Nuo pat 1989 metų, kuomet pažangiausi pasaulio elektrochemikai Martinas Fleischmannas ir Stanley Ponsas gerokai pasiskubinę paskelbė pasauliui apie „šaltosios sintezės“ reiškinio stebėjimą mėgintuvėlyje savo laboratorijoje, ieškoma atsakymo į labai svarbų klausimą: ar šaltoji sintezė įmanoma?
Šaltoji sintezė, dar vadinama mažos energijos atomine reakcija (Low Energy Nuclear Reaction, LENR) teoriškai yra elementų susiliejimas (bet ne įprastinė cheminė reakcija) „normalioje“ temperatūroje, šio proceso metu išskiriant daugiau energijos, nei sunaudota elementams sujungti, rašo forbes.com.
Tokia idėja yra be galo patraukli, nes ją realizavus žmonija teoriškai turėtų beveik neišsenkantį neįtikėtinai pigios energijos šaltinį. Tiesa, praktiškai tikriausiai susidurtume su tam tikromis pasekmėmis – tarša, radiacija, tačiau iki technologijų išvystymo to niekas nežino.
Tuo tarpu karštoji sintezė yra procesas, kurio metu elementai sujungiami esant tokioms temperatūros ir slėgio sąlygoms, kokios natūraliai stebimos tik žvaigždėse.
Karštoji sintezė (vėlgi, teoriškai) pagamintų daugiau energijos nei jos reikėtų sintezės sąlygoms sukurti, tačiau tos sąlygos yra tokios ekstremalios, jog joms tikrai nepakaktų paprasto mėgintuvėlio – reikėtų namo dydžio aparatūros ir dar didesnių pastatų, kuriose ta aparatūra būtų laikoma, taigi, reaktorius būtų didžiulės gamyklos dydžio – galbūt kaip amerikietiškoji National Ignition Facility (NIF). Be to, tikrai žinoma, kad karštosios sintezės proceso metu susidarytų radioaktyvių liekanų.
Deja, paaiškėjo, kad M. Fleischmanno ir S. Ponso eksperimento nepavyksta patikimai atkartoti. Todėl po mokslininkų pranešimo kilusioje akademinėje sumaištyje abiejų specialistų reputacija buvo sužlugdyta, o tyrimų sritis buvo priskirta „marginaliniam“ mokslui – kartu su amžinojo variklio, telekinezės ir antigravitacijos tyrimais.
Ir nors vyraujantį mokslą tokia situacija, panašu, visiškai tenkino, kol „rimti“ mokslininkai milijardus dolerių leido „karštosios“ sintezės tyrimams (esama netgi manančių, kad šaltoji sintezė buvo marginalizuojama sistemingai, tyčia nuvertinama tvirtas pozicijas užimančių mokslininkų), keletas mokslininkų atskalūnų šaltosios sintezės tyrimų nenutraukė, o per kelis pastaruosius metus buvo sukaupta duomenų, kurie rodo, kad šaltoji sintezė visgi gali ir nebūti pramanas.
Žodis „gali“ šiuo atveju panaudotas sąmoningai, nes esami duomenys, nors ir perspektyvūs, nėra visiškai įtikinami.
Praėjusiais metais visame pasaulyje garsiai nuskambėjo naujiena apie italą išradėją Andrea Rossi, kuris pasiskelbė sukūręs šaltosios sintezės aparatą, kurį jis pavadino Energijos katalizatoriumi („E-Cat“). Nuo to laiko praėjo daugiau nei metai, per kuriuos A. Rossi surengė vieną-kitą neįtikinamą demonstraciją (didžiausia ir mažiausiai įtikinama vyko praėjusių metų spalio 28 dieną). Bet, nepaisant viso triukšmo žiniasklaidoje, „E-Cat“ vis dar pagrįstai galima vadinti produktu, pagamintu iš pažadų.
O iš visų kitų bendrovių, kurios pasiskelbė vystančios šaltosios sintezės tyrimus, išsiskiria tik viena – Graikijoje įsikūrusi „Defkalion Green Technologies“.
Pačioje veiklos pradžioje „Defkalion“ mokslininkų grupė bendradarbiavo su A. Rossi įkurta „Leonardo Corporation“, tačiau kiek daugiau nei prieš metus jų draugystė atšalo dėl kol kas nežinomų priežasčių. Nuo tada „Defkalion“ išplatino kelis pranešimus spaudai ir minimalų kiekį aiškios informacijos... bet prieš kelias dienas viskas pasikeitė.
Spalio 18 dieną „Defkalion“ publikavo du dokumentus: nepriklausomo eksperto ataskaitos santrauką ir išsamią jų sistemos bandymų ataskaitą, kurioje šių metų rugsėjį Graikijoje vykusių bandymų trečiųjų šalių liudininkų pavardės buvo paslėptos.
