulo įgrisusių neesminių dalykų: tarkim, kas geriau – „iPhone 5“ ar „Galaxy SIII“? Tiesą pasakius, tokios diskusijos trenkia infantilumu, bet tebūnie – kažkam tai be proto svarbu. Ginčykitės iki sąmonės netekimo, bet apie tai čia nebus nė žodžio. Konkrečių gaminių, operacinių sistemų ir pan. reikalus palikime nuošalyje. Mums tai per (pa)prasta.
Žvelkime giliau...
Šio teksto tikslas: pabandyti identifikuoti tris esminius proveržius 2012-aisiais moderniųjų technologijų (skaitmeninių įtaisų? Virtualybės įnagių? Komunikacijų įrankių?) pasaulyje. Visa tai, apie ką bus kalbama žemiau yra sietina su masinio vartotojiškumo aspektu, t. y. apie karines, sekimo ir kitokias itin progresyvias, bet dažnai įslaptintas, specifines technologijas čia nešnekėsime.
Taigi, iš eilės atsitiktine tvarka:
Pirma, atsirado plenoptinės kameros. Kaip fotografijai nesvetimas žmogus išgirdęs apie jų atsiradimą net žagtelėjau. Plenoptinės kameros esmė – nufotografuotą kadrą galima fokusuoti po fotografavimo momento. Kitaip tariant, per amžius nusistovėjusi fotografavimo seka: suradai vaizdą-nukreipei objektyvą-sufokusavai-nufotografavai prarado prasmę. Fotoaparatas „Lytro“ viską apverčia aukštyn kojom. Nors, kiek suprantu iš internete atsiradusios informacijos, kokybė vis dar prastoka, spalvos nykios ir šiaip yra dėl ko „prisikabinti“, tačiau esmė nesikeičia – fotografija padarė žingsnį kažkur kitur ir ši kryptis nėra atsitiktinė. Filmuojančių ar pilno kadro veidrodinių fotoaparatų dabar jau negana, nes yra „Lytro“.
Antra, nešiojamieji, planšetiniai ir dar bala žino kokie kompiuteriai juda universalizavimosi link. Kitaip tariant, randasi vis daugiau visokiausių hibridų, kurie esant ūpui gali tapti ir „planšetėmis“, ir „loptopais“ ir „truputį telefonais“. Pagrindinis klausimas, kurio vis dar nesiseka išspręsti – dydis. T. y. vartotojas rinkdamasis įtaisą pirmiausiai turi nuspręsti kokio dydžio vietą savo rankinėje/kišenėje jis yra pasiryžęs paaukoti skaitmeniniam įnagiui. Visa kita prisitaikys pagal jūsų norus. Kad tik užtektų noro įsisavinti tai, ką siūlo gamintojai.
Trečia, einama link nepaliaujamo „online“ gyvenimo režimo. Tai, kad jūsų automobilyje nuolat veikia geolokacijos sistema ar jūsų mobilusis yra su nuolat įjungtu GPS režimu nieko nebestebina. Kasdienybė ir tiek. Tačiau retos išimtys (kai jūs nevairuojate ar „išsiskiriate“ su telefonu) labai nepatinka skaitmenybės apaštalams, todėl po truputį žengiama vis arčiau kūno. „Google Project Glass“ – bene geriausias pavyzdys kaip „online“ režimas praplečia savo ribas privatumo ir mąstymo atrofijos sąskaita. Nesiplėsiu pasakodamas apie šių akinių galimybes (kas nori – be vargo suras vaizdo ir kitokių įrašų internete pagal pavadinimą), tačiau su nekantrumu laukiu pirmųjų masiniam vartotojui skirtų implantuojamų įtaisų su gyvenimo kokybės pagerinimo pažadais.
Turiu įtarimų, kad 2013-ieji ir bus tie metai, kai už gerą kainą jau galėsime įsišvirkšti ar įsioperuoti truputį skaitmeninio rojaus.
