Turbūt nepraeina nė metai, kai seniau nei prieš šimtmetį pirmą kartą paviešinta Specialioji reliatyvumo teorija – vienas iki šių dienų galiojančių fizikos „banginių“ – nebūtų atakuojama skeptikų, norinčių įrodyti, kad teorijos sumanytojo Alberto Einšteino požiūris į pasaulį buvo neteisingas.
Turbūt nepraeina nė metai, kai seniau nei prieš šimtmetį pirmą kartą paviešinta Specialioji reliatyvumo teorija – vienas iki šių dienų galiojančių fizikos „banginių“ – nebūtų atakuojama skeptikų, norinčių įrodyti, kad teorijos sumanytojo Alberto Einšteino požiūris į pasaulį buvo neteisingas.
Šįkart teorijos tvirtumą teoriniais svarstymais nusprendė išbandyti Aleksandrijos gyvenvietės prie pat Šiaulių gyventojas Vidmantas Samušis, redakcijai atsiuntęs gana nedidelės apimties specialiosios reliatyvumo teorijos (SRT) paneigimą. DELFI prašymu, V. Samučio svarstymus įvertino ir pakomentavo doc. dr. Vytautas Stankus, dirbantis Kauno technologijos universitete, fundamentaliųjų mokslų fakultete. V. Samušio teiginiai pateikiami patamsintu šriftu.
Vienas iš Reliatyvumo Teorijos postulatų teigia, kad visi fizikiniai reiškiniai, esant toms pačioms sąlygoms, vyksta vienodai bet kokiose inertinėse atskaitos sistemose. Bet ką mato stebėtojas, sėdintis stiklinėje kabinoje? Jei kabina yra nejudanti, jis mato nejudantį vaizdą, jei kabina juda, stebėtojas mato judantį vaizdą, kuo greičiau juda kabina, tuo greičiau judantį vaizdą jis mato.
Na ir kas, kad mato judantį vaizdą. Einšteinas ir sukūrė SRT (Specialioji reliatyvumo teorija) remdamasis stebėjimais kai traukinys pradeda važiuoti ir sėdintis stebėtojas mato judantį vaizdą. Kas kieno atžvilgiu juda? Nuo to ir prasidėjo. Tai ir yra SRT esmė – kad judėjimas yra reliatyvus. Nėra bendros atskaitos sistemos. Bet tai yra ir Galilėjaus transformacijų esmė – atskaitos sistema (AS) yra pasirenkama laisva, t. y. – nėra Visatoje universalios AS.
Inercinės atskaitos sistemos yra tik sistemos, judančios be pagreičio. Jei jos juda su pagreičiu – nei Galilejaus, nei Lorenco transformacijos negalioja, jei neįvertintas pagreitis. Jei kabina juda be pagreičio – vadinasi galima ją vadinti inercine atskaitos sistema.
Tai seka net ne iš Lorenco transformacijų, o iš Galilėjaus.
Svarbus yra tik pagreitis – jis nusako ar atskaitos sistema yra inercinė, ar ne. Jei pagreitis lygus nuliui – atskaitos sistema inercinė.
Specialioji Reliatyvumo teorija teigia, kad šviesos greitis vakuume yra vienodas bet kokiose inertinėse atskaitos sistemose.
Na reikėtų patikslinti:
Specialioji reliatyvumo teorija grindžiama dviem stebėjimų ir eksperimentų rezultatus apibendrinančiais postulatais:
- Visi fizikos dėsniai visose inercinėse atskaitos sistemose yra vienodi;
- Šviesos greitis vakuume visose inercinėse atskaitos sistemose nepriklauso nuo šviesos šaltinio ar stebėtojo reliatyvaus judėjimo (krypties ir greičio): visomis kryptimis šviesos greitis yra vienodas. c=299792456,2 m/s
Tai yra prieštaravimas žvelgiant iš klasikinės fizikos ir „blaivaus proto“ pozicijų – paradoksas.
Tarkime, šviesos šaltinis ir stebėtojas juda iš vieno taško tuo pačiu greičiu priešingomis kryptimis. Tuo pačiu momentu šaltinis išspinduliuoja šviesą, o stebėtojas prasilenkia su kitu stebėtoju, judančiu tuo pačiu greičiu priešinga kryptimi. Kadangi stebėtojų greičiai yra vienodi, atstumai tarp stebėtojų ir šaltinio taip pat yra vienodi pagal Reliatyvumo Teoriją.
Ne – atstumai tarp kiekvieno stebėtojo ir šaltinio bus skirtingi. Pagal SRT ir klasikinę fizika (KF) „atstumai tarp stebėtojų ir šaltinio nėra vienodi pagal Reliatyvumo Teoriją“.
