Paprastai telekinezę vertiname kaip mistinę antgamtinę jėgą. Tačiau sąvoka „telekinezė“ kilusi iš graikų kalbos: „kinesis“ reiškia judėjimą, o „tele“ – per atstumą. Tad visatoje telekinezės (arba judėjimo per atstumą) – nors vežimu vežk. Kas traukia obuolį kristi ant žemės? Kas traukia kompaso rodyklę rodyti šiaurę? Kaip saulė šildo mūsų planetą, nors mus skiria pusantro šimto milijonų kilometrų? 
Paprastai telekinezę vertiname kaip mistinę antgamtinę jėgą. Tačiau sąvoka „telekinezė“ kilusi iš graikų kalbos: „kinesis“ reiškia judėjimą, o „tele“ – per atstumą. Tad visatoje telekinezės (arba judėjimo per atstumą) – nors vežimu vežk.
Kas traukia obuolį kristi ant žemės? Kas traukia kompaso rodyklę rodyti šiaurę? Kaip saulė šildo mūsų planetą, nors mus skiria pusantro šimto milijonų kilometrų? Arba kaip mobilusis telefonas akimirksniu transponuoja mūsų balsus į kitą žemės rutulio tašką? Ne, visais išvardytais atvejais telekinezė tikrai niekuo dėta.
Ilgą laiką žmonės visų išvardytų dalykų priežasties paaiškinti negalėjo. Tiesiog žinojo, kad taip vyksta, o kodėl – niekas negalėjo paaiškinti. Tačiau XIX a. gimė toks Maiklas Faradėjus (Michael Faraday) ir toks škotų jaunuolis Džeimsas Klarkas Maksvelas (James Clark Maxwell). Kartu šie vyrukai padarė vieną didžiausių atradimų mokslo istorijoje.
M. Faradėjus eksperimentuodamas įsitikino, jog magnetinė ir elektrinė jėga yra ne mistinis telekinetinis veiksmas per atstumą, o kažkoks dar neatrastas fizikinis reiškinys. Tą reiškinį jis pavadino lauku. Nes jis buvo toli nuo veikiamų objektų.
Įkvėptas šios idėjos, Dž. Maksvelas čiupo popieriaus, pieštuką ir apibendrino M. Faradėjaus eksperimentus ir nuojautas dėl to fizikinio reiškinio. Apibendrino matematiškai. Jis įrodė, jog „lauko“ idėja galima apibūdinti visus magnetinius ir elektros reiškinius. Juos vienija tas pats laukas – elektromagnetinis laukas. Esantis visur, kiekviename erdvės taške.
Anot Dž. Maksvelo, esminė lauko idėja yra tokia: kiekvienas erdvės taškas yra skaičius, kuris charakterizuoja konkretų tašką. Tas skaičius gali būti paprastas (ir nurodyti pasirinkto erdvės taško temperatūrą), o gali būti ir sudėtingas (nurodantis vėjo kryptį ir greitį arba atomų skaičių pyrage). Suregistruokite, kokį skaičių turi kiekvienas visatos erdvės taškas, ir žinosite, kas yra ir koks yra laukas.
Taip jaunasis Dž. Maksvelas suprato, jog kiekvieną erdvės tašką nusako ne tik atomų skaičius, bet ir elektromagnetinio lauko stiprumas ir kryptis. Matematinės lygtys, kuriomis jis visa tai apibrėžė, bylojo, jog vieno erdvės taško stiprumas veikia šalia esančio erdvės taško stiprumą, o šie, savo ruožtu – savuosius kaimyninius erdvės taškus, ir t. t. Visa tai paaiškina, kaip elektra, statinė elektra ar skambučiai mobiliuoju telefonu gali daryti poveikį per atstumą be jokios telekinezės.
Galima įsivaizduoti, kaip elektronas savaip „sujudina“ lauką, stumdamas kitus elektronus. Tačiau supurčius patį elektroną, nuo jo lauku pasklistų ribuliai (kaip bangelės ežero paviršiuje). Įstabus dalykas, kurį Dž. Maksvelas suprato, yra toks: tie ribuliai erdve keliauja tokiu pat greičiu, kokiu sklinda ir šviesa. Iš esmės jie ir yra šviesa. Dž. Maksvelas atrado, jog šviesa yra elektromagnetinė banga.
Ir kad būtent tos pačios bangos perduoda/siunčia šilumą iš Saulės į Žemę. Arba signalą iš vieno mobiliojo telefono į kitą. Arba šviesą iš elektros lemputės į akies tinklainę.
Taigi, įvyko taip, jog „Magnetinis“ Faradėjus ir Dž. Maksvelas paaiškino daugelį reiškinių be jokios telekinezės. Maža to, galima sakyti, jog jie išliejo pamatus visai XX a. fizikai, nes šiandien įvairūs „laukai“ yra esminės sąvokos tyrinėjant, pažįstant ir suprantant visatą.
