Apie knygų piratavimą

Prieš kelerius metus vienos Lietuvos radijo stoties laidoje dalyvavo ponaičiai, pristatyti kaip jaunieji intelektualai. Jie kalbėjo labai rišliai, sklandžiai, nedrebančiais balsais, kaip iš rašto, kartais rimtai, kartais pašmaikštaudami, bet visuomet apie svarbius, ką ten svarbius, pačius svarbiausius dalykus: politiką, filosofiją, moralę... Klausytis buvo malonu. Bet užvis daugiausia džiaugsmo man suteikė vienintelė, kaip dabar dažnai sakoma, prasprūdusi kliurka, liapsusas, nušnekėjimas: vienas iš jaunųjų intelektualų užsiminė, kad kitas jaunasis intelektualas kažką išskaitė parsisiųstoje knygoje.

Parsisiųstoje, ar iš interneto, argi taip galima? – greitai paklausė gal ir nenuoširdžiai susidomėjęs laidos vedėjas. Na ir prasidėjo: jaunieji intelektualai pradėjo aiškintis, kad eee... tą knygą jis išties eee... pirko... eee... viename užsienio mieste eee... ir parsivežė į Lietuvą. Va, kaip buvo!

Gal taip išties ir buvo, gal ir ne, gal jaunikaičiai tiesiog negrabiai išsisukinėjo. Ne taip jau ir svarbu, kokiais būdais ta knyga buvo įgyta. Svarbiausia tai, kad patekę kaltinimo intelektinės nuosavybės piratavimu akivaizdon jaunikaičiai sutriko. Nieku gyvu jų nesmerkiu ir nekaltinu, sutriktų ne jie vieni, nes, tiesą sakant, tai labai kebli problema, apie kurią, be kita ko, ne tiek jau daug ir diskutuojama. O jei ir diskutuojama, paprastai neperžengiamos kino ir muzikos piratavimo ribos. Nors tai, jei dar nežinojote, anaiptol ne viskas...

Ar intelektinė nuosavybė turi būti gerbtina? – Taip, veikiausiai su tuo nedaug kas ginčytųsi. Ar parsisiųsti knygą iš kurio nors iš internetinių piratų lizdų yra nusikaltimas ar bent jau nedorybė? – Na... turbūt... galbūt... Tikrumo šiam atsakymui, skirtingai nei pirmajam, dažniausiai stinga.

Panašu, kad Lietuvos viešojoje erdvėje elektroninėmis knygomis, jų leidyba ir su tuo susijusiomis problemomis labiausiai domisi Marius Burokas (tiesa, perdėčiau rašydamas, kad jis vienintelis, esu girdėjęs ar skaitęs dar keleto asmenų nuomones, bet jos buvo daugiau proginės). Man jo susirūpinimas daugmaž aiškus ir suprantamas. Tai poeto ir vertėjo rūpestis dėl to, kad šitaip pasauliui vystantis, gana netolimoje ateityje duonos gal ir bus, bet štai dėl sviesto gali kilti keblumų. O ir šiaip nebeaišku, kaip toje ateityje teks rašyti. O rašyti, kiek suprantu, jam norisi.

Nors literatūros tekstų kopijavimas nėra labai naujas reiškinys, nepulsiu rinkti pavyzdžių viduramžių skriptoriumuose. Tyrinėtojai sako, kad ne tokiame gūdžiame praėjusio amžiaus viduryje Janinos Degutytės eilėraščius gerbėjai tiesiog nusirašydavo. (Tikiu, kad ne vien jos.) Galite šį mano pavyzdį suniekinti, argumentuodami tuo, kad „piratavimas“ vykdavo dėl visai kitų priežasčių – tų eilėraščių nebuvo galima gauti, juos tiesiog išpirkdavo. O dėl planinės leidybos ir platinimo nauji tiražai pernakt neatsirasdavo.

