Technologiniai pokyčiai veikia ne tik gyvenimo kokybę, bet ir žmonių savijautą, teigia psichologai. Likus mažiau nei mėnesiui iki skaitmeninės televizijos eros pradžios Lietuvoje, specialistai teigia, kad pasikeitimus reiks priimti neišvengiamai, o būdas jiems pasiruošti – geriau galvoti apie save. Jau ne pirmą kartą visuomenę gąsdinančios inovacijos pozityviai bus priimtos tik tuomet, kai žmonės tokius pokyčius laikys natūraliu procesu.
Pasaulį naujosios technologijos sukrečia kaskart joms atsiradus – nors jaunosios kartos vis lengviau priima pokyčius, kadaise žmonija įtariai žiūrėjo į telefoną, mokėsi naudotis kompiuteriu, bandė prisitaikyti prie virtualaus gyvenimo peripetijų. Psichologas Andrius Kaluginas juokauja, kad vis dėlto didžiausią pasipriešinimą pokyčiams visuomenė parodė dar XVII a. „Manau, didžiausias atradimas, prie kurio buvo sunkiausia prisitaikyti – tai, jog Žemė yra apvali, sukasi aplink Saulę, o ne Saulė – aplinkui Žemę. Manau, tai buvo didžiausias pokytis žmonijoje, kurio ji nepriėmė kelis šimtmečius. O technologijos, palyginus su Žeme ar galaktika, tėra menkniekis“, – juokavo specialistas.
Vis dėlto, net ir šiais laikais, kai technologiniai pokyčiai vyksta itin greitai, žmonės vis dar baiminasi naujovių ir ne visuomet moka prie jų prisitaikyti. Vos už poros savaičių Lietuvai pereinant prie skaitmeninės televizijos, mėnesio pradžioje šiam pokyčiui nebuvo pasirengę daugiau nei 200 tūkst. šeimų. DELFI teiravosi psichologų, kodėl žmonės bijo ir priešinasi technologiniams pokyčiams bei kaip išmokti jiems pasiruošti.
Kadaise bijojo telefono
Į naujoves didžioji žmonijos dalis visuomet žiūrėjo įtariai. Paprašytas išskirti technologinę naujovę, kuri anksčiau itin stebino ir gąsdino visuomenę A. Kaluginas įvardijo telefoną. „Savo laikais, kada atsirado telefonas, žmonės jo bijojo. Jis atrodė kaip stebuklas ir pradėjo nuotolinio bendravimo epochą. Vėliau jau atsirado televizija – mes matome žmogų, kuris yra studijoje, o ne šalia mūsų, internetas. Manau, kad šiuo atveju, pats faktas, kad gali su kažkuo bendrauti ir gauti informaciją per atstumą atsirado telefono dėka“, – kalbėjo jis.
Specialistą papildė ir psichologas Marius Daugelavičius. „Taip jau yra, kad žmogus linkęs palaikyti homeostazę, pastovumą, o kai reikia kažką išmokt, prie kažko prisitaikyti, jis dažniausiai kabinasi į savo sukurtą pasaulį ir yra linkęs jį išlaikyti. Naujovės jam asocijuojasi su diskomfortu. Kuo vyresnis žmogus, tuo paprastai tas diskomfortas yra didesnis – kuo didesnė žmogaus patirtis, tuo jis sunkiau daro pokyčius, – sakė M. Daugelavičius. – Pavyzdžiui, vaikas, yra labai imlus naujovėms: jam galima rodyti ką tik nori, jam įdomu. Vyresnis žmogus pretenduoja į tai, kad jau žino kaip teisingai gyventi, o naujovės šią nuostatą tarsi paneigia“.
Vyresniems inovacijos, kaip jauniems – kaimas
M. Daugelavičiaus manymu, negalima sakyti, kad naujoji karta yra labiau linkusi į pokyčius nei vyresnioji karta. „Pavyzdžiui, vyresnioji karta yra labiau linkusi į mechaniką, fizinį darbą. Tuo metu jei, pavyzdžiui, jaunajai kartai tektų gyventi kaime tokiomis sąlygomis, kurios buvo visiškai įprastos jų seneliams, tai lemtų tokį patį diskomfortą ar pasipriešinimą“, – mano jis.
A. Kalugino teigimu, jauniems žmonėms prisitaikyti prie technologinių naujovių vis tik lengviau. „Yra toks faktorius kaip technologinė dinamika. O dabar dinamika labai staigi: ir pats laikas bėga greičiau, ir pokyčiai įvyksta greičiau. Dabartinis jaunimas pripratęs ne tiek prie tų naujų technologijų, bet prie labai staigios kaitos. Vyresnių žmonių gyvenimuose viskas vyko lėčiau. Pavyzdžiui, televizorius buvo išrastas XX a. pradžioje, kompiuteris – tik po 50 m. Nebuvo tokios staigios dinamikos, o dabar faktiškai šiandien kažkoks daiktas išrandamas, o po dviejų metų jis jau – morališkai pasenęs“, – kalbėjo jis.
