Į Lietuvą atvykusi Sienos universiteto Komunikacijos mokslų fakulteto darbuotoja Partizia Marti pasirinko ne lengviausią kelią savo mokslinėje karjeroje. Užuot pradėjusi kurti projektus labiau finansuojamiems robotams karyboje ar humanoidų srityje, moteris nusprendė kurti robotus, kurie padėtų negalią turintiems vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms.
DELFI kalbinta P. Marti su šypsena pasakojo, kaip ją įkvepia vaikų vaizduotė ir kaip ji tikinti, kad savo darbu pakeis pasaulį.
– Keliais sakiniais apibūdinkite, kuo užsiimate.
– Savo projektais bandau sujungti bendravimą su technologijomis. Tikiuosi, kad taip pasaulį padarysiu geresnį. Daug dirbtu švietimo sferoje, ypač su negalią turinčiais vaikais, kuriems reikia specializuoto mokymo. Bandau juos įtraukti į socializaciją, bendravimą. Tikiu, kad padedu jiems pamilti savo gyvenimą, rasti naujus tikslus ir idėjas. Tai pasiekiu pasitelkdama technologijas, robotiką.
Dirbame Sienos universitete Komunikacijos mokslų fakultete. Čia susirenka įvairių specialybių žmonės – psichologai, dizaineriai, inžinieriai. Visi dirbame tam, kad sukurtume robotus ir juos išbandytume praktikoje.
Patrizia Marti
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
– Kaip robotai padeda žmonėms su negalia?
– Daugiausia dirbu mokyklose, robotus naudojame kaip tarpinę jungtį vystant vaiko socialinius sugebėjimus. Vaikas pradeda žaisti su robotu, o paskui žaidimas persikelia į žaidimą su kitais vaikais. Taigi roboto tikslas – inicijuoti bendravimą. Su robotais yra lengviau: jie tą patį veiksmą gali kartoti daugybę kartų, lengva nuspėti jų elgesį, išraiškas, juos kontroliuoti.
Vaikai autistai, kuriems sunku suprasti aplinką ir kitų žmonių emocijas, su robotais pradeda bendrauti nuo paprastesnių užduočių, vėliau jie išmoksta panaudoti sugebėjimus ir su žmonėmis. Vien bėgiojimas paskui robotą padeda suprasti veiksmo priežastis ir pasekmes, moko kartoti kitų veiksmus.
– Kaip vaikai su negalia reaguoja į robotus?
– Robotų jie visiškai nebijo. Su jais nori praleisti kuo daugiau laiko, laukia naujų susitikimų. Žinoma, būna ir tokių atvejų, kai negalia yra rimtesnė, tuomet reikia daugiau laiko, kad vaikai susipažintų su robotu ir prie jo priprastų.
Tačiau nuostabu yra tai, kad robotai yra tikri, jie nėra virtualūs ar su jais nereikia bendrauti per atstumą. Jei vaikas nelabai supranta, kas vyksta aplinkoje, jam gali padėti pojūčiai, kuriuos gauna girdėdamas ar liesdamas robotą. Tai labai svarbu vaikui esant su negalia. Jei vaiko vienas sugebėjimas yra mažiau išsivystęs, jis gali kitus naudoti puikia. Taigi turint negalią, nereikia dėmesio koncentruoti į tai, ko žmogus negali, o į tai, ką jis gali.
– Kodėl nusprendėte specializuotis būtent šioje robotikos srityje?
– Mėgstu mokytis iš žmonių, jų problemų. Turiu sau išsikėlus užduotį – sukurti kažką, kas pakeistų visuomenę. Noriu ne tik kurti, bet ir išbandyti tai, ką sukūriau, realybėje. Be to, myliu vaikus: iš jų galima labai daug ko išmokti. Jie turi nuostabią vaizduotę ir originalius bendravimo būdus.
– Kokios problemos kyla dirbant robotų kūrime švietimo ir medicinos srityje?
– Pirmiausiai, tai – pinigai. Daugiausia pinigų atkeliauja iš Europos Sąjungos, tačiau pinigų neužtenka vien robotui sukurti. Pinigų reikia ir jam išbandyti praktikoje. Tai užima daug laiko, komunikacijos išteklių.
Atsiranda ir etikos problemų. Pasibaigus projektui susikrauname daiktus ir paliekame ligoninę ar mokyklą, o vaikai ar senesnio amžiaus žmonės skundžiasi, nes nori ir toliau naudotis robotais. Tikiuosi, kad ateityje tokios technologijos bus pigesnės ir prieinamos mokyklose ir ligoninėse. Kol kas mūsų projekto rezultatai yra gerą žadantys.
– Su kokiais mokslininkais bendradarbiaujate?
– Dirbame kartu su Japonijos tyrimų centru. Tačiau ir pačioje Europoje yra robotų laboratorijų. Taip pat ir Italijoje turime mokslininkų, besidominčių šia tema. Gaila, bet dažniausiai jie specializuojasi kitose robotikos srityse.
Bendradarbiavimas mano projektuose yra būtinas, nes kuriant robotą reikia specifinių žinių iš skirtingų sferų. Žinoma, kartais kyla ir sunkumų dėl kalbų ar žinių nesuderinamumo.
– Papasakokite apie savo robotus?
– Šioje konferencijoje pristatau robotą ruoniuką. Jį sukūrėme kartu su japonais. Pats robotas buvo sukurtas Japonijoje, tačiau vėliau pristatytas ir Italijos mokyklose.
Kiti robotai padeda judėjimo negalią turintiems vaikams. Šiuo metu kaip tik dirbame prie naujo projekto, kuris padės vyresnio amžiaus žmonėms. Robotas padės nešti nešulius, atliks tam tikrus patarnavimus.
– Ar tikite, kad robotai padarys perversmą pasaulyje?
– Manau, kad kai kurie mokslininkai robotikoje orientuojasi ne į tuos dalykus, kuriuos reikėtų. Pavyzdžiui, robotai humanoidai, kurie yra tikslios žmonių kopijos. Manęs tai nedomina ir tokio roboto nenorėčiau turėti. Manau, kad robotai turi nešti gėrį ir turi didelę galimybę pakeisti švietimo bei terapijos praktikas.