Apie išradėjus sklando daug mitų. Sakoma, kad idėjos jų galvose atsiranda veikiant aukštesnėms jėgoms arba kad jų smegenys yra kitokios formos, dydžio ar proporcijų. Kaip įmanoma sugalvoti kažką naujo – kažką, ko dar nesugalvojo niekas iš kitų 7 milijardų žemės gyventojų. Išradėjai turi būti kažkuo ypatingi, tačiau kaip išsiaiškinti tą paslaptį?
Apie išradėjus sklando daug mitų. Sakoma, kad idėjos jų galvose atsiranda veikiant aukštesnėms jėgoms arba kad jų smegenys yra kitokios formos, dydžio ar proporcijų. Kaip įmanoma sugalvoti kažką naujo – kažką, ko dar nesugalvojo niekas iš kitų 7 milijardų žemės gyventojų. Išradėjai turi būti kažkuo ypatingi, tačiau kaip išsiaiškinti tą paslaptį?
Turbūt esate girdėję apie vieną produktyviausių pasaulio išradėjų – Yoshiro Nakamatsu – jis sakosi, kad idėjos išradimams jam dažniausiai ateina tada, kai, galvodamas apie kokią nors techninę problemą, jis pasineria po vandeniu ir būna ten nekvėpuodamas beveik iki sąmonės netekimo. Tuo momentu, kai ima temti sąmonė, jo galvoje kažkas įvyksta ir mintys susidėlioja, siūlydamos sprendimą. Tačiau svarbu ne tik sprendimas. Tiesa sakant, net problemos suradimas ir aiškus suformulavimas kartais būna pusė išradimo.
Išradimų kūrimo procesą galima suskirstyti į du etapus: problemos suvokimas ir sprendimo radimas.
Grįžtant prie įžangos, turime įvardinti, kaip visgi gimsta tos idėjos išradėjų galvose. Kaip supratote, dauguma išradimų gimsta sprendžiant problemas, taigi ir visas išradybos procesas dažniausiai sukasi apie problemą.
Išradėjai – tie, kurie ieško problemų
Surasti ir identifikuoti trūkumą buityje, tam tikrame produkte ar procese yra tikrai labai sudėtinga. Žmogus yra per daug inertiškas, kad galėtų nuolat būti budrus ir tas problemas pastebėti. Jis lengvai įsisavina tai, ką mato savo aplinkoje. Nuo kūdikystės mums svarbiau išmokti, o ne sukurti. Šiame kontekste kūryba būtų anksčiau išmoktos informacijos mažyčių fragmentų sudėliojimas nauja tvarka. Esant konkrečiai problemai, šis visiškai naujas sprendimas potencialiai gali būti geriau adaptuotas problemai spręsti nei universalūs šablonai. Deja, dažniausiai taip ir atsitinka – imamas artimiausias variantas iš giminingos srities ir „pritempiama“, kad jis veiktų naujame pritaikyme. Taip yra bet kur – pramonėje, buityje, elektronikoje, lazerių moksle ir t. t. Sugebėjimas tikslingai komponuoti ir jungti anksčiau žinotos informacijos fragmentus į visiškai naują sprendimą yra kaip tik ta kūrybiškumo rūšis, reikalinga išradimams kurti. Ji panaši į kitas kūrybas daugiausia tuo, kad norint gero rezultato, reikia praktikos ir tam tikro „įsivažiavimo“.
Taigi, kaip surandamos problemos?
Šio proceso metodika yra panaši daugeliu atvejų, tačiau metodo turinys priklauso nuo konkrečios pramonės. Viskas prasideda nuo klausimų ir tikslų. Pavyzdžiui, gamybinėje pramonėje, dažni klausimai būna:
- kaip supaprastinti konstrukciją?
- kaip sumažinti savikainą?
- kaip pagreitinti gamybą?
- kaip produktą padaryti efektyvesniu?
- kaip produktą padaryti patogesniu?
- kaip produktui suteikti vieną ar kitą funkciją?
- kokią medžiagą parinkti?
- ir t. t.
Programėlių išmaniesiems telefonams arba apskritai programinės įrangos kūrėjai kelia jau visai kitus klausimus:
- koks yra poreikis, kurį tenkins programėlė?
- koks yra vartotojas, kuris ja naudosis?
- kokius naujus įpročius formuos?
- kaip padaryti patogią sąsają?
- su kokiais papildomais įrenginiais programėle galėtų komunikuoti?
- ir t. t.
Dažniausiai neužtenka atsakyti tik į vieną klausimą – taip būtų per daug paprasta. Dažniau būna tokių klausimų kombinacija iš kurios ir kyla problema.
Kaip ieškoti atsakymo?
Suformulavus tinkamą kompleksinį klausimą konkrečiai problemai, atsakymų galima ieškoti tiek intuityviai, tiek ir analitiškai. Kuris būdas patogesnis ar tinkamesnis – vėlgi priklauso nuo srities. Empiriškai vertinant, aspektai susiję su fizinėmis produkto savybėmis, labiau pasiduoda analitiniam įvertinimui ir šis kelias galėtų būti patikimesnis. Tačiau tokioms savybėms kaip patogumas naudoti, estetika, įpročiai ar psichologinis poveikis, labiau tinka intuityvus įvertinimas. Čia kartais geriau pradėti nuo „balto popieriaus lapo“ ir iš pagrindų gilintis į ergonomiką ar psichologiją nei analizuoti kitų kūrėjų nuveiktus darbus. Bet tai nereiškia, kad kitų kūrybą reikia visiškai ignoruoti. Ne. Mano supratimu, geriausia pirma intuityviai sukurti principus, pavaizduoti juos schematiškai ir tik tada analizuoti konkurentus, stengiantis objektyviai įvertinti, kuris sprendimas – jūsiškis, ar konkurentų, yra patogesnis. Po šios analizės dažniausiai ir išaiškėja, potencialiai kokius „išradimus“ pavyko sukurti. Galbūt ne visus bus galima apsaugoti patentais – dėl išimčių, kas negali būti patentuojama, kai kas neatitiks patentabilumo kriterijams. Bet tie sprendimai, kurie pasirodys nauji, neakivaizdūs ir turės pakankamai techninio charakterio, galės būti aprašomi ir nešami patentų biuran.
Analitinis metodas paprastai reikalauja daugiau darbo ir yra mažiau priklausomas nuo įkvėpimo. Norint, kad šio darbo vaisius būtų tinkamas patentuoti, dažniausiai neužteks tik sudėlioti gerai žinomus komponentus į naują sistemą, bet teks pridėti ir tam tikro originalumo: komponentas panaudotas ne pagal paskirtį, komponentų kombinacija gaunamas netikėtas rezultatas ar pan. Kaip pasakytų fizikai, reikia tam tikro netiesiškumo – tik tada patentas bus stiprus ir, prireikus, lengvai apginamas teisme.
Inercija – pagrindinis trukdys inovacijoms
Šiandien pasaulyje galime stebėti daug inercijos pavyzdžių: elektriniai automobiliai gaminami benzininių kėbuluose, LED lemputės konstruojamos taip, kad jas būtų galima įsukti į kaitrinių lempučių lizdus, net atominėse elektrinėse elektra vis dar gaminama garo turbinomis, o kondicionieriuose vis dar naudojami kompresoriniai šilumos siurbliai. Visur yra erdvės patobulinimams. Tai ką galima pritaikyti iš seniau, dažniausiai nebus optimalu, bet taip dažniausiai ir daroma. Negi automobilių gamintojas išmes visą gamybos įrangą ir iš pagrindų permokys darbininkus? Štai čia ir atsiranda vietos naujoms idėjoms. Neinertiški kūrėjai sulaužo stereotipus ir kuria efektyvius sprendimus. Štai kodėl net dideliems gigantams ateina sunkūs laikai, o išradingiesiems – šansas („Kodak“ ir skaitmeninių fotoaparatų gamintojai; „Nokia“ ir „Apple“; Panevėžio „Ekranas“ ir LCD televizorių gamintojai).
Visi gali būti išradėjais
Išradimai yra daromi pasitelkiant intuiciją ir kūrybingumą arba įdėjus labai daug darbo ir gerai įsigilinus. Tačiau bet kuriuo atveju viskas prasideda nuo probleminio uždavinio. Jam surasti būtinas budrumas ir nusistatymas, kad joks žmogaus sukurtas daiktas nėra tobulas, jį galima dar pagerinti. Laimės tie, kurie žinos praeitį, tačiau žiūrės tik į priekį. Būkite ir jūs tokie, tie, kurie ši straipsnį perskaitė iki galo. Tegloboja jus Steve’o Jobs’o dvasia.