Pagal šią teoriją šviesos greitis yra vienodas abiejų stebėtojų atžvilgiu ir šviesa turi pasiekti abu stebėtojus tuo pačiu metu.
Ne, pagal SRT ir pagal KF ji neturi pasiekti abu stebėtojus tuo pačiu laiko momentu. Pagal SRT ji pasieks abu stebėtojus skirtingais laikais, kadangi atstumas yra skirtingas, o tik greitis vienodas.
Bet realiai šviesa pasiekia pirmąjį stebėtoją vėliau, nei antrąjį. Aiškus prieštaravimas. Šviesos greitis priklauso nuo stebėtojo judėjimo.
Ne – šviesos greitis nepriklauso nuo stebėtojo judėjimo – tai sunkiai suvokiamas paradoksas bet taip yra gamtoje.
O tokie eksperimentai, kaip Michelson-Morley, tik rodo, kad Žemė yra stacionari atskaitos sistema.
Michelson-Morley eksperimentas tikrina tik šviesos judėjimą hipotetinio eterio atžvilgiu, bet nieko nesako apie „stacionarią AS“ – šiaip nėra tokio termino ir vargu ar galima Žemei taikyti stacionarios AS terminą – ji juda apie savo ašį, aplink Saulę, Saulė juda apie Galaktiką, Galaktika juda link Andromedos galaktikos, o jos abi juda link Didžiojo Superspiečiaus....
Kitaip daugeliu atvejų šviesa būtų matoma iš kitos pusės, nei realiai, arba ji visai nebūtų matoma.
Neaiški mintis – kaip šviesa ir kodėl gali būti matoma „iš kitos pusės“?
Realiai šviesos greitis nepriklauso nuo siųstuvo greičio, bet to siųstuvo arba imtuvo atžvilgiu šviesos greitis kinta nuo 0 iki 2c.
Ne, paradoksas, kad šviesos greitis (ŠG) visada yra c. T.y. paradoksas sunkiai suvokiamas žmogaus protui, bet taip pasirodo yra. Beje tai, kad ŠG negali būti didesnis už c yra viena medalio pusė, įdomiau yra tai, kad jei stebėtojas judėtų ŠG šviesos atžvilgiu (autoriaus atveju 0), tai jis matytų nejudančią elektromagnetinę bangą. O tokia banga negali egzistuoti.
Tai yra skirtingi dalykai. Tai nereiškia, kad formulėse tinka 2c vietoj c. Tai reiškia, kad Lorentz transformacijos ir Specialioji Reliatyvumo Teorija yra sukurtos remiantis klaidingais pagrindais ir pačios yra klaidingos.
Na gali būti. SRT nėra ideali teorija. Mano manymu joje per daug vietos yra suteikiama stebėtojui. Bet visa fizika yra aprašomojo pobūdžio. Žmogus ją sukūrė. Kaip ten vyksta uš tikrųjų – tik bandoma priartėti.
Specialioji Reliatyvumo Teorija teigia, kad jėga, veikianti judantį kūną, yra pastovi, o kūno masė - didesnė. Realiai yra priešingai - masė yra pastovi, o jėga keičiasi, nes jos greitis yra ribotas.
Nėra tokios sąvokos kai jėgos greitis. Teigimas, kad jėga yra pastovi yra sąlyginis – t. y.: tarkim jėga bus pastovi.
Kai jėga veikia kūno judėjimo kryptimi, ji silpnėja ir yra lygi 0, kai kūno greitis yra lygus jėgos greičiui. Tuo atveju kūno pagreitis yra lygus 0.
Kodėl? Reaktyvus variklis gali veikti bet kokį kūną pastovia jėga, nepriklausomai nuo greičio.
Jei masė būtų ekvivalentiška energijai, šildomas kūnas turėtų būti sunkesnis, šaldomas-lengvesnis, ištempta arba suspausta spyruoklė – sunkesnė nei laisva. Tai kad taip ir yra – įkaitintas kūnas yra sunkesnis, nei šaltas. Aišku tie skirtumai yra labai maži, bet jie yra.
Masės ir energijos sąryšis naudojamas daug kur. Akivaizdžiausias pavyzdys – dalelių anihiliacija. Elektrono ir pozitrono mc2 yra absoliučiai lygus išspinduliuotų fotonų 2hv energijai. Tai taikoma ir branduolinėje energetikoje ir astrofizikoje. O SRT buvo kritikuojamas apie 20 metų kol nepasipylė įrodymai. Šiuo metu GPS naudoja SRT pataisas – kitaip būtu klaidinga informacija.
Kadangi masė yra pastovi, dabartinis elementariųjų dalelių gaudymas yra beprasmis resursų eikvojimas.
LHC jau rado Higso bozoną. Tai tikrai nėra beprasmiška.