Tikra tiesa. Bet aš gi į problemą žiūriu iš savo varpinės, iš kurios gana radikaliai atrodo, kad, jei nebūtų knygų piratavimo, socialinių ir humanitarinių mokslų Lietuvoje veikiausiai nebūtų. Ir tai rašau visai visiškai nemenkindamas Atviros Lietuvos fondo leidybos programos nuopelnų.

Taip yra todėl, kad ne tik ekonomikoje ir politikoje galioja pasaulio padalijimas į Pirmąjį ir Likusįjį (anksčiau vadintą Trečiuoju, bet dabar, nelikus Antrojo, taip vadinti jo nebeišeina). Ir net jei politiškai, o po truputį ir ekonomiškai vis labiau esame vadinamojo Auksinio milijardo dalimi, socialinių ir humanitarinių mokslų infrastruktūroje dar reikėtų, švelniai tariant, itin pasitempti.

Tie du pasauliai akivaizdžiai skiriasi. Pirmojo pasaulio akademinio darbo proletarui gyvenimas ne toks jau blogas. Nesiplėsiu apie geriausius universitetus, čia pat pašonėje dirbančius didžiausius specialistus ir tam tikrą akademinę kultūrą. Ne, likime prie materialių dalykų. Ne taip jau retai reikiamas knygas jis gali paprasčiausiai nusipirkti, o jei dėl kurių nors priežasčių negali nusipirkti – gali gauti bibliotekoje, o jei nėra jo dažniausiai lankomoje bibliotekoje, nė vieno savo cento neišleidęs jis gaus jas iš kitos bibliotekos. Viskas, ko reikalaujama, – skaityti, ir ką perskaitei, permanyti. Mat kuo daugiau permanei, tuo greičiau pateksi tarp tų labiausiai vertinamų specialistų. Žodžiu, pagerėjusi kompetencija gerina visa kita.

Likusiame pasaulyje procesas vyksta kiek kitaip. Vėlgi nesiplėsiu apie universitetų ir specialistų lygį (tiesos dėlei reikia pasakyti, jog esama visokių). Materialinė infrastruktūra čia visgi nenuteikia taip optimistiškai. Jei mokslininkas nepajėgia knygos nusipirkti (dažnas atvejis, dėl pačių elementariausių priežasčių), jis gali kreiptis į biblioteką, kuri jam reikalingą knygą nebūtinai turės ir lygiai taip pat nebūtinai norės pagelbėti ją gauant. Kas tuomet? Mokslininkas skaito tai, kas jam prieinama. O prieinama ne kažin kas. Tuomet ir paaiškėja, kad nepaisant retorikos, skelbiančios, kad mes visi akademiniame pasaulyje lygūs ir kolegos, kelias į žvaigždes veda ne iš Likusiojo pasaulio, mat tam keliui stinga elementarios infrastruktūros.

Ir būtent čia pagalbos ranką ištiesia internetiniai piratai. Belieka skaityti ir permanyti.

Galite sakyti, kad sutirštinu spalvas, jog visuomet galima išvažiuoti ir bent jau geroje bibliotekoje pasėdėti. Žinoma, kad galima. Bet tas pasėdėjimas itin dažnai pasibaigia ne kuo kitu, o piratavimu kopijuojant ištisas knygas ir vežantis jas į menkiau aprūpintą tėvynę, taip vėlgi sėkmingai einant į kompromisą su pagarba autorių teisėms...

Neniekinu autorių teisių ir neraginu kitų taip elgtis. Tiesiog tam tikrame konkrečiame kontekste siūlau kitaip pasižiūrėti į piratavimą. Juk keisčiausia visoje šitoje situacijoje yra tai, kad tie puikieji Pirmojo pasaulio akademikai tikrai nuoširdžiai nori, kad jų knygas žmonės skaitytų, kad apie jose išsakomas idėjas diskutuotų. Mat gyvena jie ne iš pelno už parduotas knygas, o iš „dividendų“, kuriuos neša tai, kad kažkas jas skaitė ir permanė...