Šiaurės Korėjos internetas – tarsi didelės bendrovės vidinis tinklas

Kaip atrodo interneto naršymas labiausiai įslaptintoje pasaulio valstybėje? Trumpas atsakymas – keistai, bent jau likusio pasaulio suvokimu, rašo BBC. Pavyzdžiui, kiekvienoje Šiaurės Korėjos svetainėje yra viena ypatinga savybė – privalomas programinis fragmentas, įterptas į kiekvienos svetainės kodą.

To fragmento veikimas yra labai paprastas ir labai svarbus: kai tik tekste paminimas dabartinis valstybės vadovas Kim Jong-unas, jo vardas automatiškai pavaizduojamas nežymiai didesniu šriftu, nei aplinkinis tekstas. Padidėjimas nėra labai išsiskiriantis, kad subjaurotų tekstą, bet pakankamas, kad būtų pastebimas. Ir tai – tik viena iš unikalių Šiaurės Korėjos interneto savybių.

101 metai

Šalyje, kur paprastiems piliečiams prieinami tik valstybės kontroliuojami propagandiniai informacijos šaltiniai, internetas taip pat akylai prižiūrimas valstybės. Nors tikima, kad absoliučios kontrolės gniaužtai silpnėja.

„Valdžia nebesugeba stebėti visos šalies komunikacijos, nors anksčiau jie sugebėjo tai daryti. Tai – labai svarbus pokytis“, – sakė Šiaurės Korėjos klausimų ekspertas Scottas Thomas Bruce'as, nemažai parašęs apie šią valstybę.

Visoje šalies sostinėje Pchenjane veikia tik viena interneto kavinė.

Kiekvienas, toje kavinėje besijungiantis prie interneto, naudojasi kompiuteriu, kuriame veikia ne „Windows“, „MacOS“ ar „Linux“ operacinė sistema, o „Red Star“ – pačių šiaurės korėjiečių sukurta operacinė sistema, kaip manoma, užsakyta paties velionio Kim Jong-ilo.

Tekstiniame dokumente, kuris įrašomas kartu su operacine sistema, paaiškinama, dėl ko taip svarbu, kad operacinė sistema derėtų su valstybės deklaruojamomis vertybėmis.

Kompiuterio kalendorius šioje šalyje rodo ne 2012, o 101 metus – tiek metų praėjo nuo ankstesnio valstybės vadovo Kim Il-sungo gimimo. Būtent šio žmogaus politinės teorijos lemia dabartinius politinius sprendimus.

Normaliems piliečiams laisva prieiga prie „interneto“ nėra suteikiama – tai yra privilegija, skirta kategorijai žmonių, kurie šioje valstybėje vadinami „elitu“, taip pat – akademikams ir mokslininkams.

Ir net šiam elitui matomas internetas yra toks siauras ir toks ribotas, kad labiau primena didesnės bendrovės vidinį tinklą, o ne milžinišką pasaulinį informacijos voratinklį, kuriuo laisvai naudojasi kiekvienas žmogus, gyvenantis už Šiaurės Korėjos ribų.

„Jų sukurta sistema yra tokia, kad jie ją gali laisvai kontroliuoti, o prireikus – išjungti“, – aiškina S. T. Bruce'as.

„Kwangmyong“ vadinamą sistemą administruoja vienintelis valstybinis interneto paslaugos teikėjas.

Pasak šalį gerai pažįstančio eksperto, šios sistemos pagrindinės galimybės yra prieiga prie vidinio tinklo forumo, tarpusavio pokalbių funkcijos ir valstybės remiamos žiniasklaidos. Turbūt nenustebsite – apie tokius dalykus, kaip „Twitter“, šios valstybės gyventojų dauguma nėra net girdėjusi.

„Pasimokę iš autoritarinių vyriausybių Vidurio Rytuose patirties jie sako, jog vietoje to, kad būtų įsileistas „Facebook“ ir „Twitter“, geriau būtų sukurti savo pačių „Facebook“ ir jį kontroliuoti“, – pasakoja ekspertas.

„Red Star“ operacinėje sistemoje veikia specialiai modifikuota „Firefox“ naršyklės versija „Naenara“ – tokiu pačiu vardu pavadintas ir pagrindinis šios šalies portalas, turintis ir anglišką versiją.

Tipinės Š. Korėjos svetainės platina naujienas – pavyzdžiui, „Voice of Korea“ ir oficialusis valdžios ruporas „Rodong Sinmun“.

Bet visi, kuriantieji turinį tokiam „internetui“, turi būti itin atsargūs.