Ataskaitos labai įdomios. Štai kelios nepriklausomo liudininko išvados iš veiklos santraukos:
- „Defkalion“ sugebėjo pademonstruoti energijos perteklių.
- Mokslininkams pavyko parodyti, kad jie gali pilnai valdyti reakciją: ją pradėti, sustabdyti, sustiprinti, susilpninti.
- Jie sugebėjo pademonstruoti, kad reakcija yra priklausoma nuo vandenilio dujų.
- Reaktoriaus turinys buvo išimtas, jis svėrė 59 gramus – didžiąją šios masės dalį sudarė keraminis kiautas. Taigi, panašu, kad reakcijos metu gaminama daugiau energijos nei išsiskirtų bet kokios žinomos cheminės reakcijos eigoje naudojant tokį medžiagų kiekį. Tai verčia manyti, kad vyksta atominiai procesai.
- Visuose surinktuose duomenų rinkiniuose buvo klaidų ruožai, kurie dar nėra visiškai išanalizuoti. Vykdant detalią duomenų analizę tai turės būti sprendžiama.
- Panašu, kad „Defkalion“ nuoširdžiai bando tiksliai išmatuoti ir pademonstruoti savo technologijos veikimą bei yra tikri, kad sugebės naudingumo koeficientą, kuris yra didesnis už vieną (NK>1), palaikyti pakankamai ilgai, kad būtų atmesta bet kokia cheminės reakcijos galimybė.
Paskutinis sakinys – labai svarbus. Bet ataskaitoje išsiskiria ir kitas sakinys:
Preliminariais duomenimis, reaktoriaus veikimo NK yra gerokai didesnis už 3.
O tai – potencialiai milžiniškos svarbos naujiena. Nepriklausomas liudininkas, tvirtinantis, kad sistema gamina triskart daugiau energijos nei į ją įdedama – labai rimtas pareiškimas. Bet lieka klausimas: o kas gi buvo tas nepriklausomas liudininkas.
Ataskaita buvo parašyta PDF formatu, o peržiūrėjus dokumento techninius duomenis pavyko išsiaiškinti, kad jis nebuvo labai akylai suredaguotas, taigi, išaiškėjo, kad dokumento autorius yra Michaelas A. Nelsonas, turintis 30 metų darbo patirties JAV agentūroje NASA.
Susisiekus su M. A. Nelsonu paaiškėjo, kad jis bandymuose dalyvavo ne kaip NASA, o kaip „Free Energy Foundation“ atstovas. Šis fondas apmokėjo mokslinių interesų genamo M. A. Nelsono kelionės išlaidas.
M. A. Nelsonas tiesiog norėtų žinoti, ar šaltoji sintezė yra realus dalykas ir jis dirba kaip nešališkas ekspertas, bandantis nustatyti, kas šiuo klausimu yra realu. Tik tiek. Jis nebando ko nors kritikuoti ar ką nors pabaigti, jis daro tai, ką daro tikri mokslininkai: tiria dalykus, kurie yra įdomūs.
Prieš darant kokias nors išvadas apie tai, kiek M. A. Nelsono žodžiai suteikia patikimumo šaltosios sintezės reiškiniui, dar kartą juos perskaitykite: kad rezultatai atrodo labai perspektyvūs, bet reikalingi ir tolimesni tyrimai.
Tolimesnių tyrimų poreikio priežastis akivaizdi: nustatymas, ar energijos pagaminama daugiau nei jos įdedama, yra ne pats lengviausias darbas. Tam reikalinga daug įrangos, svarbus pasiruošimas, kurio „Defkalion“ testų metu nebuvo atlikta. Tai tikrai nereiškia, kad bandymais buvo manipuliuojama – tiesiog bandymų aplinka nebuvo tokia vienareikšmiška, kokios reikia norint gauti nepaneigiamų įrodymų.
Bet kuriuo atveju, „Defkalion“ atlikti bandymai yra patys išsamiausi ir atviriausi šaltosios sintezės testai, juos stebėjo žmogus, kurį galima neabejojant pavadinti rimtu mokslininku.
Taigi, panašu, kad šaltoji sintezė, kaip reiškinys, gali būti reali, ji gali generuoti energiją ir jos perspektyvos yra kur kas geresnės nei buvo prieš savaitę. O dabar, siekiant išjudinti beužgimstančią šaltosios sintezės rinką, reikia sulaukti, kol kiti šios rinkos dalyviai – ypač A. Rossi ir jo „Leonardo Corporation“ atviriau parodys, ką jie slepia.