Klaviatūros evoliucija

Kai Billas Buxtonas dirbo kompanijos „Xerox“ Palo Alto tyrimų centre 1990-aisiais, vyruką apsėdo mintis, kodėl kompiuterio klaviatūra negali veikti kaip klasikinis vaikiškas telefonas – du plastmasiniai puodeliai, sujungti virvute. Toks prietaisas kartu yra ir įvesties, ir išvesties įrenginys, standartinė klaviatūra – tik įvesties. Tačiau idėja, kaip klaviatūrą priversti atlikti du darbus vienu metu, kilo tik po beveik dviejų dešimtmečių – būtent tada ir atsirado įrenginiai su lietimui jautriais ekranais ir klaviatūromis, atvaizduojamomis juose. Nepaisant to, atrodytų jau iki tobulumo ištobulinus lietimui jautrius ekranus, patogumo ir greičio atžvilgiu niekas negali prilygti senai, gerai standartinei klaviatūrai. Apie kurios evoliuciją ir papasakosime šiame straipsnyje.

Klaviatūrų evoliucijos laiko juostoje negalime nubrėžti aiškių linijų, nes nuolat iš skirtingų pasaulio kampelių išlįsdavo tai vienas, tai kitas mokslininkas, siūlantis savo klaviatūros arba jos patobulinimo variantus, kurie dažnai sutapdavo su kitų išradėjų. Pirmųjų klaviatūrų kūrėjais galima laikyti Johną Jonesą ir Christopherį Sholesą. Pirmasis 1852 metais užpatentavo išradimą, pavadintą „mechaniniu spaustuvininku“, antrasis savo kūrinį užpatentavo po 15 metų ir pavadino jį „spausdinimo mašinėle“.

Tačiau pirmoji klaviatūra, artimiausia dabartiniam standartui, 1961 metais buvo pristatyta kompanijos „IBM“, kuri sukūrė elektromechaninę „Selectric“ spausdinimo mašinėlę.

„IBM“ ilgai dirbo mėgindama tinkamai išdėstyti mygtukus klaviatūroje ir kurdama planus, kad ji būtų kuo ergonomiškesnė. Nieko nuostabaus, kad po poros dešimtmečių, kai kompiuteriai pradėti gaminti masiškai, jiems buvo panaudotas „IBM“ sukurtas standartas. Tuomet buvo nuspręsta, kad mygtukus išdėsčius taip, kaip yra dabar, pasiekiamas didžiausias spausdinimo greitis.

Nors medžiagos, iš kurių buvo gaminamos pirmosios klaviatūros, ir buvo ganėtinai pigios, pačios klaviatūros stebino brangumu. „Key Tronic“ ar „Micro Switch“ klaviatūra kainavo apie 100 JAV dolerių, todėl kompanijos pradėjo ieškoti kaip su dar mažesnėmis sąnaudomis sukurti geresnius įrenginius. Taip, vėlgi „IBM“ dėka, gimė mygtukai, su po jais įmontuotomis spyruoklėmis, kurios neleisdavo jiems pasilikti nuspaustiems. Tačiau net ir tai pasirodė esą per brangu. Tad „IBM“ pradėjo po klavišais dėti gumą ir „žirklinio“ tipo mechanizmus, kurie po paspaudimo klavišą vėl pakeldavo į viršų.

Tokiu būdu buvo nušauti iš karto du zuikiai: pagaminimo sąnaudos sumažėjo, o sukurtos klaviatūros dirbant skleisdavo mažiau triukšmo. Toks sprendimas ir šiandien naudojamas gaminant daugumą nešiojamųjų kompiuterių.

Šiandien su technine klaviatūros puse praktiškai nebedirbama, dabar visas dėmesys skiriamas išvaizdai. Kiekvieno nešiojamojo kompiuterio dizaineriai susiduria su viena problema – kaip klavišus išdėstyti būtent ten, kur smegenys tikėsis juos surasti? Negalima jų išdėstyti per plačiai, nes neatitraukiant rankų juos bus sunku pasiekti visais pirštais, taip pat negalima klaviatūros ir suspausti, nes tokiu atveju naudotojai pradėtų spausti po kelis mygtukus vienu metu. Svarbų vaidmenį atlieka ir mygtuko forma. Išgaubti mygtukai patogesni, nes pirštai automatiškai aptinka klavišo centrą, tačiau įgaubus sutaupoma vietos ir klaviatūra atrodo kur kas estetiškiau.

Kai standartinėms klaviatūroms atrodytų jau nebeliko kur tobulėti, atsirado lietimui jautrūs ekranai ir klaviatūros juose. Nors ši technologija atsirado jau gana senai, išpopuliarino ją „Apple“, išleidusi pirmąjį „iPhone“ telefoną. Pagrindinė problema, kodėl ši technologija vis dar daugumai yra nepatogi – nėra fizinio grįžtamojo ryšio. Kitaip tariant – naudotojas negauna jokio impulso į pirštą apie įvykdytą veiksmą.

Šiandien būtų sunku įsivaizduoti kitokią klaviatūrą nei „QWERTY“ tipo. Tačiau mažesnės kompanijos ir toliau eksperimentuoja tikėdamosi sukurti naują standartą, pakeisiančią mūsų įpročius.