Organizacija „Reporteriai be sienų“, stebinti pasaulinę spaudos laisvę, pranešė, kad kai kuriems Šiaurės Korėjos „žurnalistams“ buvo skirti nemokami kelialapiai į „revoliucionalizacijos“ stovyklas be teisės šios kelionės atsisakyti. Ir tokios bausmės priežastis – paprasčiausia korektūros klaida straipsnyje.

Žinoma, be „Kwangmyong“, Š. Korėjoje yra ir tikrasis, nefiltruojamas internetas. Bet manoma, kad prieigą prie jo turi tik kelios dešimtys šeimų visoje šalyje – dauguma jų tiesiogiai giminiuojasi su Kim Jong-unu.

Tinklelis nuo uodų

Šiaurės Korėjos nenorą leisti paprastiems piliečiams jungtis prie interneto smarkiai slopina suvokimas, kad, kaip ir prekybos požiūriu, norint išlikti valstybei būtina šiek tiek atsiverti.

Kinijoje yra garsioji „Didžioji ugniasienė“, blokuojanti tokias svetaines, kaip „Twitter“, o kartkartėmis ir nepalankius straipsnius apie šią šalį publikuojančias interneto svetaines. Tuo tarpu Š. Korėjos technologinę infrastruktūrą teisingiau būtų pavadinti „tinkleliu nuo uodų“ – per šį filtrą į vieną ir į kitą pusę prasisunkia tik pati būtiniausia informacija.

Bet į rankas paėmus mobilųjį įrenginį staiga pastebima, kad tinklelyje esama ir stambesnių skylių.

Nors šalyje veikia oficialus mobiliojo ryšio tinklas, kuris neteikia prisijungimo prie interneto ar tarptautinių skambučių paslaugų, Šiaurės Korėjos gyventojai vis dažniau sugeba įsigyti kiniškų telefonų, kontrabanda atgabenamų per šias valstybes skiriančią sieną.

Paprastai šiais telefonais galima naudotis tik maždaug iki 10 kilometrų nuo Š. Korėjos-Kinijos sienos, tačiau bandymai taip „pasižmonėti“ yra gana pavojingi. „Rizika, kurios žmonės imasi dabar, būtų neįsivaizduojama prieš 20 metų“, – sako ataskaitos apie kintančią Šiaurės Korėjos žiniasklaidos aplinką bendraautoris Natas Kretchunas.

Ši ataskaita, pavadinta „Tylus atsivėrimas“, buvo sudaryta apklausus 420 suaugusių asmenų, kurie paspruko iš šalies. Be kitų įdomių dalykų, jie papasakojo ir tai, kokių žygdarbių imasi žmonės, norėdami pasinaudoti šiais nelegaliais mobiliaisiais telefonais.

„Norint užtikrinti, kad mobiliojo telefono dažnis nėra sekamas, skambinimo metu prisipildavau vonią vandens ir ant galvos užsidėdavau dangtį nuo puodo ryžiams virti. Nežinau ar tai padėjo, bet sučiuptas nebuvau“, – pasakojo 2010 metais iš Š. Korėjos pabėgęs 28 metų vyriškis.

Nors tokio apsaugos metodo mokslinis patikimumas yra abejotinas, jo baimė buvo akivaizdžiai pagrįsta.

„Nelegalaus mobiliojo telefono turėjimas yra labai rimtas nusikaltimas. Valdžia iš tiesų įsigijo įrangą, kuri seka žmones, besinaudojančius tokiais telefonais. Taigi, jei norite tokiu telefonu pasinaudoti, tikriausiai turėtumėte būti tankiai apgyvendintoje teritorijoje ir telefonu kalbėtis labai trumpai“, – tikina S. T. Bruce'as.

Sąžininga informacija

Savo vadovavimo metu Kim Jong-ilas, norėdamas pademonstruoti savo „karinį genialumą“, per paradus gatvėmis varinėdavo šimtus tankų.

Daugelis stebėtojų tikina, kad jo sūnus Kim Jong-unas siekia parodyti, kad skiriasi nuo tėvo ir pademonstruoti savo technologinį genialumą, į paprastų piliečių gyvenimus įvesdamas technologiškai pažangius gyvenimą palengvinančius įrankius.

Bet kiekvienas žingsnis siekiant šio tikslo Šiaurės Korėjos žmonėms duoda tai, ko jie niekada nėra turėję – sąžiningos informacijos, kuri tokiu slaptumo šydu užsiskleidusias valstybes gali tiesiog sužlugdyti.

„Nemanau, kad tai yra visiškai tiesus kelias į artimiausiu metu įvyksiantį dar vieną arabų pavasarį. Bet manau, kad žmonės dabar tikisi priėjimo prie tokių technologijų, todėl susidaro asmeninių lūkesčių sistema, kurios taip paprastai atšaukti neįmanoma“, – sakė ekspertas.