Nori jaustis užtikrinti
Psichologų manymu, noro priešintis naujovėms šaltinis – įvairios baimės. „Diskomfortas kyla ir iš baimės jausmo, nežinomybės: aš nežinau, kas laukia ir ar tai bus geriau ar blogiau. Tai ir pokyčių baimė, baimė sugriauti įprastą pasaulį ir nusistovėjęs mąstymas bei elgesio struktūros. Priešintis padeda ir tas pasitikėjimas, kad žmogus kažką moka padaryti gerai ir jaučiasi užtikrintas. Atsiradus naujovėms, žmogus patiria tą jausmą, kai nėra užtikrintas savimi“, – sakė M. Daugelavičius.
Kolegai pritarė ir A. Kaluginas. „Yra psichologinė baimė, kad aš nesugebėsiu valdyti, baimė, kad nesugebėsiu susitvarkyti. Pavyzdžiui, kai atsirado nuotolinio valdymo pulteliai, rodos, nieko išskirtinio nenutiko, bet žmonės galvojo, kad ši įtaiso nereikia, nes jie nemoka juo naudotis. Tai – ne pačių naujovių baimė, o baimė, kad tai kažkas sudėtingo, labai baisaus ir kad žmogus patirs kažkokią nesėkmę naudodamas tas naujas technologijas“.
M. Daugelavičius sakė, jog nuomonė, kad lengviau prie pasikeitimų prisitaiko bendraujantys žmonės, o sunkiau su tuo susitaiko intravertai, nebūtinai teisinga. „Pavyzdžiui, ekstravertai lengviau prisitaiko prie išorinių pokyčių, kurie reikalauja aktyvių veiksmų. Intravertas – geriau prie vidinių, kai reikia kažką išmąstyti ar sugalvoti. – sakė jis. – Yra daug kompiuterinių genijų, kurie nemoka bendrauti. Žmogus, kuris yra labai bendraujantis, dažniau linkęs veikti fiziškai, komunikuoti, o ne į informacines technologijas“. Jo teigimu, kiekvienas žmogus į technologines inovacijas gali reaguoti labai skirtingai priklausomai nuo jo charakterio.
Pokyčius priimti lengviau tikint savimi
Psichologai sutinka, kad tai, jog Lietuvoje dalis žmonių jaučia diskomfortą dėl perėjimo prie skaitmeninės televizijos, – natūralus reiškinys. „Žiūrėjo šitaip, o dabar kažką reikia keisti? Bent jau vyresnio amžiaus žmonėms, tikiu, kad tai gali sukelti atmetimo reakciją“, – sakė M. Daugelavičius.
Norint pokyčiams pasiruošti, tai reikia daryti ne tik susipažįstant su technologijomis, bet ir nusiteikiant morališkai: „Kai žmogui labai įprasta daryti pokyčius, eksperimentuoti, jam yra iššūkis kažką keisti, žmogus lengvai priima bet kokius pokyčius. Tai – labiau treniruočių ir gyvenimo būdo klausimas. Mano giliu įsitikinimu, bet kokie pokyčiai yra sveika žmogui, jeigu jis nesipriešina jiems, o juos įsileidžia. Paprastai pokyčiai yra kaip evoliucija. Tai kažkas, kas atsiranda nuolat, dažniausiai – kokybiškas naujas etapas, kažkas naujesnio, geresnio, labiau adaptuoto, ir jei žmogus tai įsileidžia, pagal Darviną, jis stovi aukščiau evoliucijos piramidėje. Jei žmogus priešinasi tiems pokyčiams, tai, žinoma, jie jam iššaukia tik stresą, konfliktus, ne adaptaciją, o depresiją, agresiją ir kitas problemas“.
A. Kaluginas norintiems išmokti nebijoti pataria labiau įsiklausyti į save. „Čia, savo ruožtu, yra psichologinis dalykas – ar aš save vertinu kaip konservatyvų, atsilikusį ir negebantį valdyti kažko naujo, ar vertinu aukščiau ir manau, kad man naujovės yra priimtinos ir aš susitvarkysiu su jomis. Reikia tikėti savimi, o ne tuo, kad aš negalėsiu, nesugebėsiu susitvarkyti su vienais ar kitais dalykais. Geras pavyzdys yra nuotolinio valdymo pultas – kažkada žmonės irgi to bijojo, galvojo, kad geriau prieis prie televizoriaus ir perjungs kanalą, nes tai atrodė labai sunku ir sudėtinga.
O pasižiūrėkite dabar – kiek yra senjorų, kurie naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, kurie nebijo mokytis ir kurie nesako, kad yra seni ir kažko nesugebės ar nepadarys. Reikia psichologinio nusiteikimo, kad tai nieko baisaus ir visai nereikia savęs nuvertinti, tik truputį pramokti, išmokti, perskaityti instrukciją arba jeigu labai sudėtinga – pasiteirauti konsultanto“.