Šiandien vaizdo žaidimai tapo tokiu įprastu dalyku, kad mažai kas pamena, o kaip žmonės gyveno, kai jokių vaizdo žaidimų iš vis nebuvo. Net pirmieji „Ping Pong“ ar „Snake“ jau atrodo tokia tolima praeitis, bet kaip tik jie man priminė vos prieš 20–30 metų buvusią erą be kompiuterių.
Iš tikro, truputį meluoju, nes kiek tik pamenu vaikystę, ten jau buvo vaizdo žaidimai. Geriausiai prisimenu rusišką „Nu Pagadi“, kurį netruko pakeisti „Tetris“, o po to dar „mandresnė“ vokiška konsolė su keičiamais ekranais. Žinoma, po to jau net nereikia priminti visiems žinomų: 8 bitų konsolių, SEGA ir visko, kas sekė toliau.
Tik žymiai įdomiau prisiminti žaidimų konsoles prieš vaizdo žaidimus. Tikrai, įdomiausia dalis, kad žaidimai prieš skaitmeninę erą buvo žymiai tikroviškesni, naudojo super realistišką fizikos ir grafikos variklį, idealiai atkartojantį tikro pasaulio dėsnius.
Dauguma šiandienos populiariausių mobiliųjų žaidimų tėra gana prastos ir labai jau apytikslės originalių senovinių žaidimų kopijos.
Pats „Ping pong“ tiek nespalvotame „Nokia“ ekrane, tiek ant „Xbox Kinect“ vis dar atrodo lyg tik tolimas stilizuotas eskizas tikrosios žaidimo versijos.
Kartu skaitmeniniai žaidimai šiandien įgavo tokį populiarumą, kad labai retas net prisimena ar žino, kad iš vis kažkas buvo prieš kompiuterius. Dar įdomiau, kad sulaukėme tokio amžiaus, kai žmonėms virtualūs žaidimai atrodo žymiai tikroviškesni ir yra patrauklesni. Net grįžus prie tikro stalo teniso vis dažniau atrodo, kad kažkas čia su juo labai netvarkoje, nes juk mūsų amžiaus „Ping Ponge“ su „Xbox Kinect“ užtenka pakelti ranką reikiamoje pusėje, kad atmušti kamuoliuką…
Deja, realybėje veikia keistesni fizikos principai, kur rankos pakelti ar ekrano perbraukti tiesiog neužtenka. O gal tik progresas įgauna vis keistesnes formas realaus pasaulio atžvilgiu..?