Ar žinote, kas yra teletekstas? Jei nežinote atsakymo į šį klausimą, nepergyvenkite – net geriausiais savo laikais teletekstas tebuvo papildoma TV paslauga, savotiška egzotika, kurią naudojo toli gražu ne kiekvienas žiūrovas. Šiandien teletekstas yra dar gyvas, bet iš jo mažai kas beliko.
Ar žinote, kas yra teletekstas? Jei nežinote atsakymo į šį klausimą, nepergyvenkite – net geriausiais savo laikais teletekstas tebuvo papildoma TV paslauga, savotiška egzotika, kurią naudojo toli gražu ne kiekvienas žiūrovas. Šiandien teletekstas yra dar gyvas, bet iš jo mažai kas beliko.
Tai kas gi yra tas teletekstas?
Teletekstas (angl. teletext) – tai nemokama televizijos paslauga, kuri leidžia televizoriaus ekrane peržiūrėti TV programą, naujienas, skelbimus ir kitą tekstinę bei grafinę informaciją. Ją paruošia programų transliuotojai ir siunčia žiūrovams kartu su vaizdu ir garsu. Teletekstą galima įsivaizduoti kaip savotišką elektroninį žurnalą, kuris nemokamai „įterpiamas“ į transliaciją.
Dauguma televizorių, senų ir naujų, leidžia peržiūrėti teletekstą. Tik patys pigiausi modeliai neturi tokios funkcijos. Kaip ir popieriniai žurnalai, teletekstas yra suskaidytas į puslapius, kuriuos galima „vartyti“ su nuotolinio valdymo pulteliu. Tam skirti papildomi mygtukai, kurie dažniausiai išskiriami raudona, mėlyna, geltona ir žalia spalvomis. Atidžiau apžiūrėkite savo turimus pultelius ir tikriausiai surasite šiuos mygtukus.
Pirmąją teleteksto sistemą „Ceefax“ sukūrė BBC televizija 1974 metais. Ji buvo sustabdyta tik šiais metais, kuomet Didžiojoje Britanijoje buvo išjungti analogtinės TV siųstuvai (teakdoor.com)
Ar visi kanalai turi teletekstą?
Ne, ne visi. Prieš 5–10 metų teletekstas buvo įprasta televizijos paslauga, kurią turėjo daugelis TV kanalų, tačiau dabar ji tapo didele retenybe. Iš kelių dešimčių Lietuvoje dažniausiai transliuojamų programų tik kelios turi teletekstą. Iš lietuviškų kanalų gal tik vienintelė „Lietuvos Ryto“ televizija tiekia tokią paslaugą. Daugelis baigia užmiršti teletekstą, net patys transliuotojai.
Kol nebuvo interneto, teletekstas buvo naudinga paslauga. Ji leisdavo žmonėms pasižiūrėti TV programą, pasiskaityti naujienas. Šiandien visą šią informaciją nesunkiai galima rasti pasauliniame voratinklyje, be to, čia ji žymiai „šviežesnė“, išsamesnė ir pateikta patogesnėje formoje. Tad teletekstas grimzta užmarštin kartu su analogine televizija. O buvo laikai, kai šios paslaugos palaikymui televizijos specialiai samdydavo atskiras redakcijas.
Kam jis buvo naudojamas anksčiau
Teletekstas atsirado aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tais laikais interneto dar nebuvo ir pagrindinės masinio informavimo priemonės buvo laikraščiai, televizija ir radijas. Teleteksto idėją sugalvojo britai, o tiksliau, BBC darbuotojai. Iš pradžių jis buvo kurtas kaip subtitrų transliavimo priemonė, tačiau gana greitai kūrėjai įžvelgė jame didesnį potencialą. Naujoji technologija leido „įsiūti“ į transliaciją bet kokį tekstą, tad transliuotojams buvo nesunku kartu su vaizdu ir garsu žiūrovams siųsti ne tik subtitrus, bet ir TV programą bei svarbiausias naujienas.
Per kelis metus teleteksto paslauga išplito Vakarų Europos šalyse. Lietuvą ji pasiekė tik po nepriklausomybės atgavimo, nes Sovietinėje Sąjungoje teleteksto technologijos buvo naudojamos nemasiniais tikslais, pavyzdžiui, kaip operatyvaus naujienų perdavimo vietiniams laikraščiams priemonė. Įdomu, jog teletekstas buvo populiarus tik senajame žemyne, JAV ir Kanadoje jis taip ir neišplito.
Aukso laikai – XX amžiaus pabaiga
Pirmosioms teleteksto transliacijoms peržiūrėti reikėdavo įsigyti specialų televizoriaus priedą. Dėl to naujoji technologija išpopuliarėjo tik tuomet, kai pasirodė TV modeliai su integruotu teleteksto priedu. Tai įvyko devintajame dešimtmetyje. Teletekstas savo vystymosi apogėjų pasiekė XX amžiaus pabaigoje, kuomet technologijos pažengė tiek, kad be teksto leido siųsti ir paprastučius paveiksliukus (sudėtingos grafikos perduoti buvo neįmanoma dėl techninių televizijos standartų apribojimų). Kartu su naujienomis ir TV programomis būdavo siunčiami įvairūs skelbimai, prekių ir paslaugų reklama. Teletekstas tapo interaktyviu – kai kurie kanalai turėjo atskirą telefono liniją, kurią paskambinus buvo galima padiktuoti savo tekstą ir jis netrukus pasirodydavo ekrane.
1974 metų pabaigoje, kuomet buvo pradėtas transliuoti teletekstas, jį tesudarė 30 puslapių. Viename puslapyje tilpo 768 simboliai (šiame straipsnio skyrelyje yra dvigubai daugiau simbolių). XX ir XXI amžių sandūroje teletekstas „sustorėjo“ ir puslapiai jame buvo skaičiuojami jau ne dešimtimis, o šimtais. Vienspalves raides pakeitė spalvotos, tekstas kiek susmulkėjo, dėl to jo daugiau tilpo televizoriaus ekrane.
Vienu metu teletekstas buvo naudojamas ne tik kaip masinė informavimo priemonė, bet ir kaip vaizdo magnetofonų valdymo įrankis. Juo buvo perduodamos specialios komandos, kurios įjungdavo laidų ar filmų įrašymą tik tuomet, kai jos prasidėdavo, net jei tai įvykdavo vėliau arba anksčiau numatyto laiko.
Į ką jis virto dabar
Teletekstas buvo naudojamas kaip masinė informavimo priemonė. Prieš kelis dešimtmečius galimybė pasiekti didelį skaitytojų ratą vos ne akimirksniu atrodė labai įspūdinga ir pažangi. Tačiau teletekstas buvo neinteraktyvus, nes žiūrovas negalėjo tiesiogiai keisti jo turinio. Buvo bandymų apeiti šį trūkumą apjungiant teletekstą su telefono linija, o vėliau ir internetu, bet jie nesulaukė didelio pasisekimo, nes atėjo interneto era. Internatas yra gerokai efektyvesnė, patogesnė ir, kas svarbiausia, interaktyvi informavimo priemonė, tad nieko nuostabaus, kad teletekstas pradėjo sparčiai nykti.
Toks teletekstas, kokį sukūrė britai praeitame amžiuje, greičiausiai visiškai išnyks kartu su analoginės televizijos išjungimu, tačiau jis davė pagrindą papildomoms skaitmeninės televizijos paslaugoms, tokioms kaip elektroninis programų gidas (EPG), papildomų kalbų ir subtitrų transliavimas. EPG leidžia peržiūrėti laidų tinklelį visai savaitei, pažiūrėti, koks bus filmas, kelintą valandą jis bus rodomas, perskaityti trumpą jo anotaciją. Papildomos kalbos ir subtitrai yra retenybė Lietuvoje. Keli TV kanalai turi kažką panašaus į tradicinį teletekstą – transliuoja naujienas ar kitą informaciją, bet tokių lieka vis mažiau.
Žiūrint iš techninės pusės, skaitmeninės ir analoginės TV teletekstus sieja tik bendra idėja. Analoginis teletekstas tiesiogiai įterpiamas į TV transliaciją, į „tuščius tarpus“ tarp kadrų, tuo tarpu, kai skaitmeninėje televizijoje, EPG ar kita informacija perduodama atskiru duomenų kanalu